Birželį Vokietijos mieste Rostoke vyko tarptautinė konferencija „Žaliasis augimas Baltijos jūros regione“ (angl. „Green Growth in the Baltic Sea Region“).
Konferencijoje kartu su Baltijos jūros regiono šalių verslo, politikos, akademinės bendruomenės ir pilietinės visuomenės atstovais dalyvavęs Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas, Seimo narys Linas Balsys aptarė valstybių patirtį bei galimybes skatinti žaliosios ekonomikos augimą. Apie tai, koks potencialas slypi Baltijos jūros regiono šalyse ir kaip tai galėtų išnaudoti Lietuva, dalijasi L. Balsys.
– Žalioji ekonomika, žaliasis šalies augimas šiandien įgauna vis svarbesnę reikšmę. Praėjusią savaitę dalyvavote tarptautinėje konferencijoje „Žaliasis augimas Baltijos jūros regione“. Kokios sritys labiausiai galėtų prisidėti prie valstybės ekonomikos augimo ir kuo mums yra svarbus žaliasis ekonomikos augimas?
– 2008 metais prasidėjusi finansinė krizė stipriai paveikė daugelio Europos valstybių ekonomiką. Bendras nedarbas Europos Sąjungoje šių metų sausio mėnesį siekė apie 11 proc., o Lietuvoje – 13 proc. Žaliosios ekonomikos plėtra, skatinant energijos išteklių naudojimo efektyvumą, investicijas į žaliąsias inovacijas, atsinaujinančią energetiką ne tik padėtų spręsti aštrėjančias aplinkosaugos problemas, bet ir prisidėtų stiprinant ekonomiką, šalies konkurencingumą, kuriant naujas darbo vietas.
Skaičiuojama, kad intensyvesnė saulės, vėjo ir kitos atsinaujinančios energijos plėtra Europos Sąjungoje galėtų sukurti net 1,42 milijono darbo vietų. Lietuvoje šiuo metu po truputį imama skatinti biomasės energetika, kuri Lietuvoje turi ypač didelį potencialą. Efektyviai jį išnaudojant ir statant kogeneracines biomasės jėgaines, gaminančias šilumą ir elektros energiją, skaičiuojama, kad Lietuvoje šiame sektoriuje galima būtų sukurti iki 40 tūkstančių darbo vietų.
Reikia nepamiršti ir tvaraus turizmo, kuris populiarėja ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Konferencijoje „Žaliasis augimas Baltijos jūros regione“ taip pat buvo akcentuojamos galimybės vystyti tvaresnį jūrinį transportą, aukštos pridėtinės vertės produktų kūrimą.
– Kuo išsiskiria Baltijos jūros regionas ir kokios jame yra žaliojo augimo galimybės bei perspektyvos?
– Šiandien Baltijos jūros regionas išsiskiria sparčiu ekonominiu augimu, dideliu dėmesiu atsinaujinančiai energetikai bei darniai plėtrai, todėl jis turi labai didelį potencialą plėtoti žaliąją ekonomiką. Kai kurios Baltijos jūros regiono šalys jau yra tapusios lyderėmis, galinčiomis mokyti kaimynes, kaip galima būtų efektyviai naudoti energijos išteklius ar plėtoti atsinaujinančią energetiką. Danija, Švedija ir Vokietija didelį kiekį energijos pagamina iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tačiau Lietuva kartu su Latvija, Lenkija šioje srityje stipriai atsilieka.
Mes gyvename geografiškai labai palankioje vietoje – turime didelį vėjo energijos potencialą, kurį reikėtų išnaudoti ir tą sėkmingai daro Danija, vandens išteklius energijos gamybai pasitelkia Švedija ir Norvegija. Lietuva, Danija ir Lenkija turi didelius biomasės išteklius. Tačiau tam, kad šie ištekliai prisidėtų prie ekonomikos augimo, reikia juos įdarbinti.
– Neseniai Europos Parlamento narys Dan Jørgensen teigė, kad Baltijos jūros regionas gali tapti žaliojo augimo lyderiu, tačiau reikalingas jame esančių valstybių bendradarbiavimas. Kokias galimybes suteiktų glaudesnis valstybių bendradarbiavimas? Kuo tai galėtų būti naudinga Lietuvai?
– Daugelis valstybių turi sukaupusios gerąją patirtį, kaip efektyviau naudoti energiją, žinias apie atsinaujinančius energijos šaltinius bei energijos tinklų sistemas. Tarp valstybių turėtų būti keičiamasi žiniomis ir patirtimi, kad galėtume pasimokyti iš klaidų, kurias jau įveikė kaimyninės valstybės. Mūsų geografinė padėtis taip pat leidžia Baltijos jūros regiono valstybėms kurti elektros jungtis. Danija, Švedija bei Norvegija jau dalijasi savo atsinaujinančios energijos ištekliais tinklų pagalba. Lietuvos energijos rinkai atsivers galimybės pradėjus veikti tarptautiniams „NordBalt“ ir „LitPol Link“ elektros tinklams. Kuo tai bus naudinga Lietuvai? Mes ne tik patys galėsime tiekti savo pagamintą energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių, bet ir pirkti, pavyzdžiui, dėl palankių gamtos sąlygų atpigusią Švedijos ir Norvegijos hidroelektrinių pagamintą elektros energiją. Taigi, bendradarbiavimas tarp Baltijos jūros regiono šalių būtinas ir jis atneš mums abipusę naudą.
– Visos Baltijos jūros regionui priklausančios šalys Danija, Švedija, Suomija, Estija, Lietuva, Vokietija ir Lenkija, būdamos Europos Sąjungos (ES) narėmis, yra įsipareigojusios siekti taip vadinamų „20-20-20“ tikslų ir iki 2020 metų 20 proc. (lyginant su 1990 m.), sumažinti šiltnamio dujų emisiją, užtikrinti, kad iki šių metų mažiausiai 20 proc. visos energijos bus pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių bei tiek pat padidinti energijos vartojimo efektyvumą. Kaip Baltijos jūros regiono šalys laikosi šių įsipareigojimų ir kokie šiame kontekste yra Lietuvos pasiekimai?
– 1990 metais Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę ir beveik pilnai atsisakiusi sovietinės industrinės pramonės palikimo, kuris stipriai teršė ir naudojo daug energijos išteklių, įgavo pranašumą prieš kitas valstybes stipriai sumažindama savo taršą. Šiandien taršos mažinimo srityje Lietuva tarp Europos Sąjungos valstybių yra viena iš lyderių ir 2011 m. lyginant su 1990-aisiais CO2 emisiją yra sumažinusi net iki 77 proc. Pavyzdžiui, Švedijoje 2011 metais CO2 emisija lyginant su minėtu laikotarpiu yra padidėjusi 2 proc. O nedidukėje Europos Sąjungos valstybėje Maltoje tarša per tą patį laikotarpį išaugo net 50 proc., todėl šiltnamio dujų emisijos sumažinimas jai yra nemenkas iššūkis.
Lietuva Europos Sąjungai taip pat įsipareigojo su jos parama iki 2020 m. pasiekti, kad šalyje 23 proc. energijos būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2012 metais energijos dalis, pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių siekė apie 15,8 proc. Daugiausia energijos iš atsinaujinančių šaltinių gauna Švedija (2011 m. tai sudarė beveik 47 proc. visos šalies energijos), tačiau sparčiai šia linkme juda ir mūsų kaimynės Latvija bei Estija. Įdomu tai, kad Estija yra vienintelė valstybė, kuri jau 2011 m. viršijo 2020 m. išsikeltus tikslus ir 25 proc. energijos pagamina iš atsinaujinančių šaltinių. Lietuvos tikslai yra ambicingi, tačiau kaimynių šalių patirtis rodo, jog jie – įgyvendinami.
– Kas labiausiai trukdo plėtoti ir skatinti žaliąją ekonomiką Baltijos jūros regiono valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje?
– Didžiausia problema plėtoti žaliąją ekonomiką – deramos vyriausybės politikos stoka. Reikėtų keisti paramos atsinaujinančiai energetikai būdą ir pereiti nuo rėmimo nustatant energijos gamintojams palankius tarifus prie investicijų, skiriant tam Europos Sąjungos lėšas. Vis daugiau Lietuvos gyventojų atranda atsinaujinančios energetikos naudą savo buityje įdiegdami saulės kolektorių sistemas vandens šildymui, geoterminį šildymą. Taip daugiau nei dvigubai sumažinamos sąskaitos, o investicijos atsiperka per keletą sezonų. Verslas jau taip pat supranta, kad ateitis priklauso naujoms technologijoms.
Tai, kad kaimyninės šalys daro tas pačias klaidas ir vienos iš kitų nepasimoko taip pat yra vienas iš didžiausių stabdžių plėsti atsinaujinančios energijos išteklių parkus. Šiandien Lenkijoje vyksta tokia pati diskusija dėl piktnaudžiavimo saulės energijos tarifais, kokia vyko neseniai mums sprendžiant vadinamojo „saulės burbulo“ problemą“, kai praėjusių metų pabaigoje buvo pateikta keliolika tūkstančių paraiškų saulės jėgainėms plėtoti.
Žaliosios ekonomikos plėtrai reikalingas ne tik susikalbėjimas tarp valstybių, visuomenės švietimas, bet ir parama iš vyriausybės. Atsinaujinančios energetikos plėtra turėtų tapti Lietuvos strateginiu tikslu, kuris leistų išsivaduoti nuo energetinės priklausomybės ir Rusijos įtakos.
– Tokios valstybės, kaip Danija, Švedija, Norvegija, tampa lyderėmis, aktyviai išnaudojančiomis ir skatinančiomis energijos gamybą iš atsinaujinančių išteklių, tačiau Lenkija, Latvija ir Lietuva nuo jų gerokai atsilieka. Kas galėtų paspartinti Baltijos jūros regiono valstybių žaliąjį augimą?
– Turėtume pasimokyti iš Baltijos jūros regiono lyderių, kaip reikia siekti savo tikslų. Žinoma, ekonomikos augimo nepasieksime be kryptingos vyriausybės politikos. Vyriausybė turėtų ne riboti atsinaujinančios energetikos plėtrą, o ją skatinti, remti „žaliuosiu“ investicinius projektus.
Konferencijos metu taip pat pasiūliau visą Baltijos jūros regioną paskelbti nebranduolinės energetikos ir žaliosios ekonomikos regionu bei pradėti šiuo klausimu rimtą politinį dialogą tarp regiono narių, nepamirštant į diskusijas įtraukti ir Rusijos.
Žalioji ekonomika nėra prabanga ar tik turtingų šalių privilegija. Tai puiki galimybė investuoti ir sulaukti didelės naudos tiek kiekvienam iš mūsų, tiek verslui, tiek visai valstybei. Priklausydami Baltijos jūros regionui turime išnaudoti visą čia glūdintį potencialą.
