Įsivaizduokime, kad vienos įmonės sprendimai lemia, kokiais kompiuteriais gali dirbti mūsų mokyklos, savivaldybės ir ministerijos, kiek kainuos jų kasdien naudojamos programos, kur bus laikomi duomenys ir kaip lengvai juos bus galima perkelti kitur. Įmonei pakeitus kainas, techninius reikalavimus ar paslaugų teikimo sąlygas, prisitaikyti tenka valstybei. Tai jau ne vien patogumo klausimas. Tai – strateginė priklausomybė.
Europos Komisijos duomenimis, daugiau kaip 80 proc. Europos Sąjungoje naudojamų skaitmeninių produktų, paslaugų, infrastruktūros ir intelektinės nuosavybės yra ne ES kilmės. Už ne europietiškus, daugiausia kurtus JAV, uždaro kodo skaitmeninius produktus ir paslaugas Europa kasmet sumoka apie 264 mlrd. eurų.
JAV technologijos pasirinktos dėl kokybės ir patogumo. Problema prasideda tada, kai viešasis sektorius nebeturi tikro pasirinkimo, o perėjimas prie kito tiekėjo tampa toks sudėtingas ir brangus, kad konkurencija lieka tik popieriuje, o Įsitvirtinus monopolijoms kyla grėsmė, kad už paslaugas teks mokėti daugiau arba ilgainiui gali nukentėti paslaugų kokybė.
Serveris Europoje dar nereiškia europinės kontrolės
Didžiausias pavojus kyla ne dėl užsienietiško logotipo kompiuterio ekrane. Jis atsiranda tuomet, kai kartu su programine įranga kitai jurisdikcijai atiduodame dalį savo duomenų, infrastruktūros ir sprendimų kontrolės.
JAV CLOUD Act leidžia JAV institucijoms tam tikromis sąlygomis reikalauti, kad JAV jurisdikcijai priklausantis paslaugų teikėjas pateiktų jo valdomus duomenis, net jeigu jie fiziškai saugomi Europoje. Tuo metu ES Bendrojo duomenų apsaugos reglamentas numato, kad trečiosios valstybės institucijos sprendimas savaime negali būti pakankamas pagrindas perduoti duomenis, jei tam nėra tarptautinio susitarimo ar kito teisėto pagrindo.
Tai nereiškia, kad kiekvienas JAV debesijos paslaugos naudojimo atvejis automatiškai pažeidžia BDAR. Tačiau duomenų laikymas ES serveryje dar negarantuoja, kad jiems neturės įtakos trečiosios šalies teisė. Valstybei, tvarkančiai gyventojų, sveikatos, socialinius ar kitus jautrius duomenis, toks teisinis neapibrėžtumas negali būti smulkmena.
Skaitmeninis suverenumas nereiškia atsiribojimo nuo JAV ar likusio pasaulio. Jis reiškia gebėjimą savarankiškai pasirinkti, kontroliuoti savo duomenis ir prireikus pakeisti tiekėją nesustabdant valstybės darbo.
Kai programos sendina veikiančius kompiuterius
Ši priklausomybė turi ir labai materialią kainą – elektronikos atliekas.
Nemokamas „Windows 10“ palaikymas baigėsi 2025 m. spalio 14 dieną. Dalis techniškai dar tinkamų kompiuterių negali oficialiai pereiti prie „Windows 11“, nes neatitinka naujosios sistemos procesoriaus ar TPM 2.0 saugumo modulio reikalavimų.
„Canalys“ skaičiavimu, dėl šio pokyčio net 240 mln. kompiuterių visame pasaulyje galėjo prarasti dalį savo rinkos vertės ar anksčiau laiko tapti atliekomis. Galimas jų svoris – apie 480 mln. kilogramų. Žinoma, ne visi šie įrenginiai buvo išmesti, tačiau pats mastas rodo problemą: programinės įrangos gamintojo sprendimas gali sutrumpinti milijonų fiziškai veikiančių prietaisų naudojimo laiką.
„Microsoft“ pratęsė galimybę registruoti „Windows 10“ įrenginius saugumo atnaujinimams iki 2027 m. spalio, tačiau tai tik atideda galutinį sprendimą.
Viešasis sektorius neturėtų keisti veikiančių kompiuterių vien todėl, kad tai padaryti verčia vieno tiekėjo produktų ciklas. Ten, kur leidžia naudojamos sistemos ir darbuotojų poreikiai, „Linux“ pagrindu veikiančios sistemos gali padėti prailginti įrangos naudojimą. Kartu galima diegti „LibreOffice“, „Nextcloud“, „Open-Xchange“, „Jitsi“, „Matrix“ ir kitus atvirus sprendimus.
Atvirasis kodas – kelias į technologinį suverenitetą
Nors atvirojo kodo programinė įranga pati savaime yra nemokama, jai taip pat reikia priežiūros, saugumo atnaujinimų, specialistų, darbuotojų mokymo ir profesionalios techninės pagalbos.
Tačiau esminis skirtumas tas, kad valstybė nėra visam laikui pririšama prie vieno gamintojo. Programos kodą galima audituoti, sprendimą gali prižiūrėti skirtingi tiekėjai, o duomenis – laikyti atvirais, kitoms sistemoms suprantamais formatais. Tai reiškia daugiau konkurencijos ir mažesnę riziką, kad vienos bendrovės sprendimas staiga padidins visos valstybės išlaidas.
Kitos Europos šalys jau rodo, kad pokytis įmanomas. Prancūzijos valstybinė skaitmeninių sprendimų agentūra DINUM pradėjo atsisakyti „Windows“, o visos ministerijos iki šių metų rudens turi parengti savo priklausomybės nuo ne europietiškų technologijų mažinimo planus. Iki 2027 m. Prancūzijos viešajame sektoriuje užsienio vaizdo konferencijų platformas numatyta pakeisti valstybės sukurta „Visio“ sistema.
Vokietijos Šlėzvigo-Holšteino žemė į atvirojo kodo pašto sistemas jau perkėlė daugiau kaip 40 tūkst. pašto dėžučių, o beveik 80 proc. administracijos darbo vietų perėjo prie „LibreOffice“. Žemės valdžios skaičiavimu, tai leidžia per metus sutaupyti daugiau kaip 15 mln. eurų licencijų išlaidų, nors pati migracija, suprantama, taip pat reikalauja investicijų.
Birželį Europos Komisija pristatė Technologinio suvereniteto paketą, apimantį Lustų aktą 2.0, Debesijos ir DI plėtros aktą bei naują ES atvirojo kodo strategiją. Numatyti bendri debesijos suverenumo vertinimo lygiai, atviresni viešieji pirkimai ir didesnė parama europinėms bei atvirojo kodo alternatyvoms.
Lietuva neturėtų laukti, kol sprendimus už mus priims Briuselis ar programinės įrangos gamintojai.
Ką turėtų padaryti Lietuva?
Pirmiausia reikia atlikti viso viešojo sektoriaus skaitmeninių priklausomybių auditą: kokių tiekėjų sistemas naudojame, kiek mokame už licencijas, kur saugomi duomenys ir kiek kainuotų perėjimas prie alternatyvų.
Antra, viešuosiuose pirkimuose turi būti reikalaujama atvirų duomenų formatų, sąveikumo, realios galimybės eksportuoti duomenis ir aiškaus pasitraukimo iš sutarties plano. Turi būti vertinama ne tik vienų metų licencijos kaina, bet ir viso naudojimo laikotarpio kaštai.
Trečia, ministerijose, savivaldybėse ir mokyklose reikėtų pradėti koordinuotus „Linux“, „LibreOffice“ bei kitų atvirųjų sprendimų bandymus. Suprantama, kad prireiks lėšų ir laiko perėjimui prie atvirojo kodo sprendimų, todėl reikia ne staigaus visuotinio draudimo, o profesionaliai suplanuoto perėjimo.
Ketvirta, valstybė turi investuoti į kompetencijas ir europinių sprendimų ekosistemą. Atvirasis kodas nėra raginimas kiekvienai savivaldybei pačiai programuoti. Tai galimybė pirkti priežiūros ir vystymo paslaugas konkurencingoje rinkoje, neperleidžiant vienam tiekėjui visos sistemos kontrolės.
Galiausiai programinės įrangos pasirinkimas turi tapti ir žaliojo viešojo pirkimo dalimi. Valstybė turėtų vertinti, ar sistema leidžia ilgiau naudoti turimą įrangą, kiek metų bus teikiami saugumo atnaujinimai ir ar tiekėjo sprendimai neskatins anksčiau laiko išmesti veikiančių kompiuterių.
Šiandien už skaitmeninę priklausomybę mokame kelis kartus: licencijų mokesčiais, prarasta pasirinkimo laisve ir per anksti nurašoma elektronika.
Todėl atvirasis kodas nėra vien technologijų entuziastų pomėgis. Tai konkurencijos, kibernetinio saugumo, valstybės atsparumo ir žaliosios politikos klausimas. Lietuvos tikslas neturėtų būti bet kokia kaina atsisakyti vieno konkretaus gamintojo. Tikslas – sukurti valstybę, kurios skaitmeninio veikimo negali diktuoti nė vienas gamintojas.
Eimantas Kiseliovas yra VDU ekologijos magistrantas, Lietuvos žaliųjų partijos narys, technologijų entuziastas
