Gyvūnų gerovės klausimai retai iškyla savaime. Dažniausiai jie tampa matomi tik tada, kai viešumą pasiekia vaizdai, kurių nebeįmanoma ignoruoti – išsekę gyvūnai, akivaizdus skausmas, sisteminis aplaidumas. Tokiais momentais visuomenė suklūsta, institucijos reaguoja, o politikai ima kalbėti apie būtinybę „peržiūrėti tvarkas“. Tačiau tikrasis išbandymas prasideda vėliau – kai emocijos nurimsta ir reikia spręsti, ar iš šių situacijų pasimokysime.
Jau prabėgusių – 2025 metų – įvykiai Europoje ir Lietuvoje aiškiai parodė: gyvūnų gerovė nėra nei siauras aktyvistų klausimas, nei laikina mada. Tai lakmuso popierėlis, rodantis valstybės brandą, politinę valią ir visuomenės vertybes. Ir nors kai kuriose srityse pasiekta pažangos, pernelyg dažnai ji vis dar ateina tik po skandalo. Ko galime pasimokyti iš praėjusių metų šiųmečiams uždaviniams?
„Fur Free Europe“ – piliečių balsas, kurio Europa nebegali negirdėti
Europos mastu vienu ryškiausių pastarųjų metų ženklų tapo kailinių žvėrelių industrijos legitimumo nykimas. Strasbūre pernai vykusioje Europos Parlamento plenarinėje sesijoje europarlamentarai iš skirtingų politinių frakcijų paragino Europos Komisiją visoje Europos Sąjungoje uždrausti kailinių žvėrelių auginimą ir prekybą kailiniais gaminiais. Ši diskusija buvo tiesioginė reakcija į daugiau nei 1,5 mln. europiečių palaikytą Europos piliečių iniciatyvą „Fur Free Europe“.
Diskusijų metu įvardyta tai, kas jau seniai akivaizdu: kailių pramonė yra morališkai nepateisinama, ekonomiškai neefektyvi ir kelianti grėsmę visuomenės sveikatai. Moksliniai ir ekonominiai vertinimai rodo, kad ši industrija kasmet kainuoja šimtus milijonų eurų mokesčių mokėtojams, nors jos indėlis į užimtumą ir ekonomiką yra menkas. Kailių verslas vis dažniau pripažįstamas kaip praeities reliktas, išlaikomas gyvūnų kančios sąskaita.
Lenkijos ir Slovėnijos sprendimai – signalas visai Europai
Šį poslinkį dar labiau sustiprino Lenkijos sprendimas atsisakyti kailinių žvėrelių fermų. Ilgą laiką didžiausia kailių gamintoja Europoje buvusi šalis tapo 24-ąja, uždraudusia šią veiklą. Nors numatytas pereinamasis laikotarpis, pats sprendimas siunčia aiškią žinią: net šalys, ilgai rėmusios šią industriją, pripažįsta jos neetiškumą ir neperspektyvumą.
Ne mažiau reikšmingas žingsnis žengtas Slovėnijoje, kuri priėmė plataus masto Gyvūnų apsaugos įstatymo pataisas. Jose numatytas dedeklių vištų laikymo narvuose draudimas, paršelių kastracijos be nuskausminimo uždraudimas, gyvūnų dovanojimo kaip prizų atsisakymas, šunų laikymo narvuose namuose draudimas, sugriežtinta laukinių gyvūnų apsauga ir sankcijos pažeidėjams. Tai rodo, kad sisteminiai sprendimai yra įmanomi, kai gyvūnų gerovė laikoma prioritetu, o ne šalutiniu klausimu.
Italijos sprendimas: vyriškos lyties viščiukų žudymas nebėra „neišvengiamas“
Italijos vyriausybės sprendimas nutraukti vyriškos lyties viščiukų žudymą kiaušinių pramonėje tapo dar vienu svarbiu precedentu. Iki šiol šie viščiukai, laikomi ekonomiškai „nenaudingais“, būdavo žudomi vos vienos dienos amžiaus – juos sumalant arba dusinant.
Nuo šiol bus diegiamos in-ovo technologijos, leidžiančios nustatyti embriono lytį dar prieš išsiritimą ir taip kasmet išgelbėti dešimtis milijonų gyvūnų. Šis sprendimas parodo, kad technologinės alternatyvos egzistuoja, o žiaurumas nėra nei būtinas, nei pateisinamas. Kartu jis kelia klausimą, kada tokie sprendimai taps visos Europos standartu.
Mūsų šalyje kol kas galime pasidžiaugti tik tuo, kad prekybos tinklai atsisako narvuose laikomų vištų kiaušinių, pripažindami, kad jie atkeliauja iš sąlygų, kurios neatitinka gyvūnų gerovės standartų: narvuose laikomos vištos neturi galimybės laisvai judėti, išskleisti sparnų ar elgtis natūraliai. „Maxima“ ir „Lidl“ jau visiškai nutraukė tokių kiaušinių prekybą, o „Rimi“ ir „Iki“ paskelbė tai padarysiančios nuo 2026 metų. Šių sprendimų rezultatas – Lietuvoje jau 1,2 mln. vištų nebelaikomos narvuose, o tai sudaro daugiau nei 31 % visų šalies dedeklių.
Lietuva: teisinės pergalės ir sisteminės spragos
Lietuvoje vienu svarbiausių pastarųjų metų laimėjimų tapo Konstitucinio Teismo nutarimas, patvirtinęs, kad kailinių žvėrelių fermų draudimas neprieštarauja Konstitucijai. Tai reikšmingas precedentas, aiškiai parodantis, jog visuomenės interesas, etika ir gyvūnų apsauga gali būti aukščiau siaurų ekonominių interesų.
Tačiau tuo pat metu išryškėjo ir gilios sistemos problemos. Klaipėdos zoologijos sodo atvejis tapo simboliniu pavyzdžiu, kai komerciniai interesai ima dominuoti prieš gyvūnų gerovę. Šis zoologijos sodas institucijų akiratyje atsidūrė dar tada, kai viešumoje pasirodė vaizdo įrašas, kuriame du tigro jaunikliai buvo vežami lengvuoju automobiliu, o vienas jų iškišęs galvą pro langą – akivaizdžiai pavojinga ir gyvūnui stresą kelianti „reklama“.
Vėlesni patikrinimai atskleidė sisteminius pažeidimus: sulysusius ir neprižiūrimus gyvūnus, purvinus, šlapius aptvarus, netinkamą šėrimą – gyvūnai buvo maitinami batonu, balta duona, makaronais, sausainiais. Nepaisant pakartotinių įspėjimų, situacija nesikeitė – buvo konfiskuota daugiau nei 200 gyvūnų, o teismas pripažino žiauraus elgesio ir neteisėto gyvūnų eksponavimo faktus.
Paršelių skausmas, kuris nebegali likti nematomas
Kita ryški tema – paršelių kastracija be nuskausminimo. Organizacijos „Tušti narvai“ protestai prie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) iškėlė į viešumą nemalonią tiesą: paršeliai iki 7 dienų amžiaus šiuo metu yra vieninteliai gyvūnai Lietuvoje, kuriuos vis dar leidžiama kastruoti be jokio nuskausminimo. Ši išimtis įtvirtinta VMVT direktoriaus parašu, nors moksliniai duomenys aiškiai rodo intensyvų skausmą, stresą ir ilgalaikius neigiamus padarinius gyvūnų gerovei.
Alternatyvos – kastracija su nuskausminimu ar imunokastracija – jau seniai taikomos daugelyje Europos šalių. Todėl vis dažniau kyla klausimas, ar skausmas Lietuvoje vis dar laikomas priimtina „gamybos sąnaudų“ dalimi.
Gyvulininkystės parodos: kai gyvūnai tampa ekspozicija
Gyvūnų išnaudojimas vis dar matomas ir viešuose renginiuose. VDU Žemės ūkio akademijoje vykusioje parodoje „Gyvulininkystė“ gyvūnai pernai vis dar buvo demonstruojami kaip ekspozicijos dalis, o stambūs ūkiniai paukščiai pirkėjams kraunami į ankštas kartonines dėžes, visiškai nepritaikytas transportavimui.
Kreipusis į atsakingas institucijas, buvo paaiškinta, kad tokiais atvejais transportavimo reikalavimai netaikomi, jei gyvūnai įsigyjami „ne ekonominei veiklai“. Tai reiškia, kad gyvūnų gerovė paliekama pirkėjo sąžinei, o valstybė nuo atsakomybės atsitraukia.
Anykščių rajono fermos atvejis – paskutinis įspėjimas
Viešumon patekę Anykščių rajono karvių fermos vaizdai – mėšlu aplipę gyvūnai, prirakinti savo išmatose, ir agonijoje paliktas vos kelių dienų veršelis – tapo skaudžiu priminimu, kas nutinka, kai kontrolė veikia tik po skandalo.
Tik visuomenės spaudimas paskatino institucijas imtis veiksmų. Šis atvejis aiškiai parodė, kad gyvūnų gerovė ir maisto sauga vis dar vertinamos atskirai, o prevencija per dažnai pakeičiama reagavimu po fakto.
Pamokos, kurias svarbu išmokti ir taikyti
Šie pavyzdžiai – nuo zoologijos sodų iki fermų ir parodų – atskleidžia bendrą dėsningumą: gyvūnų kančia tampa matoma tik tada, kai ją paviešina visuomenė. Tai nėra tvari sistema.
Gyvūnų gerovė nėra nišinis ar antraeilis klausimas. Tai mūsų vertybių, politinės brandos ir atsakomybės matas. Jei norime realių pokyčių, turime pripažinti paprastą tiesą – be nuoseklios kontrolės, aiškių taisyklių ir politinės valios žiaurumas ne išnyksta, o prisitaiko.
Ir būtent tai yra svarbiausia pamoka, kurios šiandien nebegalime sau leisti ignoruoti.
2026 metai atneš naujų iššūkių, tačiau mes nuolat turime būti budrūs, nebijoti reikalauti atsakomybės ir tvirtesnės politinės valios. Juk gyvūnų gerovė – tai mūsų vertybių ir žmogiškumo matas. Ar šie metai taps lūžio metais, priklausys nuo to, kiek ilgai leisime sau neužsimerkti prieš gyvūnų kančią.
Karolina Kukliauskaitė yra neetatinė aplinkosaugos inspektorė, Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkė
