Lietuvos politikams, priimantiems sprendimus dėl Lietuvos energetikos vystymo krypčių ateinantiems dešimtmečiams, būtų itin naudinga pažiūrėti šiek tiek plačiau – į tai, kas pasaulio energetikoje vyksta šiuo metu. Kokios matomos pasaulinės tendencijos?
Trys stambūs, tarpusavyje konkuruojantys pasaulio investiciniai bankai: UBS, Citigroup ir HSBC, kurių bendra apyvarta praėjusiais metais buvo daugiau nei trigubai didesnė už Lietuvos bendrąjį vidaus produktą, šiais metais pateikė itin vieną į kitą panašias pasaulio energetikos vystymąsi prognozuojančias ataskaitas.
Šiose ataskaitose didžiausias dėmesys skiriamas sparčiai besivystančiai ir tobulėjančiai technologijai – elektros energijos akumuliavimo įrangai. Kodėl? Todėl, kad per pastaruosius penkerius metus elektrą akumuliuojančios įrangos kaina rinkoje sumažėjo 6-8 kartais.
Šį kainos kritimą įtakojo itin greitas technologijų vystymasis, visų pirma sąlygotas elektromobilių pramonės intensyvios plėtros pastaraisiais metais. Optimistinis šių technologijų tolimesnės plėtros ateityje vertinimas, be kita ko, yra susijęs ir su vienu iš šių metų įvykiu. Viena iš elektromobilių gamybos technologinių lyderių – TESLA MOTORS šiemet atvėrė savo patentus kitiems gamintojams, pasiūlydama nemokamai naudoti jos sukurtas technologijas visiems norintiems elektromobilių gamintojams.
Vadybos požiūriu tai įdomus reiškinys, kuomet prieš konkurentus įgyta persvara technologijų srityje yra aukojama vardan bendros rinkos pasaulyje plėtros, siekiant didinti savo organizacijos apyvartą.
Aukščiau minėti bankai negalėjo nepastebėti ir saulės elektrinių progreso, – jose pagamintos vienos kilovatvalandės kaina nuo 2009 metų nukrito penkis kartus ir dabar yra žemesnė, nei elektros energijos kaina, kurią moka smulkūs vartotojai daugumoje ES valstybių, Australijoje ir JAV.
Didžiųjų vėjo jėgainių sausumoje gaminamos elektros energijos savikaina dėl ženkliai padidėjusio šių jėgainių efektyvumo per pastaruosius penkerius metus krito daugiau nei dvigubai ir dabar analogiškomis finansavimo sąlygomis jau yra beveik dvigubai žemesnė, nei kasmet dėl griežtėjančių saugumo reikalavimų brangstančių naujų branduolinių jėgainių pagamintos elektros savikaina, net neskaičiuojant branduolinių jėgainių uždarymo ir radioaktyvių atliekų laidojimo kaštų.
Pasaulio bankai vis labiau linkę finansuoti atsinaujinančios energetikos plėtros projektus ir kiekvienais metais siūlo vis palankesnes kredito sąlygas šioms vis mažiau rizikingomis laikomoms investicijoms. Ir nėra jokių priežasčių, kodėl per pastaruosius 5 metus fiksuotos tendencijos turėtų pasikeisti.
Tradiciškai atsinaujinančios energetikos atžvilgiu labai konservatyvi organizacija Tarptautinė energetikos agentūra šiemet pirmą kartą pateikė oficialią prognozę, kad saulės elektrinės 2050 metais pasaulyje gamins daugiau elektros energijos, nei elektrinės, naudojančios bet kokias kitas tradicines technologijas.
Daugelyje valstybių, įskaitant ir Lietuvą, nedidelės saulės energiją naudojančios elektrinės pasiekė taip vadinamą „tinklo paritetą“, – tai reiškia, kad saulės elektrinių gaminamos elektros savikaina jau yra mažesnė, nei mažmeninė elektros kaina smulkiems vartotojams (Lietuvoje 2015 metais ji sieks, vis dar skaičiuojant litais, vidutiniškai apie 44 ct/kWh).
Vienintelė problema yra ta, kad saulės elektrinės elektrą gamina dienos metu, o dauguma buitinių vartotojų elektros energiją vartoja vakare, grįžę namo po darbo. Šiai problemai išspręsti šiuo metu Seimas svarsto dvigubos apskaitos principo Lietuvoje įteisinimą, kuris sudarytų galimybę elektros vartotojams dieną pagamintą elektrą iki vakaro „paskolinti“ elektros skirstymo tinklų įmonei, už tokią paslaugą sumokant nedidelį mokestį, padengiantį paslaugos savikainą.
Tačiau ši idėja labai sunkiai skinasi kelią valdžios koridoriuose, nes valstybinės elektros skirstymo tinklus valdančios įmonės vadovai jai aktyviai priešinasi, deja, kartu su Lietuvos energetikos ministerija. Pagrindinė priešinimosi priežastis – mažėjanti minėtos įmonės apyvarta ir su tuo susijęs paslaugos kainos likusiems vartotojams augimas keliomis šimtosiomis cento dalimis už kilovatvalandę.
Politikai nemėgsta brangstančios elektros, net jei kalbame apie visiškai nežymų brangimą. Todėl norima, kad saulės elektrinės savininkas skirstymo įmonei ne tik padengtų elektros priėmimo ir atidavimo vakare sąnaudas, bet ir visas negautas pajamas, susijusias su mažėjančiu metiniu elektros energijos pardavimu skirstymo tinklų vartotojams. Bet palikime tai Seimo nariams ir grįžkime prie Pasaulinių tendencijų.
Pasaulio investiciniai bankai prognozuoja, kad iki 2020 metų investicijos į kombinaciją „integruota į pastatą saulės elektrinė“ ir „elektros akumuliavimo įranga, reikalinga dieną generuojamai elektrai išlaikyti iki suvartojimo“, buitiniams vartotojams išsivysčiusiose šalyse atsipirks maždaug per šešerius – aštuonerius metus. 2030 metais šios investicijos atsipirkinės maždaug per 3 metus.
O ką tai reiškia?
Vartotojams tai reiškia puikias galimybes ateityje susimažinti savo išlaidas elektros energijai, investuojant į decentralizuotą elektros iš atsinaujinančių išteklių gamybą. Tam nereikės nei valstybės paramos, nei energetikos ministerijų, parlamentų ar elektros skirstymo įmonių leidimo.
Reikės tik banko paskolos, sutarties su įrangos tiekimo ir montavimo kompanija, ir šeimos išlaidos sumažės maždaug per mėnesį nuo sprendimo investuoti.
Dienos metu saulės elektrinės pagaminta energija bus kaupiama akumuliatoriuje, iš kurio elektra bus tiekiama vartojimui visą parą. Labai apsiniaukusiomis, lietingomis dienomis elektra būtų gaminama rezerviniais, gamtines dujas ar dyzelinį kurą naudojančiais, generatoriais, jei tai bus pigiau, nei elektrą tomis dienomis pirkti, pasinaudojant skirstomųjų elektros tinklų paslaugomis.
Elektros skirstymo kompanijoms tai reikš gana rimtą iššūkį – joms teks arba prarasti dalį elektros vartotojų, arba pasiūlyti naują paslaugą – palankiomis vartotojui sąlygomis užtikrinti elektros tiekimą tuo metu, kai vartotojams to reikės, siekiant, kad siūloma paslauga vartotojams būtų finansiškai priimtinesnė, nei paties vartotojo investicijos į akumuliavimo įrangą bei rezervinius elektros gamybos pajėgumus. Tam bus reikalingos gana ženklios tinklų operatoriaus investicijos į tuos pačius elektros akumuliavimo įrengimus bei IT technologijomis pagrįstus „išmaniuosius tinklus“.
Pesimistiškiausias perspektyvas investiciniai bankai prognozuoja stambių iškastinį kurą (visų pirma – akmens anglį ir uraną) vartojančių, negalinčių greitai keisti savo galios elektrinių savininkams. UBS ekspertai šias elektrines savo ataskaitoje įvardina nykstančiais „dinozaurais“, HSBC jų savininkus – pralaimėtojais, o Citigroup užtikrintai teigia, kad jų galių išnaudojimas ES valstybėse iki 2030 metų sumažės iki 35 proc. vidurkio.
Vis daugiau elektros energijos gaminant iš atsinaujinančių išteklių, stambių iškastinius išteklius naudojančių elektrinių savininkai (daugiausiai didžiosios energetikos kompanijos) Europoje jau dabar patiria pakankamai didelius nuostolius, krentant šių elektrinių gaminamos elektros energijos paklausai ir rinkos kainai. Investiciniai bankai šioms kompanijoms prognozuoja tik dar sunkesnius laikus.
HSBC atkreipia dėmesį, kad stambūs Vokietijos energetikos koncernai RWE ir E.ON jau dabar keičia savus investicinius prioritetus ir vis daugiau investuoja į regioninius išmaniuosius tinklus, elektros akumuliavimo įrangą bei atsinaujinančią energetiką. Tik panašu, kad su šiomis investicijomis jie jau gerokai pavėlavo.
Vokietijoje, kurioje atsinaujinanti energetika sparčiai vystoma nuo 2002 metų, beveik pusė visų atsinaujinančius išteklius vartojančių elektrinių, skaičiuojant pagal įrengtąją galią, priklauso fiziniams asmenims – namų savininkams ir ūkininkams.
Dar didelė dalis elektrinių priklauso taip vadinamiems „energetiniams kooperatyvams“, kurių skaičius Vokietijoje artėja prie tūkstančio. Tai yra nedidelių miestelių ir kaimų bendruomenės, priėmusios sprendimą suburti kooperatyvą ir investuoti į saulės, vėjo ar biodujų jėgaines, generuojančias elektros energiją kooperatyvo narių poreikiams.
Dar dalis tokių elektrinių priklauso pensijų fondams, kur investuojami būsimųjų Vokietijos pensininkų pinigai. Taip pat – savivaldybėms, bankams, investiciniams fondams. Ir tik 5 proc. atsinaujinančius energijos išteklius vartojančių elektrinių galios iki praeitų metų priklausė stambioms energetikos bendrovėms.
Būtent toks nuosavybės pasiskirstymas ir nulėmė tai, kad Vokietijoje net 69 proc. piliečių, remiantis 2013 metų rugpjūtį atliktos visuotinės apklausos rezultatais, palaiko tolimesnę atsinaujinančios energetikos plėtrą šalyje, o tik 22 proc. piliečių pasisakė prieš „Energiewende“. Panašios tendencijos stebimos ir kitose ES šalyse.
Investiciniams bankams visame pasaulyje šios tendencijos reiškia tai, kad tik labai nedidelė dalis šiuo metu planuojamų statyti stambių iškastinį kurą vartojančių elektrinių realiai tarnaus visą planuojamą eksploatacinį laikotarpį. Ir finansuojant tokių elektrinių statybą, šią riziką bankai neišvengiamai vertins. Tai reiškia – didelė dalis visų paskolų bus perkelta nuo šių projektų finansavimo į administravimo požiūriu sudėtingesnį, bet perspektyvesnį sektorių – decentralizuotą energijos gamybą, naudojant atsinaujinančius išteklius.
Ką tai reiškia politikams?
Protingi politikai, suvokdami kryptį, kuria vystosi energetika, stengsis ne priešintis tendencijoms, bet pasinaudoti jomis, suteikiant strateginius energetikos vystymosi prioritetus.
Tai yra – skatins perspektyvių technologijų kūrimą ir gamybą tose valstybėse, kurioms jie atstovauja. Po truputį atsisakys subsidijų iškastinio kuro energetikai, skatins savo piliečius investuoti į decentralizuotą energetiką, reikalaus iš valstybinių energetikos kompanijų prisitaikyti prie naujų tendencijų, investuoti tiek į išmaniuosius tinklus, tiek į pačias atsinaujinančius išteklius naudojančias technologijas, o ne į išnykti pasmerktų „dinozaurų“ statybą.
Gerą pavyzdį politikams šiemet parodė Europos Komisijos pirmininkas, Europos Sąjungos konservatorių lyderis Jeanas Claude’as Junckeris, savo laiške būsimajam energetikos ir klimato kaitos komisarui, be kita ko, parašęs: „Mes turime padidinti atsinaujinančios energetikos dalį mūsų žemyne. Tai ne tik atsakingos klimato kaitos mažinimo politikos reikalas. Tai yra tuo pačiu pramoninės politikos būtinybė, jei mes vis dar siekiame turėti vidutinės trukmės perspektyvoje ekonomiškai prieinamą energetiką. Aš labai tikiu „žaliojo augimo“ potencialu ir aš noriu, kad ES taptų pasaulio lydere atsinaujinančios energetikos plėtros srityje.“
Lieka tik pasinaudoti tikrai patyrusio politiko siūlymu!
Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos žaliųjų partijos Valdybos narys, partijos Energetikos komiteto pirmininkas.
