Vyresnei Lietuvos auditorijai „Langą į gamtą“ buvo viena iš nedaugelio laidų, kurios ne tik rodė gyvūnus, bet ir mokė žiūrėti į gamtą su pagarba. Ričardo Kazlausko balsas daugeliui tapo pirmuoju „gamtos vertėju“ – žmogumi, kuris paprastai paaiškino sudėtingą pasaulį už miesto ribų.
Dabar įsivaizduokime, kad toks balsas būtų girdimas ne vien Lietuvoje, o visame pasaulyje – septynis dešimtmečius, per kelias kartas, per visą televizijos istoriją. Būtent toks žmogus yra britas David Attenborough, gegužės 8-ąją minintis šimto metų jubiliejų.
Tokia sukaktis stulbina ir kelia pagarbą. Tačiau pagarbą turėtų kelti ne vien skaičius. Šio žmogaus istorija rodo, kaip nuosekliai, ilgai ir įtikinamai viena žinutė beldžiasi į visuomenės sąmonę. Klausimas tik vienas – kodėl mes jos vis dar neišgirstame?
Ne tik dokumentika
Attenborough karjera prasidėjo 1952 m. BBC, kai televizija dar tik kūrėsi. Iš pradžių jis dirbo prodiuseriu, vėliau tapo laidų vedėju. Karjeros proveržis įvyko su „Zoo Quest“ – laidomis, kuriose gyvūnai pirmą kartą parodyti jų natūralioje aplinkoje, o ne zoologijos soduose. Tai šiandien atrodo savaime suprantama. Tuo metu tai buvo revoliucija.
Vėliau sekė kūriniai, kurie šiandien laikoma dokumentikos klasika: „Life on Earth“ („Gyvybė Žemėje“), „The Blue Planet“ („Mėlynoji planeta“), „Planet Earth“ („Žemė“) ar „Our Planet“ („Mūsų planeta“).
Šie filmai dažnai pristatomi kaip įspūdingų vaizdų kolekcija. Tačiau iš tikrųjų tai – archyvas pasaulio, kuris sparčiai nyksta. Kitaip tariant, tai ne pramoga, o kaltinamieji įrodymai.
Vaikas, rinkęs fosilijas, tapo planetos liudytoju
Attenborough gimė 1926 m. Londone, augo Lesterio mieste universiteto rektoriaus šeimoje. Nuo mažens rinko fosilijas, vabzdžius, akmenis – domėjimasis gamta nebuvo mada, tai buvo natūrali jo aplinka.
Studijavo zoologiją ir geologiją Kembridže, Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo Karališkajame laivyne. Po karo jo kelias pasuko į televiziją – sritį, kuri tuo metu dar neturėjo aiškių taisyklių.
Kurį laiką seras David dirbo BBC Two kanalo vadovu ir buvo atsakingas už inovacijas, tokias kaip spalvotos televizijos diegimas Jungtinėje Karalystėje. Tačiau administracinis darbas jo netenkino – jis grįžo prie filmavimo ir pasakojimo.
Ilgą laiką Attenborough buvo „geros nuotaikos“ gamtos balsas – žmogus, kuris ramiai, empatiškai ir be moralizavimo pasakojo apie gyvybės įvairovę. Jo stilius – pagarbus, neįkyrus, be dramatizavimo.
Tačiau pastaraisiais metais jis pasikeitė.
Filme „A Life on Our Planet“ jis praktiškai suformulavo savo gyvenimo išvadą: per jo gyvenimą laukinės gamtos mastas pasaulyje dramatiškai sumažėjo. Tai nebėra pasakojimas apie grožį. Tai pasakojimas apie praradimą.
Ir čia kyla klausimas – kodėl mes Lietuvoje vis dar elgiamės taip, lyg tai mūsų neliestų?
Lietuviška versija: „mes dar turime laiko“
Lietuvoje mėgstame galvoti, kad esame „žalesni“ už kitus. Turime miškų, turime ežerų, turime dar gana gyvą kaimą. Tačiau realybė mažiau romantiška:
- intensyvi žemdirbystė naikina dirvožemį ir vabzdžius;
- miškai vis dažniau vertinami kaip medienos sandėlis;
- pelkės, kurios yra natūralūs anglies „sandėliai“, vis dar per lėtai atkuriamos;
- Baltijos jūra išlieka viena labiausiai užterštų Europoje.
Tai nėra globalios problemos. Tai – mūsų politinių (ne)sprendimų pasekmės.
Attenborough dažnai bendradarbiavo su United Nations ir World Wide Fund for Nature, kalbėdamas apie tai, kad žmonija yra pirmoji karta, kuri aiškiai mato problemą, ir paskutinė, kuri gali ją išspręsti.
Lietuvoje mes vis dar elgiamės kaip karta, kuri mano, kad spręs kažkas kitas. Lyg būtume tik žiūrovai.
Šimtas metų – ir vis dar tas pats klausimas
Svarbu suprasti vieną dalyką: Attenborough padarė savo darbą. Jis paaiškino, parodė, įrodė. Jis tai darė per juodai baltos televizijos laikus, per spalvotos TV atsiradimą, iki šiuolaikinių 4K formatų. Tai vienintelis žmogus, kurio darbai apima visą televizijos evoliuciją.
Jis padarė tai, ko dažnai nepadaro politika – paaiškino sudėtingus dalykus paprastai.
Tačiau žinojimas be veiksmų tampa saviapgaule. Mes žiūrime „Planet Earth“, žavimės, bet tuo pačiu palaikome sprendimus, kurie naikina tai, ką ką tik matėme ekrane.
Ir čia atsakomybė tenka ne gamtininkams ar dokumentikos kūrėjams. Ji tenka politikams. Taip pat – ir rinkėjams, kurie vis dar toleruoja trumpalaikį mąstymą, kai kalba pasisuka apie miškus, žemės ūkį ar energetiką.
Attenborough apdovanotas riterio titulu, dešimtimis tarptautinių apdovanojimų, jo vardu pavadintos rūšys. Tačiau svarbiausia ne tai.
Svarbiausia, kad per šimtą metų jis vis dar kalba apie tą patį: jei nesuprasime gamtos, ją sunaikinsime. Klausimas lieka tas pats – ar mes Lietuvoje pagaliau pradėsime ne tik žiūrėti, bet ir veikti?
Tomas Saulėnas yra teisininkas, Lietuvos žaliųjų partijos Valdybos narys
