Ekstremizmas stiprėja ne tik dėl tų, kurie jį aktyviai skleidžia, bet ir dėka žmonių, kurie nusprendžia tylėti ir nieko nedaryti. Istorija šį dėsnį įrodė ne vieną kartą. Ar šiandien Lietuvoje nesukuriame tokios pačios, ekstremizmą skatinančios, tylos?
Po neapykantos išpuolio Berlyne, kai žuvo moteris automobiliui rėžusis į Pride renginiuose dalyvavusią minią, Lietuvos aukščiausi vadovai, priešingai nei kitais atvejais – atsitvėrė tyla. Pamiršta ir apie Vokietijos brigadą, ir apie ypatingus santykius su šia šalimi. Situacija suskubo pasinaudoti nacionalistai ir kraštutiniai dešinieji – apkaltinę kairiuosius, neva, tokie įvykiai yra jų pačių politikos rezultatas.
Neapykantą skatinti, ar griauti demokratiją yra pakankamai paprasta. Reikia sukurti aplinką, kurioje nebenorima prieštarauti. Būtent todėl autokratai pirmiausia stengiasi užgniaužti pilietinę visuomenę, žiniasklaidą, apriboti teismų galias. Tokiomis aplinkybėmis radikalios idėjos pamažu tampa norma, o jų skleidėjai ima jaustis ne mažuma, o stipresniais ir teisesniais už kitus.
Berlyno tragedijos atveju valstybės interesus turėjusių ginti politikų tyla netruko būti užpildyta kitais pasakojimais. Kraštutiniai politikai labai greitai pradėjo kurti mitą, esą LGBTQ+ žmonės patys esą kalti, nes palaiko migrantus ir musulmonus, o dabar, neva, sulaukė pasekmių.
Ekstremizmas neturi religijos
Tai pavojingas argumentas ne tik todėl, kad jis ciniškai išnaudoja tragediją. Jis taip pat remiasi klaidinga prielaida, kad musulmonai yra viena vienoda žmonių grupė, kurios narius galima vertinti pagal vieno ar kelių radikalizuotų žmonių veiksmus.
Atrodo tampa įprasta apsimesti ir nematyti, kad iš tiesų dauguma musulmonų nepritaria fanatikų veiksmams. Vokietijos musulmonų organizacijos pasmerkė išpuolį. Berlyno imamų taryba išreiškė solidarumą su aukomis ir jų artimaisiais bei pareiškė, kad išpuolis parodo, kokias pasekmes gali turėti neapykanta ir priešiškumas kitiems. Vėliau taryba aiškiai nurodė, kad religinio ekstremizmo keliama grėsmė visuomenei yra reali ir kad teroras, neapykanta bei smurtas neturi jokio religinio pateisinimo.
Vokietijos musulmonų centrinė taryba taip pat pasmerkė smurtą ir pabrėžė, kad niekas neturėtų tapti smurto taikiniu dėl seksualinės orientacijos. Organizacija išpuolį apibūdino kaip atvejį, kai ekstremistinė ideologija pasitelkia religinius motyvus neapykantai ir smurtui pateisinti. Tai svarbus faktas, kurį diskusijoje apie Berlyno išpuolį kažkodėl pamirštamas.
Taip, apie islamistinį ekstremizmą reikia kalbėti. Reikia kalbėti apie radikalizaciją internete, apie žmones, kurie ieško smurto pateisinimo, apie tai, kodėl jauni žmonės patenka į ekstremistinių ideologijų įtaką. Todėl būtina kova su ekstremizmu, kuri neturi vienos religijos. Tai nėra teorinė grėsmė. Lietuvos žvalgyba jau yra įspėjusi, kad dešiniųjų ekstremistinės ideologijos Lietuvoje traukia jaunus žmones, o radikalizacija dažnai prasideda socialiniuose tinkluose. Tik laiko klausimas, kada kurstoma neapykanta prasiverš.
Problema prasideda tada, kai vieno žmogaus nusikaltimas paverčiamas visos grupės kaltės įrodymu. Vienų grupių elgesį mes linkę vertinti kaip individualų pasirinkimą, o kitų – kaip visos grupės savybę. Kai smurtauja baltasis, krikščionis, lietuvis vyras, retai matome nacionalistų norą apie tai garsiai trimituoti. Kai vyras nužudo moterį, nepuolame aiškinti, kad visa jo kultūra ar religija yra atsakinga už nusikaltimą. Vis dėlto, kai Berlyne radikalizuotam asmeniui įvykdžius išpuolį, staiga atsiranda žmonių, pasirengusių jo veiksmus paversti įrodymu apie milijonų musulmonų požiūrį į LGBTQ+ žmones. Tai dvigubi standartai.
Patogus skirstymas į juoda ir balta
Patogu sakyti, kad problema yra „jie“. Musulmonai. Migrantai. Radikalai. Užsieniečiai. Kairieji. LGBTQ+ žmonės. Net moterys kaltos. Tačiau demokratija prasideda tada, kai nustojame žmones skirstyti į stigmatizuotas grupes ir imamės spręsti problemas iš esmės.
Tai nereiškia, kad turime užmerkti akis. Priešingai. Jeigu tam tikrose musulmonų bendruomenėse egzistuoja homofobija, apie ją reikia kalbėti. Jeigu egzistuoja islamistinis radikalizmas – reikia jį įvardyti. Jeigu tam tikros religinės ar politinės idėjos naudojamos smurtui pateisinti – būtina jas kritikuoti. Jei katalikų kunigas viešai skleidžia neapykantą – turime tai stabdyti.
Ir čia yra esminis skirtumas tarp demokratijos gynimo ir politinės neapykantos propagandos. Demokratija leidžia mums pasakyti: šis žmogus padarė nusikaltimą ir jo motyvas buvo islamistinis ekstremizmas. Propaganda sako: žiūrėkite, kokie jie visi ir kalti dėl mūsų problemų. Demokratija sako: LGBTQ+ žmonės turi būti saugūs ir musulmonai taip pat turi turėti teisę į orumą. Propaganda sako: turite pasirinkti – jie arba mes.
Žmogaus teisės neturi tautybės, religijos ar seksualinės orientacijos. Jos negali būti taikomos tik tiems, kuriuos tuo metu laikome „savais“. Jeigu giname LGBTQ+ žmones tik tada, kai smurtą prieš juos įvykdo mums politiškai patogus priešas, mes neginame žmogaus teisių. Mes giname neapykantos propagandą. Jeigu smerkiame islamistinį terorizmą tik tam, kad galėtume pažeminti visus musulmonus, mes taip pat nesame demokratijos gynėjai.
Po Berlyno išpuolio turime padaryti priešingai. Turime kalbėti garsiau apie terorizmą, radikalizaciją ir homofobiją. Turime reikalauti, kad LGBTQ+ renginiai būtų saugūs… visi būtume. Turime reikalauti atsakomybės iš tų, kurie skleidžia neapykantą. Tačiau kartu turime atsisakyti pagundos milijonus žmonių paversti vieno nusikaltėlio veiksmų įkaitais. Nes būtent to iš mūsų nori ekstremistai – kad bijotume vieni kitų.
Todėl mūsų atsakymas į Berlyno tragediją turi būti ne tyla, ne tylėjimas ir ne pritarimas neapykantos sklaidai, o aiškus ir nedviprasmiškas veiksmas pasmerkiant tokius veiksmus ir imantis priemonių, kad tai nepasikartotų nei Lietuvoje, nei kur kitur.
Martynas Norbutas yra žmogaus teisių aktyvistas, portalo gayline.lt redaktorius, Lietuvos žaliųjų partijos savanoris
