Penktadienį prie Kauno mečetės buvo peržengta aiški riba: pamaldas trikdžiusi ir kiaulės galvą demonstravusi grupė sąmoningai žemino religinę bendruomenę ir provokavo konfliktą. Praėjus keturioms dienoms, Kauno miesto vadovai šios ribos vis dar nesugebėjo įvardyti.
Net šiandien vykusiame miesto tarybos posėdyje meras Visvaldas Matijošaitis neištarė nė vieno incidentą įvertinančio ar pasmerkiančio sakinio – miestui buvo pasiūlytas tik techninis atsakymas apie stebėjimo kameras.
Todėl kalbame nebe vien apie gėdingą provokaciją. Kalbame ir apie politinės lyderystės stoką mieste, kurio vadovai, susidūrę su sąmoningu žmonių žeminimu, pasirinko tylą.
Tai nebuvo „dviejų pusių konfliktas“
Vertinant tai, kas įvyko, svarbu nesukurti dviejų vienodai atsakingų pusių regimybės. Vieni žmonės atėjo melstis. Kiti sąmoningai pasirinko jų pamaldų laiką ir vietą savo nesankcionuotai akcijai, kurios priemonės buvo skirtos ne diskusijai pradėti, o žmonėms įžeisti ir įbauginti.
Protestuoti, kritikuoti religijas ar kelti klausimus dėl migracijos politikos demokratinėje valstybėje galima. Tačiau šiuo atveju taikiniu tapo ne politiniai sprendimai ar idėjos, o į maldą susirinkę žmonės ir jų tikėjimas. Konfliktas ne vyko – jis buvo sąmoningai kuriamas.
Teisėsauga nustatys konkrečią teisinę atsakomybę. Policija teigia pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl galimo kurstymo prieš žmonių grupę ir trukdymo atlikti religines apeigas. Tačiau politiniam ir moraliniam vertinimui nereikia laukti nei tyrimo pabaigos, nei teismo nuosprendžio. Politikai neturi slėptis už teisėsaugos nugaros, kai iš jų laukiama aiškaus atsakymo, kokio elgesio demokratinė visuomenė netoleruoja.
Kameros politinės lyderystės neatstos
Kauno miesto tarybos posėdyje incidentas buvo prisimintas tik pačioje jo pabaigoje, tarybos nariui Egidijui Stancikui paklausus, kaip savivaldybė reaguoja ir ko ketina imtis. Klausimas buvo skirtas merui Visvaldui Matijošaičiui, tačiau atsakė šalia jo sėdėjęs vicemeras Andrius Palionis. Jis kalbėjo apie Ramybės parke įrengiamas vaizdo stebėjimo kameras, viešosios tvarkos užtikrinimą ir kapinių teritorijoje galiojančias taisykles.
Tai galbūt ir būtų tinkamas administracinis atsakymas, jeigu klausimas būtų tik apie viešosios tvarkos priemones. Tačiau miesto vadovų buvo klausiama ir apie jų reakciją į viešą religinės bendruomenės žeminimą. Šios atsakymo dalies taip ir nebuvo.
Kameros yra reikalingos. Jos gali padėti nustatyti pažeidėjus ir surinkti įrodymus. Tačiau kamera gali tik užfiksuoti, kad riba buvo peržengta. Ji negali tos ribos nubrėžti.
Būtent tai turi padaryti politiniai lyderiai. Meras neprivalo pakeisti policijos ar prokuratūros ir pats spręsti, ar buvo padarytas nusikaltimas. Tačiau jo pareiga – pasakyti, kokio elgesio miestas netoleruoja, ir patikinti žmones, kad jų teisės bus ginamos. Techninis atsakymas apie kameras šios pareigos neatstoja.
Pasmerkimas su „bet“ nėra pasmerkimas
Neapykantos negalima pasmerkti su „bet“. Negalima tvirtinti, kad tikėjimo laisvė yra svarbi, bet „pagarba turi būti abipusė“. Negalima vadinti akcijos „aštria, bet taikia“ ir raminti, kad kiaulės galva nėra uždrausta. Tokios išlygos nėra nuosaikumas ar gebėjimas matyti abi puses. Jos nuima dalį atsakomybės nuo atėjusių žeminti ir perkelia ją pažemintiems žmonėms.
Tokių išlygų netrūko ir nacionaliniu lygmeniu.
Prezidento patarėjas Deividas Matulionis tik antradienį incidentą pavadino absoliučiai nepriimtina provokacija. Pats vertinimas yra aiškus ir teisingas. Tačiau tokioje situacijoje valstybės vadovo pozicija neturėtų likti perduodama vien per patarėją. Kai visuomenėje bandoma brėžti ribą tarp „tikrų lietuvių“ ir žmonių, kurių tikėjimas ar kilmė kažkam nepatinka, reikalingas paties prezidento balsas.
Premjeras Mindaugas Sinkevičius paragino „visas puses“ susilaikyti nuo tolesnio konflikto eskalavimo. Toks sakinys gali skambėti santūriai, tačiau jis sukuria klaidingą moralinę simetriją. Pamaldų metu nebuvo dviejų vienodai atsakingų pusių: vieni meldėsi, o kiti atėjo jiems trukdyti ir pažeminti.
Dar dviprasmiškesnė buvo krašto apsaugos ministro Roberto Kauno reakcija. Teigdamas, kad pagarba turi būti abipusė, akciją vadindamas „aštria, bet taikia“, o kiaulės galvą – neuždraustu daiktu, ministras dėmesį nukreipė nuo konkrečių provokacijos vykdytojų į migraciją ir tariamą pačios musulmonų bendruomenės atsakomybę. Tačiau fizinio susirėmimo nebuvimas dar nepadaro akcijos taikios. Svarbu ne tai, ar draudžiama turėti kiaulės galvą, bet tai, kodėl, kur ir kokiu tikslu ji buvo demonstruojama.
Europarlamentaro Aurelijaus Verygos reakcija peržengė net dviprasmybės ribą. „Kas čia buvo? Nieko“, – pareiškė jis, aiškindamas, kad vyrai esą tik atvažiavo pasikalbėti. Žmogaus teises ir lygybę jis pavadino „triukais“. Tai gėdinga pozicija žmogaus, kuris atstovauja Lietuvai Europos Parlamente. Žmogaus teisės nėra propagandinis triukas. Jos yra demokratinės Europos politinis ir teisinis pagrindas.
Aiškiau pasisakė Seimo pirmininkas Juozas Olekas, pabrėžęs, kad nesutarimai dėl migracijos ar religijos negali virsti žmonių žeminimu ir religinių apeigų trikdymu.
Tik antradienį poziciją paskelbė ir Kauno arkivyskupija. Gerai, kad arkivyskupas Kęstutis Kėvalas nedviprasmiškai priminė: „Religijos laisvė nėra privilegija, suteikiama tik tiems, su kuriais sutinkame.“ Vis dėlto visuomenės ir religinių autoritetų balsas turi skambėti tuomet, kai jo labiausiai reikia, o ne tik po kelių dienų, kai viešąją erdvę jau užpildė patyčios, pasiteisinimai ir bandymai kaltinti pažemintą bendruomenę.
Migracijos problemos nesprendžiamos žmones žeminant
Ši diskusija nėra apie tai, ar turime pritarti islamui, migracijos politikai arba kiekvienam musulmonų bendruomenės sprendimui. Demokratinėje valstybėje religijas galima kritikuoti, o migracijos ir integracijos politiką – griežtai vertinti ir keisti. Jeigu prie mečetės kyla konkrečių problemų dėl automobilių statymo, susibūrimų ar naudojimosi viešąja erdve, savivaldybė privalo jas spręsti. Miesto taisyklės turi vienodai galioti visiems.
Tačiau kiaulės galva nėra nei migracijos politikos, nei viešosios tvarkos priemonė. Atskirų asmenų padaryti ar galimi pažeidimai negali pateisinti visos religinės bendruomenės kolektyvinio žeminimo. Pažeidimus tiria policija, grėsmes vertina atsakingos institucijos, o ginčus sprendžia teismai. Ne motociklais prie maldos namų susirinkusi minia.
Konstitucijos 26 straipsnis garantuoja kiekvieno žmogaus teisę pasirinkti religiją, ją išpažinti ir atlikti religines apeigas. 29 straipsnis skelbia visų asmenų lygybę ir draudžia varžyti žmogaus teises dėl jo tautybės ar tikėjimo. Ten nėra išlygos, kad šios teisės priklauso tik daugumai, tik Lietuvos piliečiams ar tik tiems, kurių religija mums pažįstama.
Lietuvos vardas negali tapti grasinimu
Ypač ciniška, kad žeminant žmones prie mečetės buvo skanduojama „Lietuva“. Musulmonas nėra tautybė ir nėra migranto sinonimas. Lietuvos totoriai čia gyvena daugiau kaip šešis šimtmečius, o pati Kauno mečetė buvo pastatyta Kauno totorių iniciatyva, Lietuvos Vyriausybei parėmus jos statybą kaip Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių paminklą. Skanduoti Lietuvos vardą prie pastato, kuris liudija ilgametę musulmonų vietą mūsų valstybės istorijoje, reiškia tos istorijos nepažinti.
Tačiau ir šešių šimtmečių istorija nėra bilietas į žmogaus teises. Net jeigu žmogus Lietuvoje gyvena ne šešis šimtus metų, o šešis mėnesius, jo orumas ir teisė ramiai melstis dėl to netampa mažesni.
Kaip taikliai man priminė kolega Martynas Petraitis, Kaunas savo istorinėje atmintyje nešasi ir Lietūkio garažo žudynių, ir Kauno žydų sunaikinimo tragediją. Būtų neatsakinga penktadienio incidentą prilyginti Holokaustui – tai nėra tapataus masto įvykiai. Tačiau istorija mus moko ne tik lyginti mastą. Ji moko atpažinti mechanizmus: žmonių skirstymą į „mus“ ir „juos“, viešą grupės nužmoginimą, žeminančių simbolių normalizavimą, aplinkinių pritarimą ir autoritetų tylą.
Todėl ypač pavojingai skamba politiko pasakymas, kad „nieko neįvyko“. Įvyko. Buvo patikrinta, kiek toli galima nueiti žeminant kitą bendruomenę ir kiek politinių lyderių ryšis tai aiškiai įvardyti. Delsimas ir dviprasmybės tokioje situacijoje nėra neutralumas. Jie palieka viešąją erdvę tiems, kurie provokaciją nori paversti norma.
Lyderystė prasideda ginant ne patogiausią
Merą išrenka dauguma, tačiau po rinkimų jis tampa viso miesto meru. Prezidentas atstovauja ne tik tiems piliečiams, kurių tikėjimas ar gyvenimo būdas jam artimas. Politinė lyderystė prasideda ten, kur reikia apginti ne patogiausią ir ne garsiausią, o puolamą žmogų.
Kauno meras turi aiškiai pasmerkti tai, kas įvyko. Tačiau vien pareiškimo jau nepakanka. Miestui reikia pokalbio su musulmonų bendruomene ir aplinkiniais gyventojais, konkrečių viešosios tvarkos problemų sprendimo, tarpreliginio dialogo ir aiškaus patikinimo, kad maldos trikdymas bei žmonių žeminimas dėl jų tikėjimo Kaune nebus toleruojami.
Nacionaliniai lyderiai taip pat turi kalbėti be aptakių išlygų ir raginimų „abiem pusėms“. Migracijos politika gali būti ginčijama, religijos – kritikuojamos, tačiau nė viena žmonių grupė negali būti bauginama ar žeminama dėl savo tikėjimo.
Tai nėra išskirtinis musulmonų ar migrantų gynimas. Gindami musulmono teisę ramiai melstis, giname tą patį principą, kuris saugo kataliką, žydą, stačiatikį, kito tikėjimo žmogų ir netikintįjį. Jeigu šį principą pradedame taikyti pasirinktinai, jis ilgainiui nebesaugo nė vieno.
Kameros gali stebėti miestą. Tačiau politinę ir moralinę ribą turi nubrėžti jo lyderiai – aiškiai, laiku ir be „bet“.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
