Praėjusią savaitę 7 portugalų vaikai, kurių gyvenamąsias apylinkes nusiaubė miškų gaisrai, padavė 47 Europos valstybes į teismą dėl pasyvumo stabdant klimato kaitą. Kaip šie vaikai reaguotų sužinoję, jog Lietuvos Aplinkos ministras Europos Sąjungos lygiu derasi dėl didesnių kvotų, sudarančių sąlygas dar intensyvesniam oro teršimui?
Vaikai prašo Europos žmogaus teisių teismo priversti Europos Tarybai priklausančias valstybes imtis daug aktyvesnės CO2 emisijų mažinimo politikos ir stabdyti iškastinio kuro naudojimą. Jie ėmėsi šio žingsnio po to, kai vasarą Portugaliją nusiaubė 62 žmonių gyvybes nusinešęs miškų gaisras. Gaisro priežastis – klimato kaitos sukeltos oro sąlygų anomalijos. Jei byla baigsis vaikų naudai, tai bus istorinis, visas Europos šalis įpareigosiantis precedentas. Lėšos vaikų grupės ieškinio finansiniams kaštams padengti renkamos sutelktinio finansavimo platformoje ir jau siekia daugiau nei 26 tūkst. dolerių.
Ieškinį pateikę vaikai sako, kad būtent jie bus tie žmonės, kurie patirs klimato kaitos padarinius, todėl negali tylėti ir pasyviai stebėti, kaip bloginamos jų gyvenimo sąlygos, juolab, kad yra realių galimybių situaciją keisti (Europos Tarybos valstybės atsakingos už 14% pasaulyje išskiriamų anglies dvideginio emisijų). Analogiškas atvejis įvyko ir Jungtinėse Amerikos Valstijose D. Trumpui atsisakius ratifikuoti Paryžiaus klimato kaitos susitarimą – 21 vaikas padavė prezidento administraciją į teismą už jų konstitucinių teisių pažeidimą.
Lietuva derasi dėl galimybės dar labiau teršti orą
Tuo metu Lietuvą pasiekia žinios, kad „valstietis” Aplinkos ministras K. Navickas Briuselyje derasi dėl galimybės Lietuvai nesilaikyti Paryžiaus susitarimu prisiimtų konkrečių oro taršos mažinimo įsipareigojimų ir į aplinką išmesti didesnius anglies dvideginio ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius, nes, anot ministro, tai atsieis per brangiai. Net gi Vyriausybės plane numatyta, kad tokių dujų išmetimai 2020 metais padidės daugiau kaip 1 milijonu tonų lyginant su 2016 metais, daugiausiai dėl veiklos transporto ir žemės ūkio sektoriuose. Tačiau galbūt nereikia stebėtis, kad „valstiečiams” atrodo per brangu pereiti prie atsinaujinančios energetikos ar saugoti gamtą nuo pramoninės žemės ūkio taršos? Juk neseniai priimti ir papildomi didesnei taršai prielaidas sukuriantys teisės aktų pakeitimai – pavyzdžiui, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme pagerintos sąlygos be išsamios kontrolės steigtis dideliems kiaulininkystės ir gyvulininkystės ūkiams ar kailinių žvėrelių fermoms. Kitaip tariant, valdančiųjų veiksmais demonstruojama, jog Lietuvai per brangu kuo sparčiau diegti aplinkai draugiškus sprendimus – pertvarkyti energetines sistemas, pereiti prie atsinaujinančių energijos išteklių, elektrifikuoti transportą ir t.t., tačiau nutylima, kad toks „taupymas” mums gresia dvigubai – pasiekus taršos perviršį teks susimokėti arba už papildomų kvotų įsigijimą, arba baudas, o taip pat padengti taršos sukeliamas problemas žmonių sveikatai, turtui ir kt.
Tai, kad klimato kaita vyksta ir kad ją sukelia žmogaus veikla ne tik įrodyta mokslo, bet kasmet vis labiau jaučiama individualiame lygmenyje. Tačiau vis dar gausu skeptikų teigiančių, jog kalbos apie klimato kaitos reikšmę tik manipuliacijos, atsinaujinančios energetikos verslų PR’as, ar globalistų sąmokslas. O net ir nelinkusiems tikėti sąmokslo teorijomis, kalbos apie klimato kaitą sukelia „atmetimo reakciją”.
Klimato kaitos paradoksas
Remiantis 2017 m. Eurobarometro duomenimis, 70 % lietuvių klimato kaitą laiko labai rimta problema, tačiau tik 28 % mano, jog jie yra atsakingi už šios problemos sprendimą. Anot mūsų, kovoti su klimato kaita turi pramonė, aplinkosaugininkai, nacionalinė valdžia, Europos Sąjunga. Tačiau neplakime savęs – visose išsivysčiusiose ir turtingose Vakarų valstybėse stebimas nuoseklus visuomenės susirūpinimo klimato kaita mažėjimas, nepaisant vis stiprėjančio mokslo bendruomenės sutarimo, gausėjančios informacijos ir intensyvėjančio žiniasklaidos dėmesio klimato kaitos problemai. Ši tendencija pakrikštyta terminu klimato kaitos paradoksas (climate-paradox).
Kodėl esame linkę nuvertinti savo įtaką ar vengti atsakomybės rimtai spręsti su klimato kaita susijusius klausimus ar net pašiepti tuos, kurie to imasi? Galimi mažiausiai du atsakymai, paremti žmogaus (i)racionalumu.
Visų pirma, anot psichologų, viešojoje erdvėje verdančių diskusijų apie klimato kaitą tonas yra perdėm negatyvus. Ko vertos vien tokios antraštės: „Katastrofiška žinia: artėja masinis gyvybės Žemėje nykimas„, „NASA įspėja: jei jūros lygis toliau kils, Žemė gali tapti nevaldoma”, „Mokslininkai rėžia tiesą į akis: nyksta Didysis barjerinis rifas”. Faktai teisingi, tačiau ką jie mums sako? (1) Problema toli – tiek laiko (tragiški padariniai pasireikš po keliasdešimt ar kelių šimtų metų), tiek geografine prasme (nukentės Didysis rifas, Antarktika ar besivystančios Afrikos šalys); (2) problema sudėtinga ir kompleksiška (CO2 emisijas palieka beveik bet kuri veikla), (3) problemos sukėlimo kaltininkas – žmogus, t.y. aš. Kitaip tariant, nors informacija teisinga, bet išreiškiama grėsmingu, kaltinančiu tonu. Kaltės jausmas niekada nesukelia įsitraukimo, priešingai – jis skatina pasyvumą. Baimė ir kaltė verčia mus bėgti nuo problemos, atsitraukti nuo minčių apie ją, kad pasijaustume geriau. Todėl nenuostabu, jog išgirdę apie klimato kaitos problemą instinktyviai esame linkę ją atmesti ar nuo jos atsiriboti.
Tarpusavio pasitikėjimo trūkumas
Kitas paaiškinimas, kodėl taip sunku įveikti klimato kaitos iššūkį, net ir suprantant jo pasekmių rimtumą, slypi individų racionalumo ir tarpusavio pasitikėjimo santykyje. Įsivaizduokite, jog esate žvejys. Šalia Jūsų namų yra bešeimininkis, visiems laisvai prieinamas tvenkinys, kuriame žvejojate. Šiomis hipotetinėmis sąlygomis, Jums tai daryti nieko nekainuotų – nereikėtų pirkti leidimų, ar pan., o naudos pagavę žuvį gautumėte, ją suvartodami ar parduodami. Iš principo, būtumėte suinteresuotas, kad žuvų kiekis tvenkinyje nemažėtų, t.y. būtumėte linkęs investuoti į įveisimą ar žuklės sustabdymą tam tikrais laikotarpiais. Tačiau tame pačiame tvenkinyje žvejoja ir Jūsų kaimynas. Jūs abu suprantate, kad abu išloštumėte, jei kurį laiką nežvejotumėte ir leistumėte žuvų ištekliams atsistatyti. Bet taip pat suvokiate, kad jei kaimynas nepaisys susitarimo ir žvejybą tęs, Jūs pralošite – žuvų tvenkinyje mažės, o Jūs naudos negausite. Tą patį apie Jus mano ir Jūsų kaimynas. Situacijos baigtis – jūs abu žvejojate ir galiausiai žuvų tvenkinyje nelieka ir nei Jūs, nei kaimynas naudos nebepatiriate. Bendri ištekliai yra pereikvojami, nes racionaliam, naudos siekiančiam individui susilaikymas nuo jų vartojimo nėra racionalus. Nebent yra tvirtas susitarimas ir pasitikėjimas, kad susilaikymo ar efektyvesnio, bet trumpuoju laikotarpiu galbūt brangesnio, sprendimo laikysis ir kiti racionalūs individai.
Analogiška situacija yra ir su klimato kaita – kadangi ji gresia neigiamomis mums visiems pasekmėmis, iš pirmo žvilgsnio visi turėtume būti suinteresuoti prisidėti prie jos stabdymo. Tačiau kol esame įsitikinę (arba objektyviai matome), kad priemonės klimato kaitos stabdymui mums kainuos (laiko, patogumo, pinigų ar kitų kaštų), ir kol nesame tikri, ar tą kainą solidariai mokės, t.y. priemones taikys, ir kiti žmonės, racionaliai prieiname išvadą, kad mums to daryti neverta. Su ta pačia problema susiduriame ir mąstydami tarpvalstybiniu lygmeniu – valstybės susitaria, kad laikysis įsipareigojimų mažinti klimato kaitą, numato reguliacinius mechanizmus, baudas už susitarimo nesilaikymą, tačiau praktikoje nei viena nėra tikra, kad susitarimo bus laikomasi, o tokie pavyzdžiai kaip D. Trumpo atsisakymas ratifikuoti Paryžiaus susitarimus, tai tik sustiprina, juolab nesant viršvalstybinei galiai, kuri galėtų kaip nors imperatyviai kontroliuoti susitarimo šalis, todėl padėtis atrodo be išeities.
Tad ką daryti?
- Kalbėdami apie kovą su klimato kaita galime teigiamai formuluoti žinutes. Klimato kaita nėra padėtis be išeities. Išeitis yra, ir laiku ja pasinaudoję išlošti galime visi, nes sprendimo paieškos skatins inovacijas ir efektyvumą. Atsinaujinanti energetika, išmaniosios technologijos, pastatų energetinis efektyvumas, žalioji logistika ir transportas ir t.t. – tai sritys, kuriose slypi galimybės sukurti priemones, ilgalaikėje perspektyvoje nešiančias ekonominę naudą, o ne naštą, bei leidžiančias padidinti visuomenės gerovę, patogumą, ir, žinoma, aplinkos apsaugą.
- Diekime think globally, act locally mąstyseną. Tiek Nobelio premijos laureatų teorijos, tiek kasdieniai buitiniai pavyzdžiai įrodo, kad stipriausiai veikia tie susitarimai, kurie paremti ne formaliais įpareigojimais, o socialinėmis, „iš apačios” kylančiomis normomis. Kitaip tariant, bendradarbiavimas ir kolektyvinis problemų sprendimas randasi mažose bendruomenėse, kai sukčiauti ar pažeisti susitarimus yra mažiausios galimybės. Skatinkime individualias iniciatyvas, sudarykime sąlygas bendruomenėms ieškoti geriausių sprendimų kaip pačioms efektyviausiu būdu prisidėti prie klimato kaitos.
Aplinkosaugos problemos įveikiamos. Vienas puikiausių to pavyzdžių – ozono sluoksnio būklė. Aštuntajame dešimtmetyje išsiaiškinus, kad žalingus ultravioletinius spindulius sulaikantis atmosferos sluoksnis retėja, mokslo bendruomenėje kilo milžiniška panika. Buvo manoma, jog iki 2050 -ųjų teliks trečdalis ozono sluoksnio, tačiau dabar prognozė visiškai pasikeitusi – panašu, kad iki 2050 m. ozono skylė visiškai užsitrauks. Kaip problemą pavyko suvaldyti? Pirma, visuomenei buvo pateiktas lengvai įsivaizduojamas ir itin paveikus problemos vaizdinys – „ozono skylė”. Antra, buvo įvardintos konkrečios priemonės, kaip prisidėti prie problemos sprendimo – nurodžius, jog skylės didėjimą labiausiai skatina chlorofluorokarbonatai – medžiagos esančios tokiuose daiktuose kaip plaukų lako buteliukai ar skutimosi kremo flakonai, žmonės aiškiai žinojo, ką daryti – ženkliai krito aerozolių pardavimai ir vartojimas. Tokiu būdu visuotinis susirūpinimas dėl ozono sluoksnio retėjimo buvo konvertuotas į konkrečias pastangas ir pasiekta viena didžiausių aplinkosaugos pergalių šiuolaikinėje istorijoje. Siekime ir mes panašių laimėjimų, ambicingų klimato kaitos stabdymo tikslų, o ne bėkime nuo atsakomybės Briuselyje prašydami išimčių didinti taršą žemės ūkio ir transporto sektoriuose.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotoja.
Publikuota: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/ieva-budraite-kodel-vaikams-klimato-kaita-rupi-labiau-nei-ministrui-18-874258
