Jeigu žmogus nukopijuoja kito autoriaus tekstą, pasisavina fotografiją ar be leidimo panaudoja muzikos kūrinį, tokį veiksmą paprastai vadiname autorių teisių pažeidimu. Kūrėjas gali kreiptis į teismą ir reikalauti atlygio už neteisėtai panaudotą darbą. Sistema nėra tobula, tačiau jos principas aiškus: svetima kūryba nėra nemokamas išteklius. Kodėl šis principas turėtų nustoti galioti tada, kai kūrinius naudoja ne pavienis žmogus, o milijardinė dirbtinio intelekto bendrovė?
Generatyvinio dirbtinio intelekto modeliai mokomi naudojant milžiniškus tekstų, vaizdų, muzikos ir kitų duomenų kiekius. Tarp jų neretai atsiduria autorių teisių saugomi kūriniai. Vėliau tokiomis sistemomis galima per kelias sekundes sukurti paveikslėlį, muzikos įrašą, tekstą ar vaizdo klipą, panašų į daugybės žmonių ilgus metus kurtus darbus.
Problema kyla tada, kai kūrinių autoriai nebuvo davę leidimo juos naudoti, negavo atlygio ir dažnai net nežino, kad jų darbai tapo pelningo technologinio produkto dalimi.
Kai kūrybinis braižas tampa nemokama žaliava
Žmogaus kūryba paprastai turi savitą braižą. Dailininką galima atpažinti iš spalvų, kompozicijos ar piešimo manieros, muzikantą – iš skambesio, rašytoją – iš kalbos ir pasakojimo stiliaus. Šis braižas dažnai yra ne tik kūrėjo vizitinė kortelė, bet ir jo profesinės vertės pagrindas.
Vis dėlto DI įrankiai gali labai greitai atkartoti atpažįstamą estetiką ir pasiūlyti vartotojams ją pritaikyti praktiškai bet kam.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – pasaulį užplūdusi „Studio Ghibli“ stilistika sugeneruotų vaizdų banga. Žmonės masiškai kūrė savo portretus, filmų scenas ar interneto juokelius taip, lyg jie būtų atkeliavę iš gerai žinomų japonų animacijos kūrėjų pasaulio.
Čia svarbu atskirti du dalykus. Konkretų kūrinį saugo autorių teisės, tačiau vien meninis stilius paprastai nėra saugomas taip pat. Todėl ne kiekvienas panašios stilistikos vaizdas automatiškai reiškia įstatymo pažeidimą.
Tačiau teisinis neapibrėžtumas nepanaikina etinio ir ekonominio klausimo: ar sąžininga iš dešimtmečiais kurto meninio braižo uždirbti bendrovei, kuri su jo kūrėjais dėl to nesitarė?
Panaši problema matoma ir turinio platformose. DI gali būti naudojamas masiškai generuoti vaizdo įrašus, muziką ar populiarius filmus primenantį turinį, kuris vėliau platinamas „YouTube“ ir kituose kanaluose siekiant reklamos pajamų bei prenumeratorių. Taip tikri kūrėjai patiria dvigubą spaudimą: jų darbai gali būti naudojami modeliams mokyti, o vėliau su jais konkuruoja pigiai ir greitai pagaminamas sintetinis turinys.
Kai kūryba atsisiunčiama terabaitais
Klausimas, kaip DI bendrovės gauna duomenis savo modeliams mokyti, jau seniai nebėra teorinis.
Bylose prieš technologijų bendrovę „Meta“ autoriai teigė, kad buvo naudojami didžiuliai iš vadinamųjų šešėlinių bibliotekų atsisiųsti duomenų rinkiniai. Vienuose teismui pateiktuose dokumentuose kalbama apie daugiau nei 80 terabaitų duomenų. Šie teiginiai yra teisminių ginčų dalis, todėl jų negalima pateikti kaip galutiniu sprendimu nustatyto fakto. Tačiau pats ginčo mastas parodo, kokiais kiekiais gali būti renkama žmonių kūryba.
Kaltinimų dėl autorių teisių saugomų kūrinių naudojimo yra sulaukusios ir kitos DI bendrovės, tarp jų „Anthropic“ bei „OpenAI“.
Viena reikšmingiausių bylų baigėsi 2026 metų liepą, kai JAV federalinis teismas galutinai patvirtino „Anthropic“ ir autorių susitarimą. Bendrovė įsipareigojo sumokėti 1,5 mlrd. JAV dolerių dėl piratiniuose šaltiniuose rastų knygų. Susitarimas apėmė daugiau kaip 480 tūkst. kūrinių, o autoriams ir kitiems teisių turėtojams numatytas maždaug 3 tūkst. dolerių atlygis už vieną knygą.
Svarbu, kad teismas šioje byloje atskyrė du klausimus. Teisėtai įsigytų knygų naudojimas modeliui mokyti konkrečiomis bylos aplinkybėmis buvo vertinamas kitaip nei piratinių kopijų atsisiuntimas ir kaupimas.
Tai rodo, kad diskusija nėra vien apie patį DI mokymo principą. Ne mažiau svarbu, kokiu būdu gaunami kūriniai ir ar bendrovės paiso galiojančių taisyklių.
Vis dėlto ne visi autoriai liko patenkinti susitarimu. Maždaug 350 teisių turėtojų pasirinko jame nedalyvauti ir išsaugojo galimybę savo interesus ginti atskirai.
Jų abejonės suprantamos: ar vienkartinė kelių tūkstančių dolerių išmoka iš tiesų atspindi kūrinio vertę, jeigu jis prisidėjo prie milijardus kainuojančio produkto kūrimo?
Europoje technologijų bendrovėms brėžiamos ribos
Europos teismai taip pat vis dažniau nagrinėja, kaip autorių teisės turi būti taikomos dirbtinio intelekto srityje.
2026 metų liepos 31 dieną Miuncheno apygardos teismas priėmė Vokietijos autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijai GEMA palankų sprendimą byloje prieš muziką generuojančią bendrovę „Suno“.
Teismas konstatavo, kad GEMA atstovaujamų muzikos kūrinių naudojimas mokant sistemą, jų saugojimas ir panašaus turinio atkūrimas pažeidė autorių teises. Bendrovė buvo įpareigota nutraukti neteisėtą naudojimą, pateikti informaciją apie pajamas ir atlyginti žalą.
Dar anksčiau GEMA buvo laimėjusi bylą prieš „OpenAI“ dėl saugomų dainų tekstų naudojimo. Šis sprendimas apskųstas, tačiau pati byla parodė, kad DI bendrovių veiklos principai jau tikrinami ir Europos teismuose.
Šie atvejai svarbūs todėl, kad Europoje veikiančios bendrovės negali tikėtis, jog vien technologijos naujumas arba nuorodos į JAV taikomą sąžiningo naudojimo doktriną automatiškai panaikins Europos autorių teises.
Lietuvoje šį klausimą taip pat kelia autorių teisių asociacija LATGA. Jos atstovai pabrėžia, kad kūrėjų teisės turi būti įgyvendinamos praktiškai: autoriai turi turėti galimybę sužinoti, ar jų kūriniai naudoti DI mokymui, o kūrinių naudojimas turi būti sprendžiamas pasitelkiant licencijavimą ir sąžiningą atlygį.
Tai reiškia, kad problema aktuali ne tik pasaulinėms muzikos žvaigždėms ar užsienio leidykloms. Ji liečia ir Lietuvos rašytojus, fotografus, iliustruotojus, muzikos kūrėjus bei kitus žmones, kurių profesinė veikla priklauso nuo autorinių teisių apsaugos.
Kas atsakingas, kai taisyklės pažeidžiamos?
Viena sudėtingiausių šios diskusijos dalių – atsakomybės pasidalijimas. Kas turi atsakyti, jeigu DI sugeneruoja turinį, labai panašų į saugomą kūrinį: modelį sukūrusi bendrovė, duomenis jam mokyti surinkusi įmonė, sistemą naudojanti platforma ar žmogus, pateikęs užklausą?
Vienodo atsakymo visoms situacijoms nėra. Viena yra bendrovės sprendimas naudoti neteisėtai gautus duomenis modeliui mokyti. Visai kas kita – vartotojo sąmoningas bandymas atkartoti konkretų kūrinį ir iš jo uždirbti.
Tačiau aišku bent viena: atsakomybė negali būti suversta vien pavieniam kūrėjui, kuris turi savo lėšomis aiškintis, kokiais duomenimis buvo mokytas jam neprieinamas modelis.
Europos Sąjunga jau yra nustačiusi, kad bendrosios paskirties DI modelių tiekėjai privalo turėti autorių teisių laikymosi politiką ir viešai pateikti pakankamai išsamią mokymui naudoto turinio santrauką. Tačiau praktinis šių taisyklių veiksmingumas priklausys nuo to, kiek informacijos iš tiesų gaus kūrėjai ir ar pažeidimai turės realių pasekmių.
Viešai internete prieinamas kūrinys taip pat nėra savaime laisvas naudoti komerciniam DI mokymui. Galimybė kūrinį pamatyti dar nereiškia, kad jo autorius atsisakė visų teisių.
Todėl reikalingos aiškios taisyklės, skaidrūs duomenų šaltiniai, veiksmingi teisių rezervavimo mechanizmai, licencijos bei reali galimybė autoriams gauti atlygį.
Kūrėjams kyla ne tik teisinė, bet ir ekonominė grėsmė
Dirbtinio intelekto poveikis kūrybinėms industrijoms neapsiriboja autorinėmis teisėmis.
Pasaulio ekonomikos forumo 2025 metų ataskaitoje grafikos dizaineriai pirmą kartą atsidūrė visai šalia dešimties sparčiausiai nyksiančių profesijų. Tai nėra prognozė, kad ši profesija išnyks rytoj, tačiau ji rodo augantį generatyvinio DI poveikį kūrybiniam darbui.
Didžiosios bendrovės jau eksperimentuoja su tokiomis technologijomis reklamoje. Pavyzdžiui, „Coca-Cola“ viešai pristatė DI pasitelkiančias šventines reklamos kampanijas. Nors ji nepasiteisino dėl blogos kokybės, tobulėjant technologijoms ir DI sukurtiems vaizdams bei tampant sunkiau atskirti DI sukurtus vaizdus nuo tikrų, tokių reklamų kiekis galimai išaugs. Tai nebūtinai reiškia, kad žmonės iš kūrybinio proceso visiškai pašalinami, tačiau akivaizdu, kad keičiasi užsakymų pobūdis ir dalis anksčiau kūrėjams tekusių užduočių automatizuojama.
Panaši įtampa juntama ir vaizdo žaidimų sektoriuje. „Google“ pristatytas „Genie 3“ modelis gali pagal tekstines užklausas generuoti interaktyvias virtualias aplinkas. Pristačius šia technologija grindžiamus sprendimus, rinkoje smuko dalies žaidimų ir jų kūrimo įrankių bendrovių akcijos.
Nors tokie modeliai dar negali savarankiškai pakeisti viso žaidimų kūrimo proceso, investuotojų reakcija rodo, kad vien spartėjanti technologijų plėtra jau veikia lūkesčius, investicijas ir darbo rinką.
Tiesa, DI sugeneruotas turinys tebėra netobulas: vaizduose pasitaiko anatomijos ar detalių klaidų, vaizdo įrašuose – nenatūralių judesių, o generuojami virtualūs pasauliai susiduria su techniniais apribojimais. Tačiau šie trūkumai nepanaikina ekonominio spaudimo. Rinkoje dažnai pakanka, kad turinys būtų pigesnis ir pagaminamas greičiau.
Inovacija neturi reikšti teisės nemokėti
Technologijų bendrovėms palankiausia aplinka yra tokia, kurioje jos gali naudoti kuo daugiau duomenų už kuo mažesnę kainą. Todėl griežtesnės taisyklės, prievolė atskleisti duomenų šaltinius ir derėtis su autoriais neišvengiamai susiduria su dalies technologijų sektoriaus pasipriešinimu.
Tačiau ekonominis interesas negali būti svarbesnis už kūrėjų teises. Jeigu DI bendrovės uždirba naudodamos žmonių sukurtus tekstus, vaizdus ir muziką, kūrėjai turi teisę žinoti, kaip naudojamas jų darbas, spręsti dėl jo naudojimo ir gauti sąžiningą atlygį.
Kitu atveju technologijų pažanga tampa paprasčiausia verslo schema: kūrybą pasiimti nemokamai, pelną pasilikti sau, o pasekmes palikti tiems, kurių darbu visa ši sistema ir buvo sukurta.
Mantas Ptakauskas ir Eimantas Kiseliovas yra technologijų entuziastai, Lietuvos žaliųjų partijos nariai
