Lietuvos Briuselin išsiųsto eurokomisaro Vytenio Andriukaičio pareiškimas apie būtinybę įteisinti „naujojo maisto“ sąvoką visuomenėje didelio šurmulio nesukėlė. Tačiau mokslininkų pasaulyje apie tai nuolat verda karščiausi ginčai. Kas po ta „naujojo maisto“ sąvoka slepiasi? Ir mums negirdėti klonuoti produktai (mėsa), ir puikiai žinomi genetiškai modifikuoti organizmai, kurių dalis žmonių itin vengia – parduotuvėse maisto etiketes perskaito iki paskutinės raidės. Bijoti ar džiaugtis? Kokie gims mūsų proanūkiai, jei valgysime „naująjį maistą“?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo žemės ūkio ministrė Virginija BALTRAITIENĖ, Seimo narys, Žaliųjų partijos lyderis Linas BALSYS ir akademikas Jonas GRIGAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Žemdirbių požiūris į genetiškai modifikuotus organizmus, į tą iš užsienio mums brukamą produktą ir taisykles lyg ir yra neigiamas. Bet tai siūloma įteisinti. Tai kas vis dėlto vyksta Lietuvoje? Kodėl atsiranda tokių siūlymų?
V.BALTRAITIENĖ: Kol kas nėra jokių direktyvų, kad privalėtume priimti sprendimus, kad įsileistume auginti genetiškai modifikuotus augalus. Žemės ūkio ministerija yra priėmusi poziciją, ją pateikėme ir Vyriausybei, – dauguma Vyriausybės narių buvo tos nuomonės, kad Lietuva būtų paskelbta zona, kurioje neauginami genetiškai modifikuoti organizmai.
Europos Komisija siūlė kelias rūšis genetiškai modifikuotų kukurūzų. Pasak Europos maisto saugos agentūros, tyrimai rodo, kad tai nekenkia. Tai būtų pašarinė kultūra, nenaudojama maistui. Bet tai nereiškia, kad mes neauginame, kad mes nevartojame genetiškai modifikuotų organizmų. Turbūt visi gerai žinome, kad daugiau kaip 90 proc. sojų yra genetiškai modifikuotos. Jos yra sudėtinė pašarų dalis. Taip pat, kiek žinau, šokolade yra genetiškai modifikuotų organizmų.
Bet yra du skirtingi dalykai. Viena yra prekyba, prekybos organizacijos, kur yra sutartys. Negalime uždrausti prekybos, neįsileisti į savo prekybos tinklus. Ne kartą yra svarstyta, ir Vyriausybė tam pritaria, kad turi būti labai aiškiai didelėmis raidėmis užrašyta, kokia yra produkto sudėtis, ar jame yra genetiškai modifikuotų organizmų. Kad žmonės galėtų patys pasirinkti.
Dėl auginimo svarstėme su mūsų socialiniais partneriais, su žemdirbiais. Nuomonės buvo labai įvairios. Gal viešai to nepasako, bet daugelis mano, kad ateis toks laikas ir mes vis tiek turėsime prie to prieiti. Gal tai bus po 50 metų. Visos technologijos bus tuo pagrįstos ir eis į priekį.
Man sunku prognozuoti, kas bus po 50 metų. Savo labai tvirtą nuomonę turiu dabar. Nesu prieš mokslą, nesu koks mokslo stabdys, jeigu mokslas įrodys, kad tai nekenkia žmogui per kelias kartas. Ne taip, kaip buvo dabar, kai Europos agentūra pateikė ataskaitą, kad nėra duomenų, jog kenkia žmogaus sveikatai. Betgi nėra duomenų, kad ir nekenkia. Nėra padaryta tyrimų, kaip tai atsiliepia ne pirmai kartai, o antrai, trečiai kartai. Dabar daromi tyrimai, kas vyksta šiandien.
Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, medicinoje, gal ir neapsieisime be genetiškai modifikuotų organizmų, yra pagaminti tam tikri vaistai, reikalingi tam tikroms ligoms gydyti. Bet kad jie būtų naudojami maistui, pašarams, esu kategoriškai prieš, kol nebus padaryti visi tyrimai per visas kartas. Taip galime nueiti į visa ką sintetiška: vaikus kolbutėse auginsime, visus produktus gausime genetiškai modifikuotus.
Taip, tai yra verslas, pelnas. Manau, tai stumia ir globoja tie, kurie nori gauti kuo didesnį pelną. Esu už natūralų ūkį. Manau, kad Lietuva turėtų apsispręsti ir užsiimti ekologiškų produktų gamyba. Jie yra brangesni, bet vis labiau pasaulyje vertinami kaip sveiki produktai. Beje, už tai pasisako daugelis žemdirbių.
L.BALSYS: Džiaugiuosi, kad mūsų ministrė yra labai „žalia“. Seimo Europos reikalų komitete esame patvirtinę tokias Lietuvos pozicijas vykstant į Briuselį. Lietuvos pozicija „žalia“, mano akimis žiūrint, teigiama ir pažangi. Tačiau Europoje tai labiau susiję ne su aplinkosauga arba ekologija, o su politika ir požiūriais. Europa iki šiol laikosi vadinamojo atsargumo principo.
Jungtinės Amerikos Valstijos, kuriose leista vartoti ir auginti daug daugiau genetiškai modifikuotų organizmų bei produktų, laikosi principo: jeigu dabar nenustatyta, vadinasi, galima vartoti. Čia esminis skirtumas tarp mūsų, europiečių, ir amerikiečių požiūrio. Dėl to mes, žalieji, keliame daug abejonių dėl vadinamosios laisvosios prekybos sutarties su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Tai gali atverti kelią daugeliui produktų, tarp kurių gali būti ir genetiškai modifikuotų organizmų.
Be abejo, čia pirmuoju smuiku griežia pasaulinė kompanija „Monsanto“, didžiulė transnacionalinė korporacija. Ten milžiniški pinigai ir jie daro labai didelį spaudimą tiek Europos valstybėms, tiek kitoms šalims, kad būtent jų kuriamos sėklos būtų perkamos, parduodamos. Jos yra genetiškai modifikuotos. Jie sugeba labai aršiai bylinėtis su ištisomis valstybėmis. Jeigu, pavyzdžiui, perkate jų sėklas, o paskui jų nebeauginate, tai jus gali parduoti į teismą ir jūsų valstybė liks kalta, turės mokėti milžiniškas baudas.
Bet nebūkime tokie naivūs ir nemanykime, kad Lietuvoje neturime nė kruopelės genetiškai modifikuoto organizmo ir jo nevartojame. Visoje Europos Sąjungoje yra didžiulė problema su pašarais. ES gyvulininkystei labai trūksta pašarų, augalinės kilmės baltymų. Europa pati sugeba pasigaminti gal tik keletą procentų augalinės kilmės baltymų. Visa kita yra importuojama – sojų baltymai, kurie yra, kaip ministrė sakė, 90 proc. genetiškai modifikuoti. Iš to kiekio turbūt daugiau kaip 90 proc. yra genetiškai modifikuotos sojos, kurios auginamos Brazilijoje ir kitose Lotynų Amerikos šalyse.
Ką tai reiškia? Pasakysiu apie vieną pagrindinę baimę, kurią kelia Europos mokslininkai. Ir tai ne tik genetiškai modifikuoti augalai. Pati karščiausia naujiena, apie kurią kalbėjo eurokomisaras V.Andriukaitis, yra apie pirmąją genetiškai modifikuotą lašišą, kurią maistui vartoti davė leidimą Jungtinių Amerikos Valstijų maisto saugos agentūra. Į atlantinę lašišą įterptas genas, skatinantis greitesnį augimą. Europoje tai sukėlė didelę bangą protestų ir pasipriešinimo. Leidimas auginti tas lašišas, – dar niekas nežino, ar jas kas pirks, ar jas kas valgys, nes amerikiečiai irgi atsargūs žmonės, – yra duotas tiktai vienai Kanados įmonei ir vienai Panamos įmonei. Patys amerikiečiai jų net neaugina. Taikomas griežtas ribojimas, kad tos lašišos bus auginamos sausumoje baseinuose, ir garantija, kad jos nepasklis į atvirus vandenis ir nepradės daugintis ir kryžmintis su kitomis žuvimis.
Ir čia yra esminis dalykas, kodėl pasisakome prieš genetiškai modifikuotus organizmus: būtent dėl galimybės, kad genetiškai modifikuotos rūšys gali susimaišyti. Tarkim, šitos lašišos pasklis, prisidaugins, susimaišys su kitomis žuvimis, su kitomis lašišomis ir mes nebežinosime pasekmių, kas bus. Kas paskui natūraliai gamtoje pasidarys.
Lygiai tas pats yra ir su augalais. Kodėl Lietuvoje ir praktiškai, ir faktiškai uždrausta auginti bet kokius genetiškai modifikuotus organizmus? Europos Sąjungoje leidžiama viena kukurūzų rūšis, sukurta „Monsanto“, bet ją 90 proc. išimtinai augina tik Ispanija, kur yra didžiuliai laukai ir yra garantuojama, kad ten nepasklis ir nesusimaišys. Jeigu mes pradėsime auginti genetiškai modifikuotus grūdus, kitus augalus, nėra garantijos, kad tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva jie nepasklis, nesusimaišys ir mes nebežinosime, kokios bus pasekmės.
Kaip minėjau, Lietuvoje didžioji dalis pašarų yra genetiškai modifikuoti, rūbai, kuriuos mes visi dėvime, gaminami iš genetiškai modifikuotos medvilnės. Deja, mes gyvename tokiame pasaulyje. Džiaugiuosi, kad Lietuva laikosi tvirtos pozicijos. Taip pat džiaugiuosi, kad Europos Sąjungoje priimta direktyva, jog pati šalis, kai kalbama apie auginimą, ne apie pašarus ir maistą, netgi jeigu Europos Komisija leis kokią nors kultūrą auginti, gali apsispręsti, pavyzdžiui, neleisti. Ir tai nebus traktuojama kaip bendros rinkos pažeidimas. Dabar panaši direktyva yra kuriama dėl pašarų ir maisto produktų. Ten reikalavimai bus griežtesni, nes tai yra produktai, prekyba, laisva vidaus rinka, ir mano siūlymas yra, kad būtų tokia pati teisė, pavyzdžiui, nevartoti ir tokių pašarų, bet jau tada reikės įrodyti, kad yra labai rimtos sveikatai pavojingos priežastys, tarkim, Lietuvos tyrimo nustatytos, nes tai jau susiję su laisvąja prekyba.
V.BALTRAITIENĖ: Noriu pasakyti, daugelis valstybių tam nepritaria, kad pati valstybė apsispręstų dėl prekybos, dėl vartojimo, nes turbūt visi atsidurtume aklavietėje. Lyg ir galėtume priimti, bet yra prekybos sutartys su pasaulio prekybos organizacijomis. Kai vyko svarstymas žemės ūkio ministrų taryboje, nė vienas nepasisakė, kad tai būtų įrašyta. Lyg iš šono atrodo labai geras dalykas, kad pati valstybė apsisprendžia, bet visi suprato, kad nebus galima priimti tokio sprendimo, nes bus pažeisti visi kiti susitarimai…
J.GRIGAS: Nors nesu genetikas, bet beveik 50 metų moksliniai tyrimai, plėtoti kitose srityse, leidžia man daryti kai kurias paraleles ir kai kurias išvadas. Pasaulyje vykstančios diskusijos apie genetiškai modifikuotus organizmus arba produktus sutelkė visuomenę, politikus, mokslininkus debatams apie saugumą ir etiką. Kodėl?
Leiskite truputį nukrypti. Kai fizikai stengėsi išlaisvinti iš atomo energiją, jie negalvojo apie atominę bombą. Jie galvojo apie fundamentalias gamtos jėgas, apie reiškinius mikropasaulyje, ir kai tą energiją išlaisvino, iniciatyvą perėmė kariškiai ir prikūrė kelias dešimtis tūkstančių atominių bombų, ir dabar mes gyvename 5 minutės iki vidurnakčio, kitaip sakant, iki katastrofos. Chemikai sukūrė tūkstančius nuodingų chemikalų, bet jie nekūrė nuodų, jie tyrė cheminius reiškinius, įvairius cheminius junginius, paskui verslas perėmė ir paleido į buitį tūkstančius chemikalų. Žinoma, jais buvo naikinami mikrobai, visokie kenkėjai, ant kopūstų buvo pilami DDT milteliai ir pesticidai. Po dešimtmečių pasirodė, kad jie nuodai. Chemikai kurdami to nežinojo. Biologai dabar sukūrė daugybę biologinių ginklų, bet biologai iš tikrųjų ginklų nekūrė, jie tyrė biologinius procesus ir tik paskui kariškiai perėmė iniciatyvą ir padarė pasaulį dar pavojingesnį.
Tas pats yra ir su genetiškai modifikuotais produktais arba organizmais. Savaime genetiškai modifikuoti produktai nėra blogis. Kviečiai, rugiai, miežiai nėra laukiniai, jie jau yra genetiškai modifikuoti. Šunys, katės, triušiai nėra laukiniai, jie jau genetiškai modifikuoti. Bėda yra ta, kad dabar ištyrus genomą daugelio augalų, organizmų, įskaitant ir žmogų, genų inžinerija plėtojasi tokiais tempais, kad įtampa jau potencialiai pavojinga. Kodėl? Todėl, kad genų inžinerija nėra nei tiksli, nei prognozuojama. Tiksli ir prognozuojama yra tiktai tol, kol vyksta bandymai laboratorijų mėgintuvėliuose. Tolesni žingsniai jau yra sunkiai numatomi, nes mutacijos gali vykti visiškai nenumatytais būdais ir sukelti natūraliai egzistuojančių genų funkcionavimą potencialiai sveikatai pavojingais būdais. Čia yra esminė problema.
Dabar moksliniuose žurnaluose yra tūkstančiai straipsnių apie genetiškai modifikuotus produktus, organizmus, bet nėra mokslinių įrodymų, kad jie yra saugūs sveikatai ir aplinkai. Nėra mokslinių įrodymų, kad genetiškai modifikuoti organizmai nesukels ilgalaikių pasekmių. Kad genetiškai modifikuoti produktai, organizmai maiste nepadarys produktų atsparių antibiotikams. Kad genetiškai modifikuoti produktai maiste nesukels naujų toksinų ir alergenų. Šie keturi pavojai yra esminiai. Įrodymai galbūt atsiras po dešimtmečių, todėl reikia atsargiai žiūrėti.
G.JAKAVONIS: Štai, sakykime, obuoliai iš Lenkijos – kirminai jų neėda, vadinasi, jie kažkuo apdoroti. Kodėl tuos obuolius turime valgyti? Kiek tenka bendrauti su žemdirbiais, bent jau mūsų nenašiose žemėse visi užsiima būtent ekologine žemdirbyste. Kyla klausimas, kaip suderinti modifikuotus augalus ir mūsų ekologinę žemdirbystę.
V.BALTRAITIENĖ: Yra bendroji Europos žemės ūkio politika, kurioje numatytos didelės išmokos ekologiniams ūkiams. Papildomos didžiulės išmokos tiems, kurie augina ekologinę produkciją, ekologinius augalus. Tuos pačius obuolius, gali ir galvijus auginti. Visi pašarai turi būti ekologiškai užauginti. Pas mus dar tie plotai nėra dideli, mes esame Europos Sąjungos vidurkis, turime apie 6 proc. Pavyzdžiui, Austrija jau turi 20 proc. užėmusi ekologiniais plotais. Tai jie išvis piestu stoja prieš bet kokius GMO.
Nesuprantu, kaip galima ta pati bendra žemės ūkio politika, kai vienas direktoratas pateikia, kad GMO reikėtų įteisinti, kitas – kad reikėtų priešintis. Čia, mano nuomone, nesuderinami dalykai. Kaip ekologinis ūkis yra visiškai nesuderinamas su chemizuotu ūkiu. Sakote, kad lenkiškų obuolių neėda kirminai. Taip, pas mus patenka tie, kurie užauginti chemizuotame ūkyje, be to, Lenkija jau priskirta pietinei Europos daliai, jiems leidžiama naudoti kitą chemiją, kaip Ispanijai, Italijai. Mes esame priskirti prie šiaurinės dalies. Mums daugelio pesticidų neleidžiama naudoti.
Mūsų sodininkai mėgėjai sukilo, kodėl nebegalima parduotuvėse nusipirkti tam tikros chemijos. Tai padaryta būtent dėl to, kad tiktai profesionalas gali žinoti, kur kokią chemiją naudoti. Mes neturime daugelio rūšių, negalime Lietuvoje naudoti, nes esame laikomi šiaurine valstybe, vadinasi, kenkėjų yra mažiau, nors mūsų ūkininkai tuo nepatenkinti. Bet aš džiaugiuosi, nes turime daugiau ir ekologinių sodų, daug daugiau turime išskirtinės kokybės, kuri pas mus įteisinta kaip tausojanti, minimaliai naudojanti chemiją.
Aišku, Lenkija, kuri turi didžiulius sodus, – nežinau, kokius obuolius jie patys vartoja, – į visas kitas šalis veža iš chemizuotų ūkių. Bet tikrai jie nėra genetiškai modifikuoti. Mano vaikų gydytoja sakydavo: jeigu kirmėlė graužia obuolį, ir tu graužk, bet jeigu kirmėlė negraužia, mesk į šiukšlyną. Turbūt viskas tuo pasakyta.
G.JAKAVONIS: Amerikos rinkoje genetiškai modifikuotų produktų yra daug daugiau negu Europos Sąjungos. Mes, Europos Sąjungos šalys, stengiamės vytis Ameriką. Dabar pasigirsta siūlymų, kad produktų pakuotėse nebūtų rašomas gamintojas, valstybė. Kaip vertintumėte tokias idėjas?
J.GRIGAS: Didžiausi GMO augintojai, gamintojai yra Amerika, Argentina, Kanada ir Kinija. Koks tikslas? Kuo pigiau ir kuo daugiau. Kitaip sakant, verslas. Verslui svarbu pelnas. Ten, kur didžiuliai pinigai, etika ir moralė nueina į antrą planą. Jau sakiau, kad čia yra saugumo, sveikatos saugumo ir etikos problema. Į etiką žiūrima pro pirštus.
Beje, Lietuva yra tarp 15, jeigu neklystu, ES šalių, draudžiančių auginti, bet juk 13 augina. Europos sienos yra atviros, negalima uždrausti. Tai, ką augina Amerika, Kanada, Kinija ir 13 Europos šalių, atsidurs mūsų didžiuosiuose prekybos centruose, ant mūsų stalo, ir mes vartosime.
L.BALSYS: Kol kas maistui nevartojama. Tik vienintelė kukurūzų rūšis auginama pašarams ir 90 proc. tų kukurūzų auginama Ispanijoje.
J.GRIGAS: Vis tiek, žiūrint į ateitį, vis daugiau ir daugiau jie plės, pradės auginti. Deja, čia panašiai kaip su kitomis technologijomis. Visos naujosios technologijos turi šviesiąją pusę ir tamsiąją. Šviesioji yra reklamuojama, tamsioji nutylima.
Sakysim, puikiausias fizikų išradimas kartu su inžinieriais yra mobilusis ryšys, mobilieji telefonai. Jau kurdami žinojo, kad mikrobangų signalai iš telefonų yra žalingi sveikatai, ilgai kalbant kyla įvairių sveikatos problemų, įvairūs galvos smegenų augliai, tarp jų ir vėžiniai. Šitie telefonai sukurti trumpiems pokalbiams, informacijai perduoti, tai puiki ryšio priemonė. Bet nutylima tamsioji pusė: vaikai kalba, vaikams – pavojingiausia. Į tai žiūrima pro pirštus. Ką mes matome kasdien reklamose? Pirkite telefonų kuo daugiau, kalbėkite kuo ilgiau. Reikėtų sakyti atvirkščiai – kalbėkite kuo trumpiau.
V.BALTRAITIENĖ: Toks verslas.
L.BALSYS: Su telefonais jūsų pavyzdys labai geras. Tai rodo, kaip industrija ir pramonė, kai atsiranda tam tikras nerimas, pradeda reguliuotis į gerąją pusę. Jeigu atsimenate, pirmieji telefonai buvo tokie geri, tvirti ir spinduliavo labai galingą signalą. Kai pasirodė duomenys, kad galimas (galutinai neįrodyta) poveikis smegenų augliams, visi telefonų gamintojai pradėjo gaminti silpnesnio galingumo telefonus, o telefonų operatoriai prisistatė daugiau tarpinių stočių, kad silpnas signaliukas taip pat sėkmingai vaikščiotų. Čia yra teigiamas sprendimas.
Kol kas su genetiškai modifikuotu pasauliu to mes dar nežinome. Mes, Europa, kaip minėjau, laikomės atsargumo principų ir teisingai, kad laikomės, nes kol neaišku, kas iš to bus, tai geriau nedarome. Kai kurie amerikiečiai kai kur daro. Matyt, turės praeiti tam tikras laiko tarpas, kai mes pažiūrėsime, koks bus efektas, kai lašiša, dabar jau sukryžminta su kitos lašišos genu, sparčiai auganti, gal kokia nors labai mėsinga, sultinga ir taip toliau, susikryžmins su laisvėje esančia lašiša. Bet tam reikalingi dešimtmečių tyrimai. Negalima paleisti į laisvę ir žiūrėti, kas bus.
V.BALTRAITIENĖ: Ne koks efektas, o kokios pasekmės, jeigu žmogus valgys tą lašišą. Gal ir nieko.
L.BALSYS: Kol kas visi Lietuvoje valgo mėsą, kuri šerta genetiškai modifikuotais pašarais. Bet mokslo neįrodyta, kad genetiškai modifikuotos sojos persiduoda į galvijo mėsą. Bet, kaip sakė akademikas, galbūt gali atsirasti koks nors alergenas, gal nežinoma medžiaga.
V.BALTRAITIENĖ: Kitas dalykas, sojų kiekis pašaruose yra labai nedidelis, nes visi kiti pašarai nėra genetiškai modifikuoti – grūdai ar kukurūzai, kurie Lietuvoje auginami. Kad daugiau būtų baltymų, Europos Komisija jau prievarta liepė auginti ir pupas, kad kuo daugiau būtų baltyminių augalų, ne vien tik grūdinės kultūros. Pati žemės ūkio politika yra nukreipta į tai, kad būtų kuo mažiau modifikuotų organizmų. Iš kitos pusės, atsiranda požiūris, kad ir jų reikia. Kaip sakiau, yra keli direktoratai, keli komisarai…
L.BALSYS: Kaip akademikas sakė, balansuojama tarp moralės ir verslo, pinigų.
V.BALTRAITIENĖ: Amerikoje, kur yra plačiai pasklidę GMO, atsiranda judėjimų ir žmonių, kurie supranta, kad viską skaičiuodamas tik pinigais, greičiu ir kiekiu labai greitai gali nusiristi iki bedugnės, iki susinaikinimo. Turime viską padaryti, kad mūsų šalyje būtų kuo daugiau ekologinės produkcijos. Į tai turime kreipti visą Kaimo plėtros programą. Nors labai sunku atsilaikyti prieš stambius ūkius, kurie užsiima chemizuota žemdirbyste. Bet ir jie kol kas nepasisako už genetiškai modifikuotus organizmus. Reikia suprasti, kad tai yra žmonės, kurie uždirba milijonus. Kurie dešimtimis milijonų skaičiuoja ne tik savo pajamas, bet ir pelnus.
Taigi, sunkus kelias siekiant mūsų valstybę išlaikyti išskirtinę. Jeigu pasiduosime GMO, nebūsime niekuo išskirtiniai. Turėsime daugiau milijonierių. Gal net ne daugiau, bet didesnių. Tačiau būtent ekologiniai ūkiai yra smulkių ūkių išgyvenimo šaltinis. Ne stambių, o smulkių. Tik tada pas mus vietą rastų ir smulkus ūkis ir galėtų savo produkciją pardavinėti ne prekybos centruose, o tiesiogiai žmonėms mažose parduotuvėse arba ūkininkų turgeliuose. Aš tik tokį kelią matau.
L.BALSYS: Žmonės turi bendrauti vieni su kitais, savo bendruomenėje auginti, gaminti ir tada pinigai suksis toje bendruomenėje, ir tokiu būdu kelsime vietos ekonomiką. Bet yra kita problema. Visiškai palaikau, kad Lietuva galėtų tapti ekologinio ūkininkavimo šalimi, ir kaip politikas už tai kovoju, bet Europos Sąjungoje Lietuva yra šalis, kurioje žemės ūkio koncentracija yra didžiausia. Pas mus yra didžiausi ūkiai pagal koncentraciją ir tai niekaip nėra ribojama – visa dirbama žemė yra koncentruota kelių žmonių rankose. Jie plėtoja industrinę, chemizuotą, pesticidinę, – kol kas ne GMO, bet, manau, gali būti vienas žingsnis iki GMO, jeigu kas nors leistų, – žemdirbystę. Štai čia mes, politikai, turime spręsti problemą.
Prancūzija yra labai geras pavyzdys, tai yra šalis, kuri savo maisto kultūrą ir savo ūkininkus saugo ir žiūri, kad tik ūkiai nestambėtų. Jeigu nori ten nusipirkti daugiau žemės ir pasidaryti didesnį ūkį, turi įrodyti, ką ten darysi. Jie draudžia koncentravimą, nes supranta, kad ūkis turi būti optimalaus dydžio, jis negali būti per didelis, jis turi būti kuo tautiškesnis, prancūziškesnis, švaresnis. Tai Prancūzijos maisto kokybės ženklas. Taigi ir mes tuo keliu turime eiti, bet tam reikia politinių sprendimų.
Mes dar turime turėti ir švarią politiką Lietuvoje. Ir turime aiškiai žinoti, kad einame ekologiniu keliu, atsinaujinančios energetikos keliu. Čia specialiai sujungiu daug „žalių“ dalykų į vieną, nes jie vienas be kito negali būti. Jeigu bus ekologinis ūkis, jeigu apsirūpins saulės energija iš savo modernios vietinės saulės elektrinės, jeigu už tai nereikės mokėti baisių mokesčių elektros tinklams, tai čia jau susidarys visa grandinė… Jeigu kaimo ūkininkų bendruomenė pasistatys biodujų gamybos reaktorių ir iš savo ekologiškai auginamų galvijų srutų pasigamins energiją savo kaimeliui apšildyti, tai bus puiku ir nuostabu.
Lietuva tikrai turi puikias galimybes eiti ekologinės gyvulininkystės keliu. Tai ne tokios didelės investicijos, gal pačios galvijų veislės yra brangios. Ir pašarų paruošimas. Pažįstu keletą Žemaitijos ūkininkų, ekologiškai ūkininkaujančių, jiems gal brangiau kainuoja, bet jie viską parduoda į nišines rinkas Vokietijoje, Italijoje. Parduoti Lietuvoje nieko nelieka, nes žmonės neįperka. Bet jie eksportuoja, pinigai grįžta. O jeigu mes auginsime lašišas baseine ir šersime, liaudiškai tariant, kombikormu, tai yra kombinuotaisiais pašarais, iš modifikuotų sojų, tai toje lašišoje omega-3 nebus.
V.BALTRAITIENĖ: Jos ir dabar nėra.
L.BALSYS: Omega-3 yra tiktai toje žuvyje, kuri gyvena natūraliai, nes omega-3 gauna iš augalų vandenyje. O jeigu mes ją šeriame modifikuotais kukurūzais, tai ji neturi omega-3. Ta žuvis yra bevertė.
V.BALTRAITIENĖ: Kai kuriuos politinius sprendimus jau turbūt bus sunku padaryti. Maždaug 5 proc. visų ūkininkų valdo 70 proc. žemės. Kai kurių procesų, kurie buvo padaryti prieš dešimtmetį ar dar anksčiau, jau negalima pakeisti. Dabar reikėtų išlaikyti bent tuos smulkiuosius ūkius, kurie yra. Jų yra palyginti daug, bet jie valdo mažai žemės.
J.GRIGAS: Visiškai pritariu, kad žemės ūkis yra kultūros dalis. Būtina išsaugoti ekologinį ūkininkavimą. Lietuva visais atžvilgiais yra atvira maža šalis, bet reikia stengtis kuo ilgiau išlikti unikaliai. Neišvengiamai difuzija vyks ir mes vartosime tuos produktus, kurie bus paplitę visame pasaulyje.
Daugiau skaitykite čia.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris
