Dr. Marija Žukovskienė. Kai atkurti tai, ką sugadinai, tampa „baudžiava“
Tokius protestus, kaip kad sausį Vilniuje suorganizavo ūkininkai, matome nedažnai. Džiaugiuosi, kad kiekvienas turime galimybę taikiai išreikšti savo poziciją ir siekti pokyčių. Galima būtų netgi pagirti tokį susitelkimą. Tačiau džiaugsmas…
Naujieji metai žymi naują pradžią. Duodame pažadus sau keisti įpročius: daugiau sportuoti, skaityti, imtis įgyvendinti senas svajones. Aplinkai neabejingų žmonių pasižadėjimai susiję su klimato krizės aliarmu: mažiau ar jokios mėsos, daugiau kelionių viešuoju transportu ir pėsčiomis, jokio perteklinio plastiko ir t.t. O kokias Naujųjų metų rezoliucijas turėtų duoti mums visiems žaidimo taisykles nustatantys politikai?
Škotijos Glazgo mieste vykstanti klimato konferencija COP26 artėja prie finišo tiesiosios. Nors joje buvo priimti įvairūs pažadai, pavyzdžiui, mažinti miškų nykimą ir metano emisijas bei didinti pagalbą besivystančioms šalims, aplinkosauginių organizacijų ji buvo įvertinta kaip 26 nesėkmė. Nes panašių pažadų buvo ir anksčiau, bet jie nebuvo įgyvendinti. Žiniasklaidoje apie šią konferenciją mirgėjo milijonas žinučių. Išskyrus vieną. O tos vienos žinutės užtektų, kad visos problemos pradėtų spręstis. Nereikėtų nieko gėdyti, reikalauti ar važiuoti į dar 26 nesėkmingas konferencijas.
Ekonomistams prabilus apie pasauliui gresiančią recesiją, sunerimo dar ką tik dėl Europos žaliojo kurso džiūgavę aplinkosaugininkai ir klimato aktyvistai. Kokia kryptimi pandemijos akivaizdoje nuspręsime pasukti ekonomiką? Klimato krizės iššūkius nustumti į paraštes ar pasinaudoti proga pereiti prie žaliosios ekonomikos?