You are currently viewing Tomas Saulėnas. Kelias link EBPO: kodėl ir vėl liekame estų ir latvių šešėlyje?

Tomas Saulėnas. Kelias link EBPO: kodėl ir vėl liekame estų ir latvių šešėlyje?

Lietuvio gatvėje paklausus, ar šaliai reikalinga EBPO, greičiausiai sulauktume vieno iš dviejų atsakymo variantų: žinantis atsakys – „kvailas klausimas, žinoma, kad taip“, nežinantis paklaus: „o kas yra EBPO?“. Tad nuo pradžių – apie EBPO, jos reikalavimus, atsilikimą nuo estų bei latvių ir valstybinių miškų valdymo sistemos reformą.

EBPO, arba dar kitaip vadinamas „turtingųjų klubas“, yra Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) (angl.Organisation for Economic Co-operation and Development, OECD) – 35 valstybes vienijanti tarptautinė organizacija, besivadovaujanti atstovaujamosios demokratijos ir laisvosios rinkos ekonominiais principais.

2010 m. organizacijos nare tapo Estija, 2016 m. – Latvija. Lietuva oficialų prašymą tapti organizacijos nare pateikė 2002 m., tačiau tik 2015 m. buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės EBPO. Tenka eilinį kartą pripažinti, kad vėl gūdžiai atsiliekame nuo estų, šiuo atveju, net ir nuo latvių. Tikriausiai eilinį kartą „koją pakišo“ lietuviškas būdas. Kaip sakoma, mąstyti reikia lėtai, o veikti greitai. Matyt, tuo ir skiriamės nuo estų.

Pastaruoju metu EBPO dažnai minima valstybinių miškų valdymo reformos kontekste, mat, teigiama, kad reformos reikalauja EBPO. Tačiau ar iš tiesų EBPO reikalauja iš Lietuvos įgyvendinti reformą tam, kad Lietuva taptų šios organizacijos nare? Ar prisidengiant EBPO reikalavimais nėra bandoma įgyvendinti reformas, už kurių slypi kažkieno nebūtinai nacionaliniai interesai?

Peržiūrėjus EBPO reikalavimų sąrašą gali kilti klausimas: ar Lietuvai apskritai verta tapti EBPO nare? Estų jau vis tiek niekada nepasivysime. O gal ir neverta vytis?

Vienas iš narystės EBPO privalumų – šaliai prieinami visi organizacijos ekspertiniai pajėgumai. Lietuva, tapusi EBPO nare, turėtų galimybę daryti įtaką globaliems sprendimams ekonomikos ir kitose viešojo valdymo srityse, tarptautinėje arenoje galėtų išsakyti poziciją Lietuvai svarbiais klausimais. EBPO komitetuose, darbo grupėse ir kitose struktūrose Lietuvos ekspertai turės galimybę semtis žinių ir patirties iš geriausių EBPO šalių narių ekspertų ir taikyti šias žinias Lietuvoje. Neretai narystė EBPO vertinama kaip geras valstybės ekonomikos stabilumo ir patikimumo rodiklis, todėl Lietuvos narystė šioje organizacijoje turėtų teigiamą įtaką investicijų pritraukimui, tarptautinio skolinimosi kaštams. Būdama Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nare, Lietuva galėtų naudotis naujausiais EBPO tyrimais ir taikyti gerąją organizacijos šalių narių patirtį, gerindama valstybės valdymo kokybę. EBPO periodiškai ir įvairiais pjūviais atlieka kiekvienos šalies narės ekonomikos analizę bei teikia konkrečias rekomendacijas, padedančias gerinti ekonomikos valdymo efektyvumą.

Skamba gražiai. Tačiau, nereikia pamiršti, kad Lietuvai tapus EBPO nare, savaime neišsispręs nė viena šiuo metu šaliai aktuali problema: automatiškai nesumažės emigracija, neišnyks bedarbystė, staiga žymiai neišaugs realiosios gyventojų pajamos. Tačiau reikia vienareikšmiškai ir be jokių abejonių konstatuoti, kad Lietuvos narystė EBPO (kaip ir NATO, ES) Lietuvai yra siekiamybė ir globalus gėris, kuris yra reikalingas tiek pačiai valstybei, tiek ir kiekvienam jos piliečiui. Ir nors savaime problemų tai neišsprendžia, bet sudaro geresnę platformą valstybei reikalingų sprendimų paieškai ir efektyvesniam jų įgyvendinimui.

Bet kuriuo atveju, susikaupusias dešimtmečiais nespręstas ir savieigai paliktas viešojo sektoriaus problemas turime spręsti patys, čia ir dabar, nelaukdami EBPO, Briuselio ar kt. Nurodymų, nesidairydami į kaimynus.

Deja, bet tenka pripažinti, kad ir dabartinė valdžia nepakankamai dėmesio skiria tokiems svarbiems klausimams, kaip mokesčių naštos mažinimas darbo jėgai, kova su klimato kaita, reali švietimo sistemos reforma. Kalbant apie švietimą, vėl tenka paminėti estus, kurių švietimo sistema autoritetingų ekspertų pripažinta viena pažangiausių pasaulyje, iš kurios patirties semiasi netgi labiau pažengusios šalys.

EBPO rekomenduojamų darbų apstu, todėl galbūt nereikėtų pernelyg ilgai apsistoti ties valstybinių miškų valdymo reforma, juolab, kad EBPO standartais mąstant, reikėtų ne naikinti valstybės valdomas įmones (nes tikrai ne visos jos dirba blogai ir valstybinė nuosavybė nėra blogybė per se), bet didinti jų efektyvumą ir judėti į priekį, visų pirma, orientuotis į kokybę, bet ne į kiekybę ir žiūrėti į esmę, t.y. ar vykdomos reformos atitinka mūsų šalies nacionalinius ir ilgalaikius interesus. O ne vykdyti reformas, nes kažkas nurodė tai padaryti arba dėl to, kad reikia kažką pasivyti. To ir norisi palinkėti dabartinei valdančiajai daugumai, nes tik sutelktinėmis pastangomis, įtraukiant įvairių sričių specialistus – profesionalus, yra įmanomas realus progresas ir pažanga.

Tomas Saulėnas yra Lietuvos žaliųjų partijos Teisės komiteto narys