Paryžiaus klimato kaitos konferencija, kurios Lietuvos žiniasklaida beveik nepastebėjo, bet didžiausiuose pasaulio informaciniuose portaluose dvi savaites buvo nušviečiama itin ryškiai, baigėsi beprecedente sutartimi.
Sutartimi, prie kurios dirbo ryškiausi pasaulio politikai. Sutartimi, dėl kurios kaip liūtai grūmėsi JAV administracija, Europos Sąjungos lyderiai. Dėl kurios Barackas Obama paskutinėmis dienomis nuolat telefonu iš Vašingtono derino pozicijas su Indijos, Kinijos, Brazilijos politiniais lyderiais ir dėl kurios paskutinę dieną Romos Popiežiui teko skambinti ir įtikinėti Nikaragvos prezidentą neblokuoti sutarties.
Nuo sutarties pasirašymo praėjo savaitė. Kiek man asmeniškai teko per šią savaitę neformaliai bendrauti su Lietuvos Energetikos ir Aplinkos ministerijų valdininkais, jų reakcija maždaug tokia – visa tai apie tolimą ateitį, 2050 metus ir Lietuvos tai nelabai liečia, nes mes nuo 1990 metų ir taip jau daugiau jei dvigubai sumažinom CO2 išmetimus.
Nesvarbu, kad tai įvyko ne tiek dėl mūsų veiksmų, investuojant į kurą mažinančius projektus, kiek dėl to, kad sužlugo beveik visa išimtinai Sovietų Sąjungai dirbusi pramonė. Žodžiu – nieko čia daryti nereikia. Kaip visada. Tokia reakcija visų pirma rodo tai, kad valdininkai per savaitę ne itin įsigilino, dėl ko buvo susitarta Paryžiuje. Ir kas išvis atsitiko per praėjusius metus ir ypač – kelis pastaruosius mėnesius.
Pradėkim nuo pačios sutarties. Visų pirma reikia pabrėžti, kad tai yra įpareigojanti sutartis. Ji įpareigoja tiek sumažinti CO2 ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus, kad vidutinė pasaulio atmosferos temperatūra nepadidėtų daugiau, nei 2oC, lyginant su priešindustriniu laikotarpiu.
Ir įpareigoja kiekvieną šalį atskirai siekti, kad šis temperatūros padidėjimas nepadidėtų daugiau, nei 1,5oC. Įvertinus, kad temperatūra jau yra padidėjusi 1oC, tai reiškia, kad bendras šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetamas kiekis turi pradėti mažėti iš karto, o netrukus po amžiaus vidurio CO2 išmetimai turi nebeviršyti natūralaus CO2 absorbavimo.
Tai iš esmės reiškia, kad maždaug po 30 metų pasaulyje nebebus deginamas joks iškastinis kuras. Nei nafta, nei akmens anglys, nei gamtinės dujos. Nebebus deginamas ne tik Lietuvoje, niekur pasaulyje! Net Saudo Arabijoje. Ir tam pritarė beveik 200 pasaulio šalių. 30 metų yra itin trumpas laikotarpis. Reikia suprasti, kad didžioji dalis infrastruktūros, į kurią investuojam dabar, bus naudojama (arba nebenaudojama, nes taps nebereikalinga) ir tada, kai nafta, anglys ir dujos taps istorija.
Tai taip pat reiškia, kad deginamo iškastinio kuro kiekių mažėjimas turi prasidėti iš karto ir tas mažėjimo tempas turi būti greitas. Taigi, kalbam ne apie 2050 metus, ne apie mūsų vaikų pasaulį, mes kalbam apie dabartį.
Ar kas nors mano, kad Lietuva liks gamtines dujas deginančia vienintele pasaulio šalimi? Netikite, kad pasaulio šalys tai sugebės padaryti? Gerai, tada žiūrėkim kiek siauriau, ES rėmuose.
ES Valdovų taryba praėjusiais metais sutarė iki 2030 metų sumažinti CO2 emisijas Europos Sąjungoje ne mažiau 40 proc., o atsinaujinančios energetikos dalį padidinti iki daugiau nei 27 proc.. Ir pateikė šį savanorišką įsipareigojimą Paryžiaus konferencijai. Iš viso panašius įsipareigojimus padarė 187 pasaulio šalys.
Bėda yra ta, kad sudėjus visų šalių įsipareigojimus, pasaulio CO2 ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimai sumažėtų nepakankamai. Jei būtų įvykdyti šie įsipareigojimai, temperatūra pasaulyje iki amžiaus pabaigos išaugtų 2,7oC. Atrodo – nedidelis skirtumas, bet Žemė yra labai jautri sistema ir toks nedidelis skirtumas mokslininkų klimatologų teigimu yra pakankamai reikšmingas tam, kad klimato kaita taptų nebevaldomu procesu, galinčiu pasibaigti paprasčiausiai žmonijos pabaiga.
Bet nesigąsdinkim. Grįžkim prie artimesnės ateities. Paryžiaus sutartyje numatyta, kad 2018 metais, o vėliau kas penkis metus, pasaulio šalys peržiūrės savo įsipareigojimus. Sutarta, kad išsivysčiusios šalys savo įsipareigojimus didins smarkiau, nei besivystančios. Kas nors norite ginčytis, kad ES, būdama viena aktyviausių kovos su klimato kaita iniciatorių, nekels savo įsipareigojimų kartelės? Ginčytis nereikia, Europos Komisija jau rengia Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo aktą, kurį pateiks tvirtinti Europos Parlamentui.
Europos Komisija, vykdydama savo energetinės sąjungos kūrimo planą, numato, kad per 2016-2017 kiekviena ES šalis narė parengs ir suderins su Europos Komisija savo nacionalinį klimato kaitos mažinimo ir atsinaujinančios energetikos plėtros planą, pasidalinant ES bendrą CO2 išmetimų sumažinimo įsipareigojimą. Laikotarpiui iki 2030 ir iki 2050 metų.
Manote, Lietuva čia sugebės išsisukti kosmetinėmis priemonėmis? Manau, kad bandys išsisukti. Ir manau, kad Lietuvai tai nepavyks. Europos Komisijos praėjusiais metais padarytu vertinimu Lietuva turi geriausias ekonomines sąlygas tarp visų ES šalių vystyti atsinaujinančią energetiką. Tai yra – atsinaujinančios energetikos plėtra Lietuvoje labiau, nei bet kokioje kitoje ES šalyje didina BVP.
Dėl žaliųjų darbo vietų augimo, kuriamos pridėtinės vertės šalyje augimo, importo ir eksporto balanso gerėjimo. Taip pat Lietuva yra trečia pagal dydį (po Latvijos ir Estijos) pagal atsinaujinančios energetikos plėtros potencialą, pusantro karto viršijantį energijos poreikį. Galiu tik pažadėti, kad aš asmeniškai padarysiu viską, kad Lietuvos įsipareigojimas vystyti atsinaujinančią energetiką būtų kiek galima didesnis. Nes tai tiesiog Lietuvai apsimoka daryti.
Tiek apie sutartį ir teisinius įpareigojimus. Dabar apie dar svarbesnius dalykus, vykusius Paryžiaus konferencijos metu ir iki jos. Apie tai Lietuvoje iš viso nerašė niekas.
Pirma, tai 20 pasaulio išsivysčiusių šalių, tame tarpe JAV, Paryžiuje deklaravo dvigubai didinančios savo išlaidas žaliųjų technologijų tyrimams, vystymui per artimiausius 5 metus. Tokie investuotojai, kaip Billas Gatesas, Markas Zuckerbergas, Richardas Bransonas Paryžiuje informavo apie milijardines investicijas į žaliųjų technologijų tobulinimą.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad sparčiai pingančios ir tobulėjančios saulės, vėjo, elektros akumuliavimo ir kitos technologijos ateityje pigs dar greičiau. Tai reiškia, kad elektra, gaminama iš atsinaujinančių išteklių, jau dabar dažnai esanti pigesnė, nei elektra iš gamtinių dujų, nekalbant jau apie keliais kartais brangesnę elektrą, gaminamą branduolinėse elektrinėse, bus dar pigesnė.
Antra, tai pastaraisiais metais vykstanti tarptautinių finansinių institucijų – bankų, fondų, draudimo kompanijų pareiškimų griūtis, numatant iškastinio kuro energetikos finansavimo perkėlimą į atsinaujinančios energetikos finansavimą. Ši tendencija prasidėjo nuo Pasaulio banko sprendimo praėjusiais metais, o vėliau juo pasekė Bank of America, Goldman Sachs, HSBC, Morgan Stanley, BNP Paribas, Citigroup, Crédit Agricole, ING, Société Générale, Norvegijos investicijų fondas, Allianz draudimo korporacija, daug JK, JAV, Australijos pensijų fondų ir taip toliau.
Tai reiškia šimtų milijardų dolerių išėmimą iš naftos, dujų ir ypač anglies gavyba ir energijos gamyba iš šių išteklių užsiimančių kompanijų akcinio kapitalo ir šių lėšų perkėlimą į atsinaujinančios energetikos plėtra užsiimančių kompanijų akcinį kapitalą bei į konkrečius atsinaujinančios energetikos plėtros projektus. Tai reiškia, kad bus plėtojamos kompanijos, siekiančios ne greito, o ilgalaikio pelno, bus pigios paskolos ir galų gale – greitėjanti atsinaujinančios energetikos plėtra. Visur. Taip pat ir Lietuvoje, jei tik mes, aišku, neužsidarysime tvoromis nuo investuotojų į šią sritį.
Trečia, tai vis daugėjantis konkrečių itin stambių tarptautinių korporacijų, išsikėlusių tikslą sumažinti savo „anglies pėdsaką“ iki nulio ir pereiti išimtinai prie atsinaujinančios energetikos vartojimo iki konkretaus termino, skaičius.
Paryžiaus konferencijos metu tai pareiškė Google ir Facebook. Facebook net pareiškė, kad neinvestuos į naujų serverių statybą jokioje valstybėje, kur jiems nebus sudarytos sąlygos įsigyti elektrą tik iš atsinaujinančių išteklių. Kitos anksčiau panašias strategijas pristačiusios kompanijos IKEA, Microsoft, Unilever, Coca Cola, H&M, Johnson & Johnson, Procter & Gamble ir kitos.
Šios korporacijos pačios finansuoja atsinaujinančios energetikos plėtros projektus arba perka žalią energiją iš gamintojų. Lietuva, šalis, kurioje sąlygos atsinaujinančiai energetikai yra itin geros, tai galėtų panaudoti pritraukdama šias įmones investuoti. Bet tam reikia platesnio mąstymo, aiškios politinės krypties, kurios kol kas mūsų politikams labai trūksta.
Ketvirta – tai vis didėjantis spaudimas nutraukti iškastinio kuro subsidijavimą. Tarptautinis valiutos fondas šiemet šias subsidijas įvertino 5,3 trilijono dolerių per metus. Tai dešimtis kartų daugiau, nei visos subsidijos atsinaujinančiai energetikai kartu sudėjus.
Iškastinio kuro subsidijos, tai yra iškastinio kuro gavybos kompanijų veiklos subsidijavimas, jų atleidimas nuo dalies ar visų mokesčių (pavyzdžiui, kaip Lietuva siūlo skalūnų dujų gavybos įmonėms). Taip pat – tai klimato kaitos ir tradicinės taršos kaštai, kuriuos šiuo metu patiria nuo to nukentėję žmonės ir valstybės, bet ne taršos sukėlėjai.
Tai energijos iš dujų gamintojų išlaikymas viešaisiais pinigais (pavyzdžiui, VIAP lėšomis išlaikoma Lietuvos elektrinė). Subsidijų atsisakymas – tai taršos kaštų perkėlimas šią taršą sukėlusiems teršėjams, kitais žodžiais – taršos mokesčiai.
Dar prie to pridėjus kitų subsidijų iškastinei energetikai nutraukimą, tai reikštų energijos, pagamintos iš iškastinių išteklių, brangimą. O tai savo ruožtu reiškia dar didesnį energijos iš atsinaujinančių išteklių, konkurencinį pranašumą. Dar didesnes investicijas į šią sritį be jokių subsidijų atsinaujinančiai energetikai.
Subsidijų iškastinei energetikai panaikinimo siekį deklaravo Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Europos Komisija, G20 ir G8 šalys. Lietuvos atstovai Paryžiuje netgi pasirašė komunikatą, raginantį imtis veiksmų palaipsniui atsisakyti subsidijų iškastinam kurui.
Subsidijų iškastiniam kurui atsisakymas nėra paprastas veiksmas. Tą turi daryti visos šalys kartu, nes priešingu atveju vienos šalys naudosis kitose šalyse brangstančia energija ir pritrauks gamybą pas save iš subsidijų atsisakiusių šalių. Nuo to globali tarša nesumažės.
Todėl vienintelis kelias yra subsidijų iškastiniam kurui atsisakymas šalių grupėms, kartu apmokestinant taršos mokesčiais energiją ir prekes, importuojamas iš šalių, vis dar subsidijuojančių iškastinę energetiką. Labai tikėtina, kad subsidijos iškastinei energetikai Europos Sąjungoje bus uždraustos dar šį dešimtmetį. Ir tai iš karto atsinaujinančiai energetikai Lietuvoje sudarys puikias vystymosi sąlygas.
Geras pavyzdys yra Urugvajus, kuris pasiekė 95 proc. atsinaujinančios energetikos dalį elektros sektoriuje be jokių subsidijų atsinaujinančiai energetikai. Tiesiog nesubsidijuojant iškastinių išteklių.
Taigi, apibendrinus, Paryžiaus sutarties įtaka Lietuvai bus tokia – aukštesni įpareigojimai vystyti atsinaujinančią energetiką, pingančios žaliosios technologijos, daugiau norinčių investuoti, pigus finansavimas atsinaujinančios energetikos plėtrai, augančios iškastinės energetikos kainos.
Mums reikia tik pasiruošti optimaliausią, daugiausiai pridėtinės vertės sukuriančią atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros strategiją ir numatyti mechanizmus, kurie motyvuotų visus investuotojus, vartotojus elgtis būtent taip, kaip yra naudingiausia Lietuvai.
Bet yra dar vienas svarbus momentas, kurio negalima nepaminėti. Lietuva yra atviros rinkos dalis. Mūsų ekonomika priklauso ir kuo toliau, tuo labiau priklausys nuo to, kaip sėkmingai mums ateityje pavyks vystyti eksportą.
2014 metais visos pasaulio šalys į atsinaujinančią energetiką investavo 270 milijardų dolerių. Tai yra 10 kartų daugiau, nei per metus į šią sritį buvo investuojama prieš dešimtmetį. Tarptautinė energetikos agentūra šiemet įvertino, kad visų pasaulio šalių investicijos į atsinaujinančią energetiką ir energijos efektyvumo didinimą iki 2040 metų sieks 16,5 trilijonus dolerių, vertinant dabartine dolerio verte ir vertinant numatomą technologijų pigimą.
Tai yra maždaug po 825 milijardus dolerių per metus. Tai maždaug pusantro karto daugiau, nei metinės OPEC šalių pajamos iš naftos. Kiti vertintojai nurodo dar didesnius skaičius. Taigi –atsinaujinančios energetikos, energijos akumuliavimo, susijusios infrastruktūros, energijos efektyvumo technologijų rinka turi milžiniško augimo potencialą.
Ir beveik neturi jokių alternatyvų, kadangi branduolinė energetika yra tiek per brangi, tiek sulaukianti pernelyg didelio visuomenės pasipriešinimo, o tokių technologijų, kaip termobranduoliniai reaktoriai ar CO2 gaudymo ir laidojimo įranga perspektyvos vis dar glūdi miglose.
Klausimas, vertas 16,5 trilijono dolerių – kas gamins šias technologijas? Pasaulis keičiasi. Ir ateityje turtingiausiomis valstybėmis bus ne tos, kurios turi daug iškastinio kuro išteklių, o tos, kurios sugeba kurti technologijas.
Ar mes nepavėlavome į šį traukinį? Taip, tam tikrose srityse lenktyniauti su rinkos senbuviais bus sunku. Mums bus sunku aplenkti vokiečius, danus, gaminant vėjo elektrines ar aplenkti Teslą, gaminant elektros akumuliavimo įrenginius.
Sunku, nors ir ne neįmanoma. Saulės elementų arba biokuro katilų gamintojai Lietuvoje tai jau įrodė. Bet yra daug technologijų, kurios dar tik pradedamos vystyti. Pavyzdžiui, vandenilio technologijos, išmanaus vartojimo ir elektros tinklų valdymo technologijos, susiejant žinias IT ir energetikos srityje, vėjo elektrinių jūroje technologijos, dumblių auginimo ir panaudojimo energijos gamybai technologijos ir taip toliau.
Taigi, ar tarp tų šalių, perimsiančių pajamas, kurias šiuo metu gauna naftos ir dujų eksportuotojai, bus ir Lietuva? Lietuva tam turi puikias galimybes. Lietuvos gyventojai yra puikiai išsilavinę, kūrybingi, darbštūs. Lietuvos inžinieriai yra itin kvalifikuoti.
Reikia tik atitinkamos valstybės politikos, skatinant investicijas į perspektyvių žaliųjų technologijų kūrimą ir gamybą. Tai yra tiesioginis kelias į Lietuvos klestėjimą. Tai yra daug daug kartų perspektyviau, nei skalūnų dujų gavyba Lietuvoje, žiūrint į ilgalaikę perspektyvą. Tiesiog matykime, kur eina pasaulis, ir pasinaudokime šiomis tendencijomis. Jos mums yra labai palankios.
Martynas Nagevičius yra Lietuvos žaliųjų partijos Energetikos komiteto pirmininkas, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas
