Pastaruoju metu tenka daug diskutuoti su politikais – dalintojais, norinčiais kaip galima greičiau, pageidautinai iki rinkimų, dujų ir šilumos vartotojams atpiginti dujas ir iš dujų gaminamą šilumą, panaudojus tam nuo 2013 metų sausio iki 2014 metų birželio „Lietuvos dujų“ sumokėtą permoką „Gazprom“ui, kurią dabar „Lietuvos dujoms“ „Gazprom“ sutiko grąžinti.
Priežastis, kodėl „Gazprom“ 2014 metų birželį, prieš pat jiems priklausančių „Lietuvos dujų“ akcijų pardavimą mūsų valstybinei „Lietuvos energijai“, sumažino dujų kainą atbuline tvarka, matyt, dar ilgai aiškinsis analitikai, istorikai ir gal net ateityje įkurtos kokios nors ten Seimo komisijos, vertinančios šios „kompensacijos“ pasekmes.
Bet dabar turim ką turim. O panašu, kad turim apie 288 milijonus litų. Dar 48 milijonus jau panaudojom individualiai dujas vartojančių vartotojų dujų kainoms sumažinti. Šešėlinis energetikos ministras Dainius Kreivys grūmoja Seime premjerui – tai žmonių pinigai, būtent jie – šilumos vartotojai, sumokėjo juos, brangiau mokėdami už šilumą tuos 18 mėnesių 2013 ir 2014 metais.
Su tuo sunku ginčytis. Kiti opozicijai ir pozicijai priklausantys politikai irgi sunerimo – štai staiga lyg iš dangaus nukrito beveik trys šimtai milijonų litų. Ir tai beveik prieš šildymo sezoną, kurio viduryje bus savivaldybių rinkimai! Kodėl iki šiol kainų komisija ir premjeras dar pagreitintai nerengia šilumos kainos sumažinimo tvarkos?
Aišku, žmonės, matydami šią politikų karštligę, pasiduoda jai. Juk tai mes sumokėjom pinigus, jie turi būti grąžinti!
Žmones suprasti tikrai galime, mes energijai išleidžiame tikrai per didelę savo pajamų dalį. Ir tik labai nedaug kas supranta, kad, griežtai teisiškai žiūrint, permokėjo tai toli gražu ne visi šilumos vartotojai.
Tik tie, kuriems šiluma tuos 18 mėnesių buvo gaminama būtent iš „Lietuvos dujų“, o ne kitų dujų importuotojų parduotų gamtinių dujų. Kainų komisijos vertinimu – „Lietuvos dujos“ per minėtą laikotarpį importavo tik 38,5 proc. visų į Lietuvą importuotų ir čia suvartotų gamtinių dujų.
Taigi – prieš garsiai reikalaujant grąžinti pinigus, pabandykite prieš tai pasiaiškinti – ar tikrai tie pinigai jums priklauso. Jei gyvenate ne Vilniuje, didelė galimybė, kad atsakymas bus neigiamas. Prisiminkite – nuolaida atbuline tvarka buvo pasirašyta ne tarp Lietuvos ir „Gazprom“, bet tarp „Lietuvos dujų“ ir „Gazprom“. Labai didelė tikimybė, kad jūsų šilumos tiekėjas 2013-2014 metais dujas pirko ne iš „Lietuvos dujų“, o kito dujų tiekėjo, kuris jokios kompensacijos negavo.
Tačiau tokia „smulkmena“ politikams – dalintojams nelabai įdomi. Milijonus reikia dalinti ir greičiau. Nesvarbu – visiems savo rinkėjams ar tik daliai jų. Kai matau tokį norą dalinti, man visiškai aišku kodėl mes niekada, skirtingai nuo, pavyzdžiui, estų, nesugebėjome sukaupti jokio stabilizavimo fondo ir į kiekvieną naują krizę įkrentam pliki basi.
Mes galėtumėme panaudoti tuos beveik 288 milijonus, gautus iš „Gazprom“, investicijoms, kurios ateityje kirstų per to paties „Gazprom“ interesus – mažinti priklausomybę nuo dujų importo.
Investuoti į pastatų renovaciją, perėjimą nuo gamtinių dujų vartojimo į vietinių išteklių vartojimą, efektyvesnę energijos gamybą, nuostolių tinkluose sumažinimą, galų gale – į dujų terminalo užbaigimą.
Ir tai nebūtų kažkoks Lietuvos piliečių pinigų nusavinimas, pinigai būtų panaudoti tos pačios visuomenės interesams. Bet tai būtų labai estiškas sprendimas. Lietuviškas sprendimas – dalinti. Todėl aš keliu rankas, bet prieš tai noriu atkreipti dėmesį bent jau į pinigų dalinimo būdą.
Pats blogiausias sprendimas, koks tik gali būti pasiūlytas – tai pinigus vartotojams dalinti nuolaidos už dujas ir už iš dujų pagamintą šilumą forma. Jei mes vis dar problema laikome savo priklausomybę nuo gamtinių dujų importo, tai iš esmės pinigų vartotojams grąžinimas nuolaidų už ateityje suvartotą energiją forma yra tas pats, kas priklausomybės ligomis sergančiam žmogui pasiūlyti kuriam laikui pigesnių narkotikų, vietoje to, kad jį gydytume.
Metams ar dvejiems atpiginus dujas, iš karto sumažės ekonominis interesas investuoti į dujų vartojimo mažinimą – efektyvesnį energijos vartojimą ir dujų pakeitimą vietiniu biokuru. Todėl visa ta „kompensacija“ galų gale grįš tam pačiam „Gazprom“ui, mokant už nemažėjantį parduodamų dujų kiekį.
Jei jau tikrai taip norime dalinti, tai dalinkim tada pinigus grynais – visiems vartotojams 2013-2014 metais pirkusiems dujas ar šilumą, tiesiog perveskime permokėtą sumą grynais į jų sąskaitas bankuose, proporcingai tuo metu suvartotam dujų ir šilumos kiekiui. Taip mes bent jau neskatintume dujų vartoti daugiau ateityje.
Be to – taip būtų netgi teisingiau, jei jau kalbame apie teisingumą. Kodėl, pavyzdžiui, kompensacijos turi negauti už dujas 2013 metais permokėjęs buvęs „Lietuvos dujų“ tiesioginis ar netiesioginis vartotojas, šiemet investavęs į dujų pakeitimą biokuru? Arba buvęs „Lietuvos dujų“ vartotojas, šiemet pakeitęs dujų tiekėją? Arba kodėl proporcingai mažesnę kompensaciją turi gauti šilumos vartotojas, šiemet atlikęs savo pastato renovaciją? Ir už ką kompensaciją turi gauti dujų vartotojas su „Lietuvos dujomis“ sutartį pasirašęs šiemet, jei 2013 metais dujas pirko iš kito dujų tiekėjo?
Pinigus į vartotojo sąskaitą galima būtų pervesti visus iš karto, galima dalimis, tai nėra taip svarbu. O jau tada pats vartotojas galėtų spręsti, ką toliau su tais pinigais daryti – toliau mokėti už dujas ar už šilumą, pagamintą iš dujų, ar investuoti juos į dujų ir šilumos vartojimo mažinimą. Politikai – dalintojai irgi liktų patenkinti.
Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas
