Vilniuje, prie pat Vingio parko, planuojamas milžiniškas daugiafunkcis kompleksas – liaudyje jau pramintas „naujuoju Akropoliu“. Projektas pristatomas kaip pažangus, tvarkantis apleistą teritoriją, kuriantis darbo vietas ir infrastruktūrą. Tačiau iš arti pažvelgus į planus, matau ne dovaną miestui, o pavojingą precedentą – tokį, kuris pažeidžia ne tik teisės aktus, bet ir bendrą miesto logiką.
Kai taisyklės tampa pasirinktinės
Nors pagal Lietuvos įstatymus tokio masto projektui turėjo būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas (sutrump. PAV), jo nebuvo.
PAV yra įrankis, leidžiantis įvertinti, kaip projektas paveiks triukšmo lygį, oro kokybę, aplinkines teritorijas – šiuo atveju ir Vingio parką. Tai privaloma net mažesniems projektams, bet šiuo atveju – ne.
Kodėl? Ar todėl, kad už projektą atsakinga „Akropolis Group“, priklausanti „Vilniaus prekybai“, už kurios stovi turtingiausias šalies žmogus Nerijus Numa (anksčiau žinomas, kaip Numavičius)?
Bet čia tik klausimų eilės pradžia.
Tranzitinė gatvė – ne prekybos centro kiemas
Projektas numato jungtį su Geležinio Vilko gatve – tai tranzitinė, A kategorijos greito eismo arterija. Pagal galiojančius urbanistinius planavimo normatyvus, iš tokio tipo gatvių negalima daryti įvažiavimų į prekybos centrus, nes tai kelia pavojų visam eismo srautui.
Taip pat tokiose gatvėse draudžiama įrengti viešojo transporto stoteles, šaligatvius ar dviračių takus raudonųjų linijų ribose – tai patvirtina ne tik Statybų techninio reglamento (sutrump. STR) reikalavimai, bet ir sveikas protas: šios zonos skirtos judėjimui, ne sustojimui.
Tačiau projekte visa tai numatyta – įvažiavimai, stotelės, šaligatviai. Ir visa tai suplanuota, ignoruojant esminį reikalavimą: skiriamąją juostą tarp priešingų eismo srautų, be kurios saugumas mažėja kelis kartus.
Be to, pažeidžiami atstumai tarp sankryžų. A kategorijos gatvėse minimalus leistinas atstumas tarp įvažiavimų – 1000 metrų. Šiame projekte numatyti įvažiavimai vos už kelių šimtų metrų vienas nuo kito.
Pasekmės nuspėjamos – spūstys, avarinės situacijos, nesaugus eismas. Tokią realybę jau matome Vilniaus Oslo gatvėje ar prie Kauno „Megos“ – o dabar ją programuojame iš naujo.
Tunelis vietoj pėsčiųjų jungties – savavališka improvizacija
Dar vienas ryškus pažeidimas – projekte numatytas transporto tunelis po Geležinio Vilko gatve. Pagal Vilniaus bendrąjį planą, šioje vietoje galima tik pėsčiųjų ir dviračių perėja, o ne automobilių jungtis.
Tai ne tik formalus pažeidimas – tai miestiškai pavojinga logika, kai vietoje tvaraus judumo pasirenkamas papildomas automobilių srauto generavimas.
Kam tai naudinga? Deja, tik srauto į prekybos centrą didinimui, bet ne miestiečių gerovei.
Institucijos: stebėtojos ar bendrininkės?
Pažeidimai buvo žinomi nuo pat pradžių. 2023 m. sausio 24 d. įvyko visuomenės informavimo etapas. Kaip susisiekimo inžinierius pateikiau oficialias pastabas. Reakcija? Nėra. Nei diskusijos, nei analizės, nei korekcijų.
Tuometinis savivaldybės vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis patvirtino projektinius sprendinius, nors jie aiškiai pažeidžia reglamentus. Susisiekimo sąlygas išdavė Antonas Nikitinas, tuo metu ėjęs vyr. inžinieriaus pareigas, į kurias buvo paskirtas be konkurso ir pareigybei būtino kvalifikacijos reikalavimo, taigi, galimai, neteisėtai. Tai verčia kelti klausimą, ar legitimus ir visas statybos organizavimo procesas.
Kaip galima kalbėti apie skaidrumą, kai tokie sprendimai priimami tyliai ir ignoruojant pastabas?
Kai kreipiausi į Statybos inspekciją, gavau atsakymą, paremtą… pačių projektuotojų paaiškinimais. Prokuratūra skundo net nepradėjo tirti, o teismas atsisakė net priimti bylą nagrinėti. Kodėl? Forma priešpastatoma prieš turinį. Tačiau ar tai išties teisinės valstybės bruožas?
Miestai turi būti skirti žmonėms, ne automobiliams
Miesto planavimas negali būti paremtas verslo dominavimu.
„Naujojo Akropolio“ projektas akivaizdžiai didina automobilių srautus, skatina CO₂ emisijas, darko rekreacinę zoną šalia Vingio parko, kurio ekosistema jau dabar pažeidžiama.
Miesto infrastruktūra turi būti planuojama žmonėms, o ne kaip maksimalios komercijos aptarnavimo schema. Šiuo metu esame verčiami mokėti socialinę kainą už privataus verslo pelną: dėl šio projekto miestas praras ne tik eismo saugumą, bet ir pasitikėjimą institucijomis.
Sprendimas – stabdyti, kol dar nevėlu
Kokia išeitis? Mano įsitikinimu, vienintelė – kolektyviai raginti atsakingas institucijas sustabdyti šį projektą, kol nebus pašalinti teisės aktų pažeidimai, įvertintas poveikis aplinkai, užtikrintas viešojo intereso apsaugos principas.
Vilnius neturi tapti eksperimentine laboratorija, kur taisyklės galioja tik tiems, kurie neturi lobistų.
Miesto ateitis turi būti grindžiama teisės viršenybe, ekologiniu atsparumu ir socialiniu teisingumu. Šiuo projektu sprendžiama ne tik apie asfaltą – sprendžiama apie miestą, kuriame gyvensime rytoj.
Adas Paulius Paražinskas yra statybos inžinierius, Lietuvos žaliųjų partijos Valdybos narys
