Ar įsivaizduotumėte valstybę, kurioje gaisrinė atvažiuotų gesinti tik tada, kai ugniagesiai nuspręstų, ar namas vertas būti išgelbėtas? Valstybę, kur sprendimas – ar ir kiek turėti vaikų – priklausytų ne nuo tavęs, o nuo Agnės Širinskienės, Ritos Tamašūnienės ar „Nemuno aušros“ frakcijos valios?
Sakysite – distopija. Tačiau nuo jos mus skiria labai nedaug.
Teisė į reprodukcinę sveikatą Lietuvoje yra ypač trapi. Ji egzistuoja fragmentiškai, priklausoma nuo ministro įsakymo ar gydytojo moralės. O diskusija dėl šios teisės įtvirtinimo jau tris dešimtmečius muša nekonstruktyvumo rekordus – stringa tarp partijų, komisijų ir bažnytinių deklaracijų.
Tačiau šiandien ant Seimo narių stalo pagaliau guli Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas. Jis siūlo tai, kas daugelyje Europos šalių – seniai savaime suprantama: kad žmogaus teisė į savo kūną būtų ne ideologijų objektas, o teisiškai apsaugota realybė.
Kas iš tikrųjų yra reprodukcinė sveikata?
Reprodukcinė sveikata – tai ne tik tai, kad tavo kūnas funkcionuoja „pagal taisykles“: kad menstruacijos ateina laiku, kad gali pastoti ar apvaisinti, kad viskas fiziškai „tvarkoje“.
Tai visapusis fizinis, emocinis ir psichologinis gerbūvis, leidžiantis žmogui gyventi orų, saugų ir pasitenkinimą teikiantį lytinį gyvenimą. Ji apima teisę ne tik turėti vaikų, bet ir teisę jų neturėti – kai tam nesi pasiruošusi ar pasiruošęs. Ji reiškia galimybę gauti informaciją, priemones ir paslaugas, kurios leidžia sąmoningai planuoti savo gyvenimą: žinoti, apsisaugoti, pasirinkti.
Lietuvoje ši teisė iki šiol nėra įtvirtinta įstatymu. Ji gyvuoja tarsi dovanų kuponas su galiojimo terminu – kol nepasikeičia politinė dauguma. Teisė nutraukti nėštumą šiuo metu pagrįsta tik sveikatos ministro įsakymu – dokumentu, kurį galima atšaukti vienu parašu. Jei šį postą užimtų, tarkim, Agnė Širinskienė ar Rita Tamašūnienė, teisė spręsti dėl savo kūno galėtų būti apribota tiek pat staigiai ir žiauriai, kaip tai nutiko Lenkijoje.
Kai nėra įstatymo – nėra nei apsaugos, nei garantijų. Tik ideologijų konkurencija, kur žmogaus kūnas tampa politinės kontrolės objektu.
Nėštumas be pasirinkimo – tai prievarta, ne likimas
Kiekvienais metais daugiau nei 2 000 moterų Lietuvoje nutraukia nėštumą. Mes nežinome, kokios jų gyvenimo istorijos ir sprendimo motyvai. Ir tai neturėtų būti mūsų reikalas.
Viena – jauna, kita – vieniša, trečia – gyvena skurde. Viena buvo išprievartauta, kita – spausta artimųjų. Viena galbūt „nesisaugojo iš neatsakingumo“, kita – jau augina vaikus. Tai skirtingos moterys. Bet visoms joms turi būti užtikrinta ta pati teisė: spręsti dėl savo kūno.
Nes ne kiekvienas nėštumas yra planuotas. O kai jis neplanuotas – moteris turi teisę pasirinkti, ar tą nėštumą tęsti. Tai – ne moralinis klausimas. Tai – tarptautinių žmogaus teisių standartų esmė. Lietuva jiems pritarė pasirašydama JT konvencijas, pritardama PSO rekomendacijoms.
Visi, kurie prilygina neplanuoto nėštumo nutraukimą „žudymui“, deja, bet stokoja teisinio išprusimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo: moters teisė į sveikatą ir gyvybę yra aukščiau nei embriono statusas. Paprasčiau tariant – pasirinkimas nutraukti nėštumą yra ne nuodėmė, o žmogaus teisė.
Šiandien nutraukti nėštumą Lietuvoje kainuoja 140–200 eurų. Tuo tarpu Švedijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje – tai nemokama sveikatos priežiūros dalis. Ten nėtumo nutraukimas nėra paslauga, už kurią baudžiama mokesčiu. Ten tai – priežiūra, kurią garantuoja valstybė.
Nuo 2023 m. Lietuvoje įteisintas vaistinis nėštumo nutraukimas. Tai mažiau invazyvus, saugesnis, pigesnis būdas. Bet tik teoriškai. Tik dalis gydymo įstaigų jį suteikia. Moterims vis dar sakoma: „čia nelegalu“, „pas mus neteikiama“, „bandykite privačiai“.
Pasaulio praktika rodo: kai valstybė kuria finansinius ar kitus barjerus, moterys ieško išeičių – važiuoja į užsienį, kreipiasi į pogrindį procedūrai atlikti. O tai reiškia riziką gyvybei. Lenkijoje jau mirė moterys, kurioms sistema atsisakė padėti.
Seimui teikiamas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas įtvirtina aiškų teisinį pagrindą saugiam, informuotam ir valstybės apmokamam neplanuoto nėštumo nutraukimui iki 12 savaičių. Įpareigojamos visos gydymo įstaigos. Įtraukiama telemedicina. Ir tai pagaliau tampa ne tuščia deklaracija, o reali, prieinama galimybė visoms, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos ar pajamų.
Kontracepcija – tai ne „paleistuvystė“, tai visuomenės apsauga
Kontraceptinės priemonės – tai šiuolaikinio mokslo laimėjimas, suteikiantis žmogui galimybę planuoti savo gyvenimą.
Prieinama kontracepcija reiškia mažiau paauglių nėštumų ir daugiau laisvės kurti gyvenimą pagal savo sąlygas.
Neplanuotas nėštumas – tai ne tik asmeninė drama, bet ir valstybinės išlaidos. Paauglių nėštumas dažnai reiškia nutrūkusias studijas, skurdą, vienišą motinystę. Lietuvoje kasmet per šimtą 15-19 paauglių pagimdo. Kai kurios jų iki tol ne tik neturėjo galimybės įsigyti kontracepcijos – jos net nežinojo, kaip veikia jų kūnas.
Ir nereikia moralizuoti, kad „jaunimas neturėtų turėti lytinių santykių“. Mūsų, kaip visuomenės, pareiga – sudaryti saugias sąlygas. Jaunimas turi teisę žinoti, kas vyksta jų kūne, kaip atpažinti emocijas, kaip elgtis su kitais. Galvoti, kad žinių suteikimas prives prie „sugedimo“ – tai tas pats, kas manyti, kad geografijos pamokos skatina emigraciją.
Prezervatyvai ir barjerinės priemonės saugo ne tik nuo nėštumo, bet ir nuo ŽIV, chlamidijų, gonorėjos, kitų lytiškai plintančių infekcijų. Tai – saugos diržas, o ne moralės išdavystė.
Jungtinėje Karalystėje kontracepcijos priemonės teikiamos nemokamai. Prancūzijoje jos nekainuoja visoms moterims iki 26 metų; Švedijoje – jaunimui iki 25 m. Norvegijoje – iki 22 m., Nyderlanduose – iki 18 m.
Lietuvoje? Dažnai jaunam žmogui reikia rinktis tarp viešojo transporto bilieto į paskaitą ir prezervatyvų.
Įstatymo projektas tai keičia. Jis įveda kompensuojamą kontracepciją, ypač jaunimui ir socialiai pažeidžiamiems asmenims. Tai ne „skatinimas“, tai – orumo garantija.
Žinios nėra pavojus
Paklauskime jaunuolių, iš kur jie sužino apie lytinį gyvenimą. Dauguma atsakytų – „iš TikTok“ arba pornografijos portalų. Tik 17 % jaunimo nurodo, kad gavo aiškų švietimą apie lytinius santykius.
Tuo metu 60 % seksualinį smurtą patyrusių merginų nesikreipia pagalbos. 124 seksualinės prievartos atvejai artimoje aplinkoje per metus – tik užfiksuoti. Apie 200 paauglių gimdymų per metus – dažnai be pasirinkimo, be pagalbos.
Lytinis švietimas – tai vakcina nuo smurto, stigmos ir nežinojimo. PSO rekomenduoja jį pradėti nuo vaikystės – apie kūno ribas, sutikimą, emocijas. Įstatymo projektas tai įtvirtina kaip nuoseklią, mokslu grįstą programą mokytojams, medikams, visai visuomenei.
Brandžios valstybės testas
Seimui pateiktas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas įteisina saugų, nemokamą neplanuoto nėštumo nutraukimą iki 12 savaičių. Įpareigoja gydymo įstaigas teikti ir vaistinį, ir chirurginį neplanuoto nėštumo nutraukimą. Užtikrina kompensuojamą kontracepciją. Įveda PSO lygmens lytinį švietimą.
Ką šis įstatymas keičia iš esmės? Pašalina ideologinį spaudimą – palieka pasirinkimą žmogui.
Tai ne pirmas bandymas. 2002 m. įstatymo projektas buvo atmestas, nes laimėjo dogmos. Šiandien, 2025-aisiais, vėl girdime tas pačias giesmes. Bet Lietuva pasikeitė. Tikimės, kad Seime tokių balsų liko mažuma.
Moterų teisės nėra diskusija. Tai – žmogaus teisė. Šiandien moteris, kuri nenori gimdyti, turi teisę negimdyti. Ir niekas – nei politikai, nei kunigai, nei frakcijos – neturi teisės spręsti už ją.
Žalieji visame pasaulyje žino: negali kalbėti apie tvarumą, jei žmogus neturi teisės į savo kūną. Aplinkosauga, kuri negerbia moterų, jaunimo, LGBT+ ar pažeidžiamų grupių – tai ne žalioji politika. Tai – žaliu dažyta prievarta.
Reprodukcinė sveikata yra klimato teisingumo dalis. Kur nėra pasirinkimo – nėra ir tvarumo. Nei žmogaus, nei planetos.
Jei šiandien Seimo nariai nebalsuos už šį įstatymą – rytoj teks balsuoti už pasitikėjimą Lietuva. Nes valstybė, kuri negerbia savo žmonių, negali tikėtis, kad žmonės gerbs ją.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos narė
