Taip, perskaitėte teisingai. Kaip aplinkosaugos atstovas, šiandien bandysiu jus įtikinti, kad Lietuvai aplinkosauga… nereikalinga. Skamba absurdiškai? Sutinku. Nors čia dirba pasiaukojantys žmonės, tikroji sistemos funkcija yra tokia, kad, paradoksalu, būtų geriau, jei niekas niekuo nesirūpintų. Kodėl? Leiskite paaiškinti.
Suprantu, kad galbūt pakibote ant clickbait spąstų ir norite sužinoti atsakymą iškart. Bet kiek pakentėkite. Pradėkime truputį iš toliau.
Pirma, turiu prisipažinti, kad šiame sektoriuje dirbu jau daugiau nei dvidešimt metų. Šį kelią pasirinkau dar būdamas mokykloje. Kai sužinojau, kas vyksta mūsų planetoje ir ką darome su gamta, man atrodė prasmingiausia paskirti savo laiką prisidedant prie mūsų bendrų namų atkūrimo ir tausojimo. Juk rūpintis tuo, ką žmonės naikina dėl asmeninės naudos, bet nuo ko priklauso mūsų bendras išlikimas, atrodo prasmingiausias kelias.
Todėl tiek studijų, tiek darbo galimybių ieškojau tik šiame sektoriuje. Su dideliu entuziazmu jame pradėjau darbuotis ir keisti pasaulį. Tik, aišku, labai greitai supratau…, kad Lietuvoje esminis šio sektoriaus uždavinys yra ne keisti, tausoti ar atkurti mūsų aplinką bei gamtą, o maskuoti tai, kas vyksta, kad teršėjai ir toliau galėtų teršti, niokoti mūsų bendrą turtą ir gamtą nieko už tai nemokėdami. Kitais žodžiais, aplinkosaugininkas yra tas žmogus, kuris turi imituoti veiklą ir parodyti, kad kažkas daroma, kai realiai nieko esminio aplinkosaugoje nedaroma. Tai ir yra jo tikroji misija mūsų šalyje.
Mitas apie „sėkmės istorijas“
Suprantama, galima žiūrėti į ant dugno esantį vandenį ir sakyti, kad stiklinė yra pusiau pilna, o jei pusiau pilna, tai gal ir beveik pilna. Todėl manau būtina aptarti, kas iš tiesų teigiamo yra įvykę.
Palyginti su nepriklausomybės atkūrimo periodu, mūsų aplinkos būklė yra žymiai pagerėjusi. Bet realiai tai labai mažai susiję su aplinkos apsaugos sektoriumi. Sugriuvusi sovietinė pramonė, ekonominė depresija ir didelis gyventojų mažėjimas (net ketvirtadaliu) iš esmės yra pagrindiniai veiksniai, kodėl aplinka ir gamta pas mus galėjo atsigauti. Na, iš to šalis galėjo išpešti naudos, rodydama Vakarų šalims, kaip čia gerai tvarkomės, ir pasipinigauti parduodama savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų leidimus. Nes neva mes gi daug sumažinome.
Suprantama, kai kur buvo pasitvarkyta. Bet dažniausiai tik ten, kur Europos Sąjunga mums atkišo krūvas pinigų, kaip, pavyzdžiui, su nuotekų valymo įrenginiais. Čia tikrai matomas pagerėjimas, nes daugelis valyklų buvo atnaujintos, pagerintas teršalų išvalymas, o kitos – naujai pastatytos.
Atsirado ir įvairios tvarkos bei reikalavimai pagal ES direktyvas, kurios per paramą, leidimus ar teisinius svertus nukreipė verslą plėtoti bei pasirinkti geresnes ir dažnai net pigesnes technologijas, bent šiek tiek pagalvoti apie savo poveikį, kartais išklausyti gyventojų nuomonę ir pan.
Laisva žiniasklaida prisidėjo viešindama įvairias įmonių šunybes, tokias kaip „Grigeo“ paslėpti vamzdukai ar kirtimai saugomų teritorijų miškuose, o tai per visuomenės spaudimą paskatino politikus bent jau retorikoje atkreipti dėmesį į šias problemas. Taip pat valstybės institucijos vykdo nuolatinį aplinkos monitoringą, teikia duomenis bei ataskaitas įvairioms tarptautinėms, nacionalinėms institucijoms ir gyventojams. Galima matyti, kas vyksta ne tik savo akimis, bet ir tai, ko iškart nepamatytume.
Tiek tų pozityvių dalykų. Galbūt jūs pasakysite, kad viskas puiku, ko čia daugiau reikia. Bet iš esmės visiems šiems pozityviems dalykams aplinkosaugos sektorius kažin ar labai reikalingas.
Plaukti pasroviui, laukti tiesioginių ir perkeltinių gaisrų, o jau tuomet, kai nuotekos veržiasi vidury Vilniaus, politikams šokinėti su šalmais bei liemenėmis prieš kameras ir vaidinti gelbėtojus, kol žmonių dėmesys nukryps į kažką kita – tam nereikia aplinkosaugos sektoriaus. Nereikia nei Aplinkos ministerijos, nei visų jos institucijų. Statybos leidimų ministerija turėtų būti tikrasis jos pavadinimas. Gal todėl per 35 metus tik vienas žmogus iš aplinkosaugos sektoriaus buvo jos ministru (ir tas pats po dviejų metų išmestas).
Tikroji sistemos misija: uždanga teršėjams
Aplinkosaugos sektoriaus pagrindinė užduotis – išlyginti lygtį, kad trumpalaikė sukoncentruotų interesų nauda nebūtų gaunama sukuriant ilgalaikę, visai visuomenei paskirstytą žalą. Kitais žodžiais, kad tie, kurie nori uždirbti papildomą eurą sau, nesukurtų šimtų ar tūkstančių eurų žalos visuomenei. Čia yra didžiausia kapitalizmo yda: laimėti konkurencinėje kovoje ir gauti didesnį pelną visuomet galima ne tik veikiant efektyviau, bet ir (kas yra daug lengviau) perkeliant savo kaštus į išorę.
Išoriniai kaštai – tai užterštas upelis, kuriame pavojinga maudytis, kažkieno kūne susikaupusio plastiko sukeltas vėžys, sunaikintas ozono sluoksnis ar ŠESD emisijų nulemtos klimato kataklizmai. Visa tai yra kažkieno privatus uždarbis, ir nesvarbu, kad jis nedidelis, palyginti su žala visiems. Esminė problema politikoje – kad kažkieno sukoncentruoti privataus uždarbio interesai praktiškai visuomet laimi prieš išsklaidytus visos visuomenės interesus. Nes čia ir dabar griebiamas konkretus euras visada nusveria tūkstančius „kažkada gausiančių“ – ypač kai tas labai euras padeda „paremti“ ar įbauginti tuos, kurie turėtų mus atstovauti.
Ūkio modelis: trumpalaikis pelnas gamtos sąskaita
Kad viskas neskambėtų labai teoriškai, paimkime supaprastintą, bet labai dažną realybės pavyzdį. Lietuvoje žemės ūkyje dominuoja chemizuotas intensyvios augalininkystės modelis, kur auginami daugiausia kviečiai ir rapsai eksportui dempinguotomis kainomis į užsienio šalis. Kaip buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas yra išsireiškęs, intensyvi augalininkystė eksportui yra valstybės užsakymas. Trumpai tariant, mes ne tik maitiname šį sektorių iš savo kišenės – tų pinigų, kurių taip stinga švietimui ar medicinai, – bet dar dosniai dovanojame jiems teisę nemokamai nuodyti mūsų gamtą. Visa tai tam, kad Saudo Arabijos gyventojai galėtų mėgautis pigesnėmis bandelėmis. O kad šis absurdas yra „logiškas“, mums „paaiškino“ traktoriai, užtvindę Gedimino prospektą.
Kadangi realių mineralinių trąšų ribojimų nėra, nėra ir jokios sistemos, kur būtų renkama informacija ar sekami naudojami kiekiai, ūkininkų reali esamos sistemos paskata yra pilti tiek trąšų, kiek atneša bent vieną papildomą eurą grąžos. Taigi jo pilami kiekiai didele dalimi priklauso nuo tuo metu esančios rinkos kainos. Ir ūkininkas, išpylęs tas trąšas, savo eurą pasiima gana greitai. Tačiau jo išpiltos trąšos patenka į upelius, ežerus, jūrą, kurie užželia, uždumblėja, pradeda žydėti, pasmirsta ir tampa netgi toksiški. Tai įvyksta vėliau, ir tą žalą patiria tas, kuris norėjo atvažiuoti pažvejoti, pasimaudyti, turintis sodybą ar kokį rekreacinį verslą. Visi jie ne vienu metu patiria žalą, kuri paaiškės galbūt vėliau, kai bus šiltesnis oras. Sudėjus visą šią žalą ir realius vandens telkinių atstatymo bei išvalymo kaštus, jie dažnai tūkstančius kartų viršija naudą, kurią konkretus ūkininkas gavo pripylęs trąšų iki ribos, kol gavo papildomą eurą. Ūkininko skaičiavimuose, kiek tręšti, yra tik trąšų kaina, o visos tos kitų patiriamos žalos, išdėstytos per ateities periodą, nėra.
Visi tie ūkininkų protestai, kurie buvo labai sėkmingi, buvo būtent tam, kad tos visuomenės kainos nereikėtų skaičiuoti ir toliau. Tas pats vyksta visuose sektoriuose. Interesų grupių sukoncentruota nauda politikoje beveik visuomet laimi prieš visuomenės interesą – t. y. visuomenės naudą ir žalos prevenciją. Todėl Seimas taip smarkiai aplipęs lobistų grupėmis, todėl lobistams palankūs asmenys ar net patys lobistai paskiriami ministrais. Tai realiai galima matyti šiuo metu pažvelgus į daugelį ministerijų, kurios iš tiesų turėtų saugoti bendrus interesus. O jei norisi dar daugiau „optimizmo“, užtenka atsiversti aplinkos monitoringo ataskaitas. Ten galima „grožėtis“ grafikais apie tai, kaip uoliai mes „tobulėjame“ – žinoma, tiksliai į priešingą pusę nei žadėjome.
Deklaracijų ir realybės praraja
Todėl, suprantama, matome didelį disonansą tarp to, kas realiai deklaruojama piliečiams ar pasižadama įvykdyti ES, ir to, kas daroma. Tai visiškai demotyvuoja daugelį žmonių, atėjusių į aplinkosaugos sektorių iš pašaukimo. Dokumentai surašyti puikiai, bet realaus jų įgyvendinimo mechanizmo arba reikalingų išteklių nėra. Realiuose politikų veiksmuose prioritetas teikiamas koncentruotoms interesų grupėms, o ne visuomenės interesui.
Todėl aplinkosaugos sektoriuje dirbantiems dažnai tenka įgyvendinti ar stebėti veiksmus, žalingus visuomenės interesams. Kartu jie stumiami kurti aplinkosaugos pastangų maskuotes, o po to – išsisukinėjimus, kodėl Lietuvos įsipareigojimai neįgyvendinti.
Tai ir yra aplinkosaugininko darbo esmė, ir, mano supratimu, būtų geriau, kad niekas to nemaskuotų. Būtų geriau, kad visuomenei atvirai pasakytume: mūsų bendro intereso nesaugo niekas. Kad sveriant vieną eurą privataus pelno prieš tūkstančius eurų bendros žalos, laimės būtent tas privatus euras, nes jis yra čia, dabar ir labai konkrečioje kišenėje, kuri labai aiškiai motyvuota jį ginti. Lietuvai geriau žinoti šią paprastą ir neužmaskuotą tiesą.
Kaip išsivaduoti iš imitacijos?
Svarbiausias klausimas – o ką daryti? O kodėl nepradėti nuo panaikinimo Aplinkos ministerijos? Turėtų būti atskira Aplinkosaugos ministerija. Ir jai turėtų vadovauti ne iš kur nors atsiradęs veterinaras, melioratorius, statybininkas, istorikas ar sociologas, o aplinkosaugininkas, turintis tiek patirties, tiek šio sektoriaus pagarbą.
Antra, visuomenei svarbu suprasti, kad jų bendro turto apsauga ir gausinimu užsiima būtent tik valstybės aplinkosaugos institucija, ir jai reikia padėti – tiek resursais, tiek kompetencijomis, tiek dėmesiu. Kitu atveju bendras turtas pavirs privačiu euru kažkieno kišenėje, nes tai yra lengviausia. Politikų dainelės apie pasaulio pabaigą kuriančius biurokratus turėtų būti sugrąžintos patiems politikams: o ką jie padarė, kad visuomenės turto apsauga ir gausinimas pagerėtų?
Trečia, svarbu suprasti, kad bet koks politikas ar paskirti vadovai turėtų būti vertinami ne pagal šukuosenas ar gražias kalbas, o pagal realius aplinkos indikatorius. Tikslai dokumentuose dažniausiai išrašyti, aplinkoje jie yra išmatuojami, galima juos suskirstyti ir į tarpines stoteles, todėl šalia ministrų nuotraukų turėtų būti aiškiai pateikiami metiniai indikatorių pokyčiai, rodoma, kaip toli pažengta nuo tikslo, ir tai turi būti audituojama nepriklausomai. To, ko nematome, mūsų pasąmonėje neegzistuoja. Todėl, jei norime bendro turto tausojimo ir gausinimo, turime matyti šią sąskaitą prieš savo akis.
Ir tai svarbu matyti ne tik vertinant aplinkos ministrą, bet ir premjerą ar net prezidentą. Kaip vertinant ekonomiką skaičiuojame, kiek kas per metus pardavė, taip turėtume stebėti ir savo sąskaitą bendrame banke – kiek mūsų bendrų resursų ten likę. Nes padidinti BVP galima ir viską iškirtus, išvežus bei užnuodijus.
Paskutinis įspėjimas: kodėl ardome savo namus
Tai tik keli pasiūlymai, ir, suprantama, geopolitinių kataklizmų kontekste tokios kalbos gali atrodyti atitrūkusios nuo realybės, nes „juk ekonomika reikia rūpintis“. Bet toks argumentas naudingas tik tiems, kurie siurbia bendrą turtą vardan savo euro uždarbio. Visuomet yra pasirinkimas, kaip auginti ekonomiką. Auginti ekonomiką tyčia neatsižvelgiant į aplinkos kainą yra pasirinkimas, kuris atneša didžiausią žalą visuomenei.
Politikų raginimai paaukoti aplinkosaugą dėl ekonominio konkurencingumo yra tik retorinė dūmų uždanga, neturinti jokių galimybių sukurti realios naudos. Išgąsdinti geopolitinės situacijos, mes leidžiame save skurdinti ir griauti savo pačių namus – tai tas pats, kas ardyti namo sienas tikintis taip sušildyti būstą.
Todėl metas baigti šį pigų aplinkosauginį teatrą ir pagaliau sukurti sistemą, kuri ne imituotų savo veiklą, bet turėtų realią galią bei drąsos užkirsti kelią mūsų pačių namų griovimui.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
