Valstybinės medienos pardavimai lyginant su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu sumažėjo daugiau nei dešimtadaliu, tačiau Valstybinių miškų urėdijos (VMU) pajamos išaugo, mat medienos stygius kainas išpūtė maždaug 20 proc. Tokia situacija verčia atsigręžti ir ieškoti priežasčių. Ar tai tik ne „valstiečių“ išgirtos ir buldozeriu stumtos valstybinių miškų valdymo reformos pasekmė?
Miškų reformos idėja pakišta po Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijomis praslydo, nors ir su miškininkų bendruomenės bei aplinkosaugininkų prieštaravimais. Patekti į šios organizacijos gretas Lietuva siekė dar nuo 2000 m. ir kai šiemet pagaliau tapome pilnateisiais jos nariais, džiaugtis tikrai yra kuo. Tačiau klausimas lieka – ar tikrai buvo reikalinga būtent tokia drastiška valstybinių miškų ūkio reforma, kai keli šimtai specialistų iš karto atsisakė darbo, likę toliau „sisteminami“ ir „optimizuojami“, technika neatnaujinama, ja dirbančių trūksta. Ar tik tai ir nėra sumažėjusios gamybos priežastis?
Šiandien, kai valstybinių miškų valdymo reforma jau įsibėgėjusi, pasekmių ieškoti nereikia, jos pačios ima vis labiau badyti akis. Akivaizdu, kad VMU nepavyksta patenkinti medienos paklausos, kylančios kainos verčia pramonės atstovus importuoti medieną (remiantis Valstybinės miškų tarnybos pateikiamais duomenimis, 2018 m. pirmaisiais mėnesiais, apdirbtos, pjautinės medienos importas viršija eksportą), o visuomenėje sėjamas nerimo daigas dėl gresiančio šilumos kainų kilimo, nes biokuro žaliava taip pat pabrango. Greta šių problemų jau ne kartą minėtos ir kitos pasekmės suterštai miškininko profesijai, ekstremaliai mažėjantys stojančiųjų į šią profesiją srautai, nesklandumai formuojant naujosios įmonės valdybą, „netikėti iššūkiai“ rengiant padalinių vadovų konkursus ir t.t.
Naujausioje EBPO Lietuvai pateiktoje VVĮ valdysenos ataskaitoje aptinkama daugiau nerimo keliančių rekomendacijų – pavyzdžiui, visas komercine veikla užsiimančias VĮ pertvarkyti į akcines bendroves. Tarp jų ir Valstybinę miškų urėdiją. EBPO siūlymas žvelgiant iš konkurencingumo perspektyvos yra suprantamas – performavus VĮ į AB ar UAB būtų užtikrinamos sąžiningesnės konkuravimo sąlygos privačių bendrovių atžvilgiu. Suprantamas ir siekis depolitizuoti valstybės įmones, diegti aukštesnius valdymo standartus. Tačiau aklai spręsdami klausimą, galime visai nepastebėti lygiagrečiai kylančių grėsmių. Todėl prieš priimant tokio masto sprendimus, būtina apgalvoti visas galimas pasekmes ir diegti saugiklius. Pavyzdžiui, jei būtų nuspręsta VMU ar bet kurią kitą strateginės reikšmės VĮ paversti AB ar UAB, įstatymai turėtų aiškiai reglamentuoti, kad visos akcijos ir toliau 100 proc., be jokių išimčių, priklausys valstybei. Kitu atveju, toks siūlymas reikš ne ką kitą, o galimą valstybės strateginių įmonių privatizaciją.
Net ir nedidelio strateginių įmonių akcijų paketo perdavimas į privačias rankas keltų grėsmę tos srities konkurencinei aplinkai ir nacionaliniam saugumui. Nesinori nė įsivaizduoti situacijos, kai šaliai ypač svarbios įmonės atsiduria kitų – ne itin Lietuvai draugiškų valstybių rankose. Kaip privatizacija paliestų vartotojus? Ar tai neatsilieptų kainoms? Laisvosios rinkos šalininkai mane kritikuos – neva pardavus mažą akcijų dalį valstybė nepraras kontrolės ir įtakos priimant reikšmingus sprendimus, tačiau ar tikrai privatūs akcininkai neturės įrankių blokuoti sprendimus ar kitaip kišti pagalių į ratus? Ir kaip tokiu atveju būtų užtikrinama, kad konfidenciali informacija nenutekėtų į netinkamas rankas? Galiausiai, kodėl valstybinių įmonių generuojamos pajamos turėtų nešti pelną privatiems asmenims, o ne pačiai valstybei ir visiems jos gyventojams (kuriems, beje, šis turtas ir priklauso)?
Panašu, kad klausimų kol kas daugiau nei atsakymų, nors dabartiniame Vyriausybės plane jau numatoma į bendroves pertvarkyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją, Lietuvos oro uostus, „Kelių priežiūrą“, Turto banką ir kitas VĮ. Kol kas sąraše nėra VMU, „Regitros“ bei Registrų centro. Kad ir kurios įmonės būtų pertvarkomos, tam būtina tinkamai pasiruošti ir diegti saugiklius, kurie užkirstų kelią neišvengiamai kilsiančioms grėsmės, tarp kurių ir valstybės saugumas.
Narystė EBPO patvirtina Lietuvos kaip stabilios ir patikimos valstybės įvaizdį, o ką jau kalbėti apie naudą investicijų pritraukimui, darniam vystymuisi ir t.t. Tačiau siekdami realizuoti EBPO reikalavimus ir besirūpindami valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumu ir kapitalo grąža, kitaip tariant, ekonomine nauda, negalime pamiršti ir socialinės bei strateginės šių įmonių reikšmės. Finansinės grąžos lūkesčiai jokiu būdu negali visiškai užgožti viešojo intereso. Tad akivaizdu, kad Vyriausybei dar yra apie ką pagalvoti. Tikiuosi, kad apakinti EBPO spindesio dar kartą nenueisime skubotu, „buldozeriais pravažiuotu“ keliu.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
