You are currently viewing Prieš miškų kirtimus kovojanti aktyvistė: kodėl turime tikrinti institucijų darbą?

Prieš miškų kirtimus kovojanti aktyvistė: kodėl turime tikrinti institucijų darbą?

Protestas po protesto – toks Vilijos Bezumavičiūtės ruduo. Apie padėtį Lietuvos miškuose ir galimą piktnaudžiavimą sanitariniais kirtimais kalba didelė visuomenės dalis, o kai kurie ne tik kalba, bet į miškus keliauja su tipiais, dainomis ir pasiryžimu taikiai šaltyje stabdyti nelegalius kirtimus bei atkreipti dėmesį į, jų nuomone, perteklinius veiksmus miškuose. „Kai girdžiu kažką sakant „mano mišką kerta“, tiesiog turiu ten būti“, – sako Vilija.

Vilija, papasakokite apie Šimonių girioje protestuojant praleistą laiką. Kaip sekėsi girioje praleisti naktį?

– Kvietimas į Šimonių girią atėjo netikėtai – suplanuoti darbai leido išvykti tik vienai dienai ir buvau tikra, kad grįšiu namo tos pačios dienos vakarą, bet atvykusi supratau, kad teks pasilikti ilgiau. Teko miške ir nakvoti – pavargę po intensyvios dienos prie ugnelės numigome girioje įkurtame tipyje. Įvykių tėkmė įtraukė taip stipriai, kad pasilikau proteste beveik tris dienas. Juk svarbu kiekvienas medis. O jie krenta vienas po kito. Net ir dabar, kol skaitote šį tekstą.

     

Šį pavasarį vykę protestai Šimonyse truko ne vieną savaitę, todėl turbūt niekas nesitikėjo tokio didelio postūmio per tokį trumpą laiką. Atvažiavome antradienį, o Aplinkos ministras atvyko jau penktadienį.

Jau važiuojant į kirtavietę pravažiavome keletą kitų plynų kirtimų – Šimonių girios bendruomenė dalinasi, kad orientuotis įprato nebe pagal natūralius kraštovaizdžio elementus, bet pagal plynas kirtavietes. Vaizdas tik atvykus į vietą, kur tądien vyko kirtimai, irgi buvo liūdnas.

Nustebino miškapjovių ir miškovežių išvarpyta sankryža, nukirstų medžių rietuvės palei kelią – nepanašu, kad tokia akivaizdžiai ūkinė veikla galėtų būti vykdoma valstybės saugomose teritorijose – biosferos poligonuose, kuriuose prioritetinė veikla yra ekosistemų išsaugojimas.

Visi kirtimai, vykdomi ne pagal gamtai artimos miškininkystės principus, visiškai sutrikdo ekosistemą, ir jai atsistatyti reikia ne vienerių metų, kartais net dešimtmečių. Tai apie kokį miškų saugojimą ir priežiūrą mes kalbame?

Būnant kirtavietėse, jaučiasi stiprus kontrastas – esi miške, kur tikėtumeisi pajusti gamtos ramybę, bet visa tai sutrikdyta, vietoj paukščių balsų ir medžių šlamėjimo burzgia milžiniški traktoriai, po savęs paliekantys tik medžių kapines, pjuvenas ir išvarpytą miško paklotę. Tuo pat metu skamba vieno iš aplinkosaugos aktyvistų – Igno iš Ignalinos – muzika, kurio kūryboje galime išgirsti žinutes apie harmoningesnį gyvenimą su visa gamta ir ekosistema.

Manau, kad taikaus pobūdžio protestai veikia subtiliai, bet labai efektyviai, ir gali padaryti didesnę įtaką nei agresyvi konfrontacija. Kokius signalus išsiunčiame, bendraudami su kitais, tokį gauname ir atgalinį ryšį. Paprasta.

Ar protesto metu teko stovėti priešais rangovų mašinas?

– Pagal saugos taisykles miškapjovės vairuotojas turi nutraukti darbus, jei kas nors prisiartina arčiau nei 80 metrų. Šimonių girioje vaikščiojome daugiausia kelių metrų atstumu nuo mašinos, bet darbai nesustojo tol, kol viena iš protestuotojų neužlipo į miškapjovės kabiną.

Tiesiog inicijavus pokalbį su vairuotoju galų gale pavyko jį sustabdyti ir buvo iškviesti policijos pareigūnai. Su policijos pareigūnais bendravimas vyko sklandžiai, ir pavyko rasti taikų susitarimą. Protesto dalyviams nebuvo pateikti jokie kaltinimai, o pjūklų riaumojimas girioje nutilo bent vienai dienai.

Šimonių girios biosferos poligonas yra saugoma teritorija, Europos ekologinio tinklo Natura 2000 dalis, tačiau nėra taip, kad kirtimai jame apskritai būtų draudžiami. Kaip vertinate tokią apsaugą ir kokia, anot jūsų, ji turėtų būti?

– Šimonių girios bendruomenė nenustoja kovoti su vykstančiais kirtimais, nes pažadas, kad „Šimonių giria bus saugoma dar labiau“, neveikia. Lietuvoje yra vykdoma „razinkinė” apsauga, o Šimonių giria yra bene ryškiausias to pavyzdys. Tokia apsauga yra vadinama tiksliąja apsauga. Pagal ją iš Šimonių girios teritorijos, kuri visa yra Natura 2000 teritorija, realiai yra apsaugoti tik apie 10 proc.

O likusiuose plotuose, kuriuose nėra nustatyti apsaugos tikslai, ir toliau leidžiama miškų, žemės ūkio ir kita veikla. Įdomu tai, kad visa ši teritorija, nors jos apsaugota labai mažai, įskaičiuojama į tuos 18 proc., kuriuos, kaip teigiama, užima Lietuvos saugomos teritorijos.

Išties saugomų teritorijų, kuriose negalima ūkinė veikla, yra tik apie 0,5 proc. visos šalies teritorijos. Ir didelė to dalis net nėra miškai – vyrauja pelkės ir kitos teritorijos, kuriose užsiimti ūkine veikla yra tiesiog nepatogu. Taip pat dalis šių rezervatų yra ne gamtiniai, o kultūriniai. Pagal Europos biologinės įvairovės strategiją esame pasižadėję iki 2030 metų šias teritorijas išplėsti bent iki 10 proc.

Ūkinė veikla, ypatingai tokia beatodairiška, kokia vykdoma dabar, yra nesuderinama su gamtai artima miškininkyste, kuri turėtų būti vykdoma visose saugomose teritorijose. Griežtai saugomose, kertinėse buveinėse (I ir IIA grupės) miškai turėtų būti visiškai paliekami savaiminiam atsikūrimui. Net ir ne plynais kirtimais trikdoma ekosistema, nes jų metu suniokojamos samanos, o miško paklotė yra labai svarbi šios ekosistemos dalis.

Net du trečdaliai saugomų teritorijų miškų yra ūkiniai, t. y. priskirti III arba IV grupėms. Šis santykis didėja, nes saugomų teritorijų tinklas plečiamas, bet realybėje II grupės miškų mažėja.

Ūkinės paskirties miškuose nėra esminių apribojimų ūkinei veiklai, todėl nėra užtikrinama veiksminga gamtinių vertybių apsauga ir gausinimas. Taip pat stebimi ir atvejai, kai saugomų teritorijų miškuose sunaikinamos inventorizuotos vertingos buveinės, o jų sunaikinimas pagal dabartinius teisės aktus yra teisėtas. Net ir draustiniuose, esančiuose ekosistemų apsaugai skirtuose miškuose, kurie yra vieni svarbiausių išsaugant biologinę įvairovę, stebimi buveinių praradimai dėl kirtimų.

Europos Komisijos pradėtos pažeidimų procedūros prieš Lietuvą dėl nenustatytų apsaugos tikslų ir nepakankamo Natura 2000 tinklo turi savo poveikį – saugomų teritorijų tinklas plečiamas, taip pat apibrėžiami tikslai, kurie turėtų užtikrinti geresnę vertybių apsaugą.

Deja, šis procesas vyksta labai lėtai ir šiuo momentu nėra veiksmingas. Siekiame, kad visose saugomose teritorijose būtų apsaugotos ne tik „razinkos”, o visame plote vykdoma gamtai artima miškininkystė. Bėgant laikui tai leistų Europos Bendrijos svarbos natūralioms buveinėms plėstis ir steigti naujas kokybiškas saugomas teritorijas.

Po protesto Šimonių girioje kirtimai joje buvo pripažinti neteisėtais. Kaip jautėtės, kai sužinojote apie tokį rezultatą?

– Buvo ir džiugu, kad pavyko išgelbėti šį Vakarų taigos lopinėlį, ir labai netikėta, kad taip greitai sureagavo net ir pats Aplinkos ministras. Tačiau jautėme, kad tai tik pradžia. Kilo įtarimas, kad tai – ne pavienis atvejis, o galimai – problema visos valstybės mastu. Šis faktas, kad saugomas miškas gali būti tyliai niekam nežinant iškirstas, parodė, kad miškų politika Lietuvoje turi daug spragų, sudarančių sąlygas tiek žmogiškoms klaidoms, tiek tyčiniam piknaudžiavimui. Vėlesni apsilankymai kitose Lietuvos giriose įtarimus patvirtino.

Dar vienas protestas Jus nuvedė į Antazavės šilą, prie partizanų mūšio vietos, o vėliau ir į Žaliąją girią. Papasakokite, dėl ko teko protestuoti ten?

– Keliavome sekdami sanitarinius kirtimus. Per Vėlines stabdėme kirtimus istoriškai svarbiame Antazavės Šilo kraštovaizdžio draustinyje. Ten bendravome su vietos bendruomene, su seniūnu aplankėme draustinio teritorijoje esančią partizanų žeminę ir Pakačinių piliakalnį. Šios apylinkės bendruomenė labai aktyvi, prieš keletą metų Bileišių kaime vykdė ąžuolų gelbėjimo akciją, taip pat nuolat bando spręsti sunkiosios miško technikos sudarkomų kelių problemą.

Iškart po Vėlinių kartu su grupele aktyvistų vykome stabdyti kirtimų į Dusetų girios botaninį-zoologinį draustinį. Tą dieną vykusį kirtimą sustabdyti taip pat pavyko, o miškapjovių vairuotojai elgėsi labai keistai – bandė bėgti nuo atvažiavusių policijos pareigūnų. Į įvykio vietą buvo atvykę ir Aplinkos apsaugos departamento darbuotojai.

Matydami žemėlapyje daugybę numatytų sanitarinių kirtimų Panevėžio apskrityje esančioje Žaliojoje girioje, kuri visai neseniai buvo iškarpyta sanitarinių kirtimų dėl pušinio pjūklelio išplitimo, pasirinkome nuvykti ir ten. Apžiūrėjome apie 20 sklypų iš 42, kuriuose buvo išduoti leidimai plyniems sanitariniams kirtimams.

Bendras vaizdas toks, kad daugiausia jau iškirsti sklypai, kuriuose vyraujanti medžių rūšis yra beržai. O daugelis sklypų su kenkėjų apniktomis eglėmis net nepaliesti. Atvažiavome darbo valandomis, bet jokių darbininkų vykdančių darbus nesutikome. Bent 6 sklypai iš apžiūrėtų įeina į Natura 2000 teritorijas, 4 iš jų jau iškirsti, ir bent dviejuose iš tų iškirstų ar pradėtų kirsti sklypų vyraujanti medžių rūšis nėra eglės.

Vis kildavo klausimas – kodėl turime tikrinti valstybinių institucijų darbą? Baisiausia, kad neatitikimų radome, bet juos neigia arba ignoruoja. Iki šiol nevyksta produktyvus dialogas tarp mokslininkų, visuomeninių organizacijų ir valdininkų, todėl džiugu, kad mūsų protestai paskatino šį pokalbį.

Per kelis pastaruosius mėnesius dalyvavote ne viename proteste, esate ir Lietuvos žaliųjų partijos Kauno skyriaus narė. Ką jums asmeniškai reiškia miškas ir gamta?

Užaugau ne prie miško, bet Kaune, prie Žaliakalnio ąžuolyno. Nuo mažens turėjau savo mylimą medį. Vėliau atradau Mickevičiaus slėnį kartu su „Žiedų valdovo” filmais. Jis man priminė įspūdingus elfų miškus, ten praleisdavau labai daug laiko. Būtų labai liūdna, jei į jį pasikėsintų tualetinio popieriaus ir palečių gamintojai. O kitiems Lietuvos žmonėms tai realybė. Negaliu neatsiliepti, kai girdžiu: „Mano mišką kerta…“ Tiesiog turiu ten būti.

Vis susimąstau, kodėl miškai toliau naikinami, juk pateikėme tiek daug nenuginčijamos informacijos ir ją tikrai išklausė už miškų tvarkymą atsakingos institucijos ir asmenys, bet kodėl vis dar turime diskutuoti apie, atrodo, akivaizdžius dalykus? Ateikite į girią. Pabūkite ilgiau. Pajusite.

Šiandien miškų tema yra viena aktualiausių, daug dėmesio sulaukia Valstybinės miškų urėdijos vykdomi sanitariniai plynieji kirtimai. Kokią jūs matote realistišką šios situacijos išeitį?

– Plyni sanitariniai kirtimai yra tikrai opi problema tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Ypatingai garsiai yra nuskambėjusi byla dėl šių kirtimų Lenkijoje, viename iš paskutiniųjų pirmykščių miškų – Belovežo girioje. Europos Sąjungos teisingumo teismas nutarė, kad Lenkijos vyriausybė neatliko tinkamo miškotvarkos plano poveikio aplinkosaugos tikslams vertinimo, ir šie kirtimai buvo sustabdyti.

Nepriklausomų ekspertų duomenimis natūraliuose miškuose, kur negyva mediena nėra šalinama, tipografo populiacija yra mažiau gausi, nes jo priešai – daugiausiai įvairūs vabzdžiai, besiveisiantys negyvoje medienoje – padeda kontroliuoti jo populiaciją. Taigi gamtosaugos požiūriu miško sanitariniai kirtimai, net ir neplynieji, negali būti vykdomi saugomose teritorijose, kuriose pirmenybė skiriama ekosistemų apsaugai ir biologinės įvairovės išsaugojimui.

Aplinkos ministerija ir kitos už miškotvarką atsakingos institucijos turi išgirsti ir atsižvelgti į nepriklausomų ekspertų bei visuomenės balsą rengiant miškų apsaugos politiką ir persvarstyti šiuo metu vykdomų sanitarinių kirtimų taikymą. Jau priimta keletas sprendimų – Valstybinė miškų urėdija žada įsigyti mažesnės pjovimo technikos saugomoms teritorijoms, taip pat – imtis veiksmų miško paklotei išsaugoti. Bet šio kompromiso negana.

Didelė problema yra ir ta, kad po paskutinės reformos neliko eigulių, urėdų, kurie gyvai lanko mišką ir pažįsta jame kiekvieną medį. Sprendimai net dėl sanitarinių kirtimų saugomose teritorijose priimami administracijose, gyvai net neapžiūrėjus svarstomo miško sklypo. Atitolimas nuo gamtos stiprus ir visuomenėje. Todėl labai svarbus yra švietimo gamtosaugos srityje vaidmuo. Siekiame, kad kuo daugiau žmonių galėtų susidaryti mokslininkų, o ne verslininkų išvadomis pagrįstą nuomonę apie Lietuvos miškų, ir ypatingai saugomų teritorijų juose, politiką.