„Niekada nešvaistyk geros krizės“, – taip sakė Winstonas Churchillis. O šiandien krizės švaistymą matome praktiškai: Vyriausybė bet kokia kaina stengiasi išlaikyti mūsų priklausomybę nuo iškastinio kuro vietoje to, kad išnaudotų progą ir mažintų mūsų priklausomybę nuo naftos ir nuo įvairių diktatorių malonės.
Lietuvos pramonininkai ir energetikai jau praėjusią savaitę ragino Vyriausybę grįžti prie akcizų degalams peržiūrėjimo – tai yra, juos sumažinti. Jų balsas, rodos, išgirstas. Šį pirmadienį finansų ministras Kristupas Vaitiekūnas pranešė apie planuojamą laikiną degalų akcizo sumažinimą dyzelinui ir žymėtam dyzelinui.
Akcizų mažinimas yra trumparegiškas žingsnis. Visų pirma, nėra jokios garantijos, kad degalų kainos galutiniam vartotojui tikrai sumažės. Bet užtat turime šimtaprocentinę garantiją, kad valstybė taip surinks mažiau lėšų į biudžetą, nei galėtų ir negalės užtikrinti visų žadamų viešųjų paslaugų.
O žvelgiant iš viešosios politikos perspektyvos, akcizas degalams yra viena iš tų kovos su klimato kaita priemonių, kuri veikia. Tai rodo, pavyzdžiui, naujas tarptautinės mokslininkų grupės tyrimas, apžvelgęs 1990–2022 m. viešosios politikos sprendimus klimato kaitos srityje 40-yje valstybių.
Man šiandien norisi drąsos ir ryžto. Daug kalbame, kad esame maža šalis, todėl turime priimti netradicinius sprendimus, galvoti „out of the box“. Bet vietoje to linkstame prie dar vieno inertiško žingsnio saugant status quo ir mūsų priklausomybę nuo naftos bet kokia kaina.
Kaip atrodytų ryžtingi sprendimai? Pažvelkime į Ispaniją, kuri, reaguodama į energijos krizę, atpigino keliones traukiniais. Pažvelkime į Vokietijos nacionalinį viešojo transporto bilietą už prieinamą kainą, arba į Liuksemburgą ar Taliną, kurie apskritai panaikino viešojo transporto mokesčius.
Ši naftos krizė yra puiki proga gyventojų judėjimo įpročiams keisti. Pavyzdžiui, dėl akcizo sumažinimo prarastų lėšų atitikmenį galėtume investuoti subsidijuojant viešąjį transportą. Leisti miestų gyventojams autobusais ir troleibusais naudotis nemokamai, atpiginti tarpmiestinio transporto bilietus ir peržvelgti susisiekimo tvarkaraščius. Norint, tai irgi galima padaryti greitai ar net laikinai, kaip kad akcizų mažinimą.
Galima ginčytis, kad dabartinis akcizų mažinimas dyzelinui skirtas tam, kad nebrangtų prekės ir paslaugos, o ne tik asmeninis transportas. Tačiau būtent subsidijuojamas viešasis transportas iš tikrųjų galėtų sumažinti namų ūkio sąnaudas – sumažinus akcizus skirtumas gali tiesiog nusėsti kažkur prekybos grandinėje. Tokiu atveju kenčia viešosios paslaugos (nes mažėja biudžetas), o gyventojai vis vien nieko nesutaupo.
Taigi, kol valdantieji švaisto gerą krizę, aš vis tiek raginčiau persėsti iš nuosavo automobilio į viešąjį transportą, išsitraukti dviratį, dirbti iš namų, kai galima. Taip ir taupyti, ir gyti nuo priklausomybės nuo naftos, nes ji anksčiau ar vėliau vis tiek pasibaigs.
dr. Inga Popovaitė yra sociologė, tyrėja, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkės pavaduotoja
