Vakar Aplinkos ministerijoje susirinkę Vyriausybės, mokslo ir nevyriausybinio sektoriaus atstovai kaip svogūną lukšteno daugialypį klimato kaitos klausimą. Konferencija rengta siekiant pasidalinti skirtingų valstybės sektorių informacija bei mokslo duomenimis ir pasirengti pateikti Lietuvos poziciją dėl Europos Sąjungos klimato ir energetikos politikos iki 2030 m.
Klimato kaitos padariniai, stebimi Lietuvoje
Pirmoje konferencijos dalyje mokslininkai pateikė keletą faktų apie kintančio klimato poveikį mūsų šaliai. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktorė Vida Augūnienė patvirtino, kad pasaulinis vidutinės temperatūros augimas stebimas ir Lietuvoje. Vilniuje nuo 1777 m. veikiančioje vienoje seniausių Europoje meteorologinių stebėjimų stotyje surinkti duomenys rodo nuolatinį metinės temperatūros didėjimą. Globali temperatūra 1880–2012 m. išaugo 0.8 proc, o Lietuvoje vidutinė temperatūra per pastarąjį trisdešimtmetį padidėjo 0.9 laipsnio.
Gamtos tyrimų centro direktorius prof. Vincas Būda teigė, kad šylantis klimatas į Lietuvą vilioja anksčiau čia nepaplitusias parazitines rūšis. Nuo praėjusio dešimtmečio Lietuvos teritorijoje pradėjo plisti invaziniai aukšliagrybiai, kurie sukelia pušų ligas, ir pietinių platumų mikrogrybai, kenkiantys medžiams ir žemės ūkiui. Taip pat Vilniaus teritorijoje pastebėti paukščių maliarija užsikrėtę kikiliai. Ši maliarija turi panašumų į formą, pavojingą žmogui. Užfiksuoti ir nauji medunešių bičių ligų sukėlėjai, atkeliavę iš pietų. Iš viso aptikta jau 18 virusų ir daugiau nei 30 parazitinių organizmų iš pietinių regionų. Mokslininkai prognozuoja tolesnį invazinių rūšių skaičiaus augimą.
Šiaulių universiteto mokslininkė Ingrida Šaulienė atkreipė dėmesį, kad dėl kintančių klimato sąlygų Lietuvoje plinta naujos augalų rūšys, dėl kurių vis didėja oru pernešamų žiedadulkių kiekis. Daugeliui žmonių jos sukelia sunkiai gydomas alergines reakcijas, o net keturi iš dešimties vaikų yra jautrūs oru pernešamoms žiedadulkėms.
Lietuva ambicingos pozicijos kol kas neturi
Lietuva bent kol kas, kaip įprasta, stiprios pozicijos neturi ir pritaria Europos Komisijos (EK) iškeltiems klimato politikos tikslams – iki 2030-ųjų sumažinti anglies dioksido (CO2) emisijas 40 proc. palyginti su 1990 m. bei pasiekti, kad alternatyviaisiais energijos ištekliais (AEI) būtų padengiama 27 proc. Sąjungos elektros sąnaudų. Aplinkos ministerijos Klimato kaitos politikos skyriaus vedėja Stasilė Znutienė taip pat akcentavo, kad „Lietuvos vyriausybė laikosi nuomonės, jog ES tikslai turėtų būti įtvirtinti tada, kai paaiškės, kokius įsipareigojimus prisiima Trečiosios šalys“. Taip pat AM atstovė teigė, kad „Lietuva pritaria EK pasiūlymui taikyti AEI tikslą Sąjungai, bet ne atskiroms valstybėms narėms, ir leisti joms pačioms nuspręsti, kaip sieks privalomo CO2 sumažinimo tikslo. „Kol nėra sprendimo, ar statysime atominę elektrinę, ar kreipsime savo pajėgas į atsinaujinančią energetiką, lieka lankstumas, į kurią pusę investuoti. Lietuva pasisako, kad atskiriems ūkio sektoriams nebūtų taikomas atsinaujinančių energijos šaltinių tikslas.“
Lietuva nepakankamai išnaudoja alternatyviųjų energijos išteklių potencialą
„Lietuva turi vienas iš palankiausių sąlygų visoje Europoje plėtoti alternatyviąją energetiką“, – daugeliui netikėtą faktą išdėstė Martynas Nagevičius, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas. Tą lemia ne tik geografinė šalies padėtis, tačiau ir išvystyti šilumos tinklai, palengvinantys perėjimą prie alternatyviosios energetikos, ir nedidelis gyventojų tankumas, ir statomos elektros energijos jungtys su kitomis šalimis.
„Jau dabar esame daug labiau pažengę pagal šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas ir 2011 metais į atmosferą išmetėme 44 proc. mažiau nei 1990-aisiais. Lietuva pasiekusi daugiau nei visa ES siekia įgyvendinti iki 2030-ųjų“, – teigė M. Nagevičius.
Jis pristatė du skirtingus scenarijus, kaip, priklausomai nuo politinės valios, plėtosis alternatyviosios energetikos sektorius Lietuvoje. Pasak jo, pirmasis variantas, kurį pavadino „tinginių“ scenarijumi, yra išpildyti tai, kas nurodyta dabartinėje Nacionalinėje energetikos strategijoje iki 2020 m. Joje nurodytas tikslas pasiekti, kad AEI Lietuvoje sudarytų 23 proc. bendrame energijos suvartojime.
„Remiantis šia strategija, Lietuvoje planuojama vėjo jėgainėmis pagaminti 500MW elektros, o kaip minėjo Energetikos ministro patarėjas Žygimantas Vaičiūnas, jau dabar yra išduoti leidimai vėjo jėgainėms, kurios pagamins tokį kiekį elektros energijos. Vadinasi, jeigu nekelsime sau aukštesnių tikslų, iki 2020-ųjų sėdėsime sudėję rankas“, – skaičius vardijo M. Nagevičius ir apgailestavo, kad dabartinėje strategijoje nenumatytas vėjo energetikos plėtimas jūroje, nors atliktos studijos rodo, jog mums priklausančioje Baltijos jūros teritorijoje yra labai palankios sąlygos plėtoti vėjo energetiką. Strategijoje nenumatytas ir biodujų tiekimas į gamtinių dujų tinklus.
„Jeigu įgyvendinsime „tinginių“ scenarijų ir papildomai nieko nekeisime, o paleisime Energetikos ministerijos atsinaujinančių išteklių skyrių atostogauti iki 2030 metų, 2020-aisiais pasieksime 28 proc., o 2030-aisiais jau viršysime 30 proc. AEI dalį bendrame energijos suvartojime. Vadinasi, gerokai aplenksime ES keliamus tikslus net nieko ypatingo nedarydami, – teigia Martynas Nagevičius ir prideda, – keldami sau ambicingesnius tikslus galėtume net pusę energijos pasigaminti iš AEI ir prisivyti pirmaujančius danus.“
Šalyje įgyvendinus ambicingą atsinaujinančios energetikos plėtros scenarijų, iki 2030-ųjų taptume nepriklausomi nuo energijos importo ir patys eksportuotume tiek, kiek importuojame.
Kalbant ŠESD emisijas, jeigu nieko per daug nekeisime ir liksime elektrą importuojančia šalimi, mums bus skaičiuojamos netiesioginės CO2 emisijos, kurios atsiranda užsienyje gaminant elektrą. Nors mūsų šalis tiesiogiai išmes mažiau dujų, bus skaičiuojama mūsų atsakomybė už taršą, kurią sukels kitos šalys, gaminančios mums elektrą.
Pasak Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidento, pasirinkę ambicingesnį scenarijų, galime sumažinti ŠESD emisijas 40 proc. lyginant su 2011 metais, o vertinant netiesiogines emisijas – net 55 proc.
„Jau dabar esame aplenkę visus ES išsikeltus tikslus iki 2030 metų, tad Lietuva turėtų užimti ambicingesnę poziciją ir siūlyti Europos Sąjungai aukštesnius tikslus. Turėtume palaikyti Vokietiją bei Daniją, kurios siekia tas ambicijas pakelti. Lietuva ir nieko nedarydama pasieks tuos tikslus ir siūlomas politikos paketas neskatins imtis jokių veiksmų. Vadinasi, liktume tokioje padėtyje, kad nieko daryti iki 2030-ųjų kaip ir nebereikėtų. Būtų sukurta nepalanki investicinė aplinka, ministerijos būtų nesuinteresuotos imtis konkrečių veiksmų ir stotų atsinaujinančių energijos išteklių rinkos progresas. O ji naudinga ekonomiškai ir dėl naujų darbo vietų kūrimo, ir dėl energetinio saugumo“, – savo pranešimą užbaigė Martynas Nagevičius.
Dėl galutinės Lietuvos pozicijos dar bus diskutuojama
Vyriausybės ministrų kabineto suformuluota Lietuvos pozicija dėl ES klimato kaitos politikos tikslų dar bus svarstoma Seimo Aplinkos ir Europos reikalų komitetuose, o vėliau grąžinta Vyriausybei. Taip pat vasario 20 dieną vyks bendrai su Baltijos aplinkos forumu ir nevyriausybinių aplinkosaugos organizacijų koalicija organizuojama diskusija dėl Lietuvos pozicijos išgryninimo.
Parengė Monika Midverytė OFS
