Kino pavasario repertuare šiemet netrūko emociškai stiprių, nepatogių ir sistemines visuomenės ydas išryškinančių filmų. Vienas jų – lenkų režisieriaus Wojciech Smarzowski filmas ironišku pavadinimu „Namie geriausia“, jautriai ir negailestingai atskleidžiantis smurto artimoje aplinkoje temą. Filmas parodo ne tik aukos patirtį, bet ir institucijų neveiksnumą, kuris galiausiai priveda prie tragiškos baigties.
Filmo siužetas iš pažiūros nieko nesiskiria nuo dažnai realybėje girdimų istorijų. Jauna moteris internetinių pažinčių programėlėje susipažįsta su žavingu vyresniu vyru, išsiskyrusiu politiku. Moteriai, tuo metu išgyvenančiai konfliktinius santykius su girtaujančia mama, sutiktas vyras tampa tikru „išsigelbėjimu”, todėl jau pažinties pradžioje ji išsikrausto iš mamos namų ir apsigyvena pas šį rodos idealų vyrą.
Santykių pradžia tarsi pasakoje – vyras pametęs galvą dėl jaunos moters, apipila ją dėmesiu, gėlėmis ir neilgai trukus pasiperša jai Venecijoje. Tačiau istorijos eigoje ima ryškėti ne tik vyro nepagarba moteriai, bet ir agresyvaus elgesio apraiškos. Įtampai augant pateikiama vis daugiau šokiruojančių sadistinio elgesio scenų, smurtiniai epizodai intensyvėja, o žiūrovui tampa tikru išbandymu juos stebėti didžiajame ekrane. Galiausiai atskleidžiama, kad graži pradžia tebuvo medaus spąstai ir auka įkliuvo į žiauraus smurtautojo pinkles kur fizinis, psichologinis, seksualinis smurtas ir pažeminimas tampa nuolatine moters kasdienybe.
Filme režisierius atsisako tipinio asocialaus girtaujančio smurtautojo paveikslo. Visuose epizoduose smurtautojas blaivus, savo veiksmus puikiai suvokiantis ir juos atlieka su pasimėgavimu. Tokiu būdu atskleidžiama, kad smurto pasireiškimas nepriklauso nuo socialinio statuso ir gali slypėti net išsilavinusių, įtakingų ir pasiturinčių sutuoktinių šeimoje.
Kodėl filme smurtinės scenos nebuvo pateiktos subtiliau? Manau, toks sprendimas buvo pasirinktas tikslingai, siekiant parodyti nepagražintą smurto artimoje aplinkoje realybę su kuria statistiškai yra susidūrusi kas trečia pasaulio moteris. Taip pat verta paminėti, kad filmo siužetai paremti tikromis smurtą patyrusių aukų istorijomis, kas paverčia šį filmą dar labiau aktualiu šios dienos realijoms.
Vis dėlto, smurtinės scenos nėra esminis filmo akcentas. Dėmesys kreipiamas į sisteminę visuomenės abejingumo problemą ir institucijų neveiksnumą nuo smurto kenčiančių aukų atžvilgiu. Filme matome pasikartojančius epizodus, kai moteris kreipiasi pagalbos į socialines tarnybas, tačiau neilgai trukus yra vis grąžinama pas smurtaujantį vyrą. Tuo tarpu policijos pareigūnai atvykdami į šeimos namus akivaizdžiai palaiko bičiuliškus santykius su smurtautoju, nesureikšmina situacijos, deramai neapklausia aukos, nesudaro jai saugios aplinkos kalbėti bei neilgai trukus išvyksta, palikdami auką iškentėti sekantį smurto epizodą.
Dažnai girdime sakant „pati kalta, kad su tokiu gyvena”, tačiau režisierius atskleidžia ne „kodėl ji neišeina“, o kaip sistema pataikaujanti smurtui padaro taip, kad auka nebegali veikti kaip „laisvas žmogus“. Svarbus momentas filme, kad policiją kviečia ne auka, o kaimynai. Ji jau atsisakė tikėjimo sistema, nes žino, kad pareigūnai nepadės, gali būti dar blogiau po jų išvykimo. Kai atsakingos institucijos, kurios turėtų saugoti ir ginti, menkina smurtą, palaiko smurtautoją, pasirenka ,,nesikišti į šeimos santykius” atsiranda labai aiškus suvokimas: „Jei kalbėsiu – man bus dar blogiau“. Todėl tylėjimas nėra pasyvumas, tai aukos išgyvenimo strategija. Tokiu atveju policijos atvykimas nebeatrodo „proga išsigelbėti“, o tik dar vienas epizodas, kuris nieko nepakeis.
Problema nėra tik smurtaujantis vyras – problema yra visa sistema, kuri leidžia aukai likti įkalintai. Taip pat filme pabrėžiama kokioje beviltiškoje padėtyje atsiduria auka bandydama išsigelbėti, kuomet kiekvienas jos žingsnis ir žodis yra stebimas, o smurtaujantis sutuoktinis nuolat atsiranda tarsi iš niekur. Situacijos absurdiškumą atskleidžia scena, kai moteriai pavyksta gauti įrodymą prieš smurtaujantį vyrą ir ji slapta nufilmuoja vieną iš daugelio smurtinių epizodų, tačiau teisėsaugos atstovams to nepakanka, nes filmuotoje medžiagoje nėra konflikto pradžios, kurioje būtų užfiksuota, kaip auka išprovokavo tokį vyro elgesį.
Rodos, ilgai lauktas žiūrovų teisingumo troškimas liko patenkintas: filme atskleidžiama, kaip moteris laimėjo bylą prieš vyrą, gauna dukros globą, o smurtaujančiam vyrui gręsia baudžiamoji atsakomybė. Tačiau režisierius pasirinko kitą kelią. Pasirodo visai tai buvo moters fantazija apie teisingą pasaulį, kur atpildas smurtautojui turėjo įvykti, bet neįvyko… Paaiškėja, kad realybėje smurtas tęsėsi, institucijos jos neišgelbėjo, konflikto metu ji nužudo vyrą gindamasi ir pati tampa suimta.
Tokiu siužeto sprendimu siunčiama stipri žinutė – sistema, kuri turėjo apsaugoti, įsikiša tik tada, kai jau įvyko tragedija. Todėl filmas palieka skaudų klausimą: jei sistema būtų suveikusi anksčiau, ar tas nužudymas apskritai būtų įvykęs?
Taip pat dažnai kyla klausimas kodėl vienoms aukoms pavyksta išsigelbėti, o kitos lieka įkalintos kol smurtas virsta tragišku įvykiu? Atsakymą į šį klausimą atskleidžia svarbus filmo elementas, kurį tikėtina režisierius pasirinko ne veltui, tai smurtaujančio vyro – buvusi žmona. Santykių pradžios metu moteriai apsigyvenus su, kaip vėliau paaiškėja, smurtaujančiu vyru, netikėtai jo namuose išdidžiai pasirodo buvusi žmona su darbininkais, kurie krausto bute esančius daiktus. Neilgai trukus paaiškėja, kad ji atvyko pasiimti jai po skyrybų priskirto turto bei pareikalauti neišmokėtų alimentų. Nors apie buvusią žmoną žinome nedaug, bet šis epizodas rodo stiprią auką, kurią palaiko sistema: ji turi resursų, ji laimėjo teisme prieš vyrą (vaiko globa, turtas), jos statusas leidžia ne tik oriai išeiti iš santykių, bet ir pasiimti tai, kas jai priklauso. Tai beveik kaip alternatyvi realybė – kas būtų, jei sistema veiktų ir jei auka turėtų galimybių. Pagrindinės herojės situacija priešinga, ji neturi stipraus materialinio ir socialinio pagrindo, teisinės pagalbos, aplinkos palaikymo. Režisierius atskleidžia, kad „pabėgti“ nėra vien valios klausimas: ne visos aukos turi vienodas galimybes išeiti, buvusi žmona – „privilegijuota auka“, naujoji žmona – „nematoma auka“. Tai kritika sistemai: formaliai teisingumas egzistuoja, bet jis prieinamas ne visiems. Taip sustiprinama tragedija: žiūrovas jau filmo pradžioje žino, kad „galima pabėgti“, bet galiausiai mato, kaip sistema leidžia vienai aukai pabėgti, o kitą palieka kančioje.
Wojciech Smarzowski filme vaizduojama kaip smurtas artimoje aplinkoje dėl institucijų neveiksnumo tampa uždaru ciklu. Panaši dinamika egzistuoja ir Lietuvoje. Smurto statistika prieš moteris Lietuvoje išties kelia nerimą: naujausiais duomenimis bent viena iš keturių (apie 25 proc.) moterų per savo gyvenimą yra patyrusi fizinį ar seksualinį smurtą. Skaičiuojama, kad daugiau kaip pusė nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje pagalbos niekur nesikreipė. Tai dar kartą patvirtina, kad auka netiki atsakingomis institucijomis ir nesijaučia saugi kreipdamasi pagalbos. Tai rodo, kad būtinos ne tik individualios pastangos, bet ir nuosekli valstybės politika bei institucinis reagavimas. Tačiau panašu, kad didelių postūmių šiai problemai spręsti nematyti.
Šiemet sukanka penkiolika metų nuo tada, kai buvo parengta Stambulo konvencija, tačiau Lietuvos Seimas vis dar nėra jos ratifikavęs. Šis dokumentas tarptautiniu lygiu aiškiai apibrėžia smurtą artimoje aplinkoje kaip žmogaus teisių pažeidimą, o ne privatų šeimos reikalą, įpareigoja valstybes imtis kompleksinių veiksmų: ne tik kovoti su pasekmėmis, bet ir užkirsti kelią smurtui, apsaugoti aukas bei užtikrinti pagalbos prieinamumą. Stambulo konvencija numato aiškius standartus: prevenciją, aukų apsaugą, smurtautojų atsakomybę ir sisteminį institucijų bendradarbiavimą, tačiau viskas ką girdime iš oponentų tai nepagrįstos baimės ir faktų iškreipinėjimas.
Kyla klausimas ar ir toliau leisime, kad aprašyto Wojciech Smarzowski filmo scenarijus ir toliau kartotųsi realiame gyvenime ar visgi išdrįsime pažvelgti nepatogiai tiesai į akis ir imtis politinės valios smurto aplinkoje problemą spręsti iš esmės?
Karolina Kukliauskaitė yra neetatinė aplinkosaugos inspektorė, Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkė
