Ar žinote, kaip atrodo amūrinis tigras? Klaipėdos zoologijos sodo atstovai ir jo lankytojai tikrai žino, nes ten (pažeidžiant teisės aktus) eksponuoti du šių gyvūnų jaunikliai. Dėl netinkamų sąlygų ir šiurkščių pažeidimų, jaunikliai iš sodo buvo konfiskuoti. Tai dar vienas įrodymas, kad nevalia apsigaudinėti – laukiniams gyvūnas zoologijos soduose ne vieta.
Kovo pabaigoje Aplinkos apsaugos departamentas Klaipėdos zoologijos sode atliko išsamų patikrinimą, kuris atskleidė šiurkščius pažeidimus: gyvūnai buvo laikomi netinkamomis sąlygomis, neužtikrinta jų tinkama mityba ir veterinarinė priežiūra, be to, jie buvo eksponuojami be reikiamų sertifikatų. Pareigūnai nedelsiant konfiskavo du amūrinio tigro jauniklius, o zoologijos sodui įteikė privalomus nurodymus ištaisyti nustatytus pažeidimus.
Gyvūnų gerovės pažeidimų atvejis – ne pirmas šio zoologijos sodo istorijoje. Per pastaruosius dešimt metų jis buvo tikrinamas net 75 kartus, daugiausia dėl gyvūnų priežiūros pažeidimų, nugaišimų ir neįgyvendintų nurodymų. Iš viso patikrinimų metu administracinio poveikio priemonės buvo taikytos 6 kartus.
Pernai rugpjūtį visuomenę sukrėtė istorija apie antilopių patino smarkiai sužalotą jauniklį, kurį zoologijos sodo darbuotojai, užuot suteikę pagalbą, tiesiog uždarė į garažą palikdami likimo valiai. Klaipėdos zoologijos sodo vadovas Edvardas Legeckas šią situaciją pateisino teigdamas, kad laukinėje gamtoje panašūs atvejai vyksta natūraliai, todėl jų nereikėtų sureikšminti. Toks požiūris tik dar kartą įrodo, kad kai kurių zoologijos sodų tikslas nėra gyvūnų gerovė, o pelnas iš jų eksponavimo.
Nelaisvė – psichologinė ir fizinė kančia
Moksliniai tyrimai rodo, kad gyvenimas nelaisvėje daro neigiamą poveikį gyvūnų elgesiui ir smegenų veiklai. Stereotipinis elgesys, pavyzdžiui, vaikščiojimas ratu, galvos purtymas ar griežimas dantimis, yra aiškūs ženklai, kad gyvūnai kenčia nuo lėtinio streso ir nuobodulio. Be to, nelaisvėje laikomi gyvūnai praranda natūralų elgesį – jie nebemoka ieškoti maisto, išvengti plėšrūnų ar auginti jauniklių. Net dideliuose zoologijos soduose jų gyvenimo erdvė yra tūkstančius kartų mažesnė nei natūraliose buveinėse, o sąlygos – nenatūralios. Pavyzdžiui, delfinai yra priversti gyventi izoliacijoje, kuri yra 200 000 kartų mažesnė nei jų natūralios buveinės. Drambliai, kurie paprastai kasdien gamtoje nužingsniuoja mylias, negali nieko kito, tik vaikščioti savo aptvaruose.
Dėl patiriamo lėtinio streso gyvenant nelaisvėje, kai kurie gyvūnai tampa emociškai nenuspėjami. Taip pat gyvūnai įkalinti vienoje erdvėje negali pasprukti nuo grėsmę keliančio gentainio, ar kito plėšrūno, priešingai nei laukinėje gamtoje.
Edukacija ar iliuzija?
Klaipėdos zoologijos sodas viešai skelbia, jog siekia ne tik suteikti lankytojams linksmų ir įsimintinų akimirkų, bet ir formuoti atsakingą požiūrį į gamtos išsaugojimą ateities kartoms. Tačiau kyla klausimas – ar tai iš tiesų galima vadinti tinkama edukacija?
Kai lankytojai stebi tarp grotų įkalintus laukinius gyvūnus, kurie dėl prastų gyvenimo sąlygų patiria psichologinę traumą ir demonstruoja nenatūralų elgesį, edukacinė misija tampa abejotina. Tikroji gamtosauga turėtų skatinti pagarbą laukinei gamtai ir rūpinimąsi jos išsaugojimu natūraliose buveinėse, o ne normalizuoti vaizdą, kuriame gyvūnai tampa pramogos objektu.
Todėl kyla klausimas: ar zoologijos sodas iš tiesų ugdo sąmoningą visuomenę, ar tiesiog prisidengia edukacijos idėja, siekdamas pateisinti laukinių gyvūnų laikymą nelaisvėje?
Jei iš tiesų norime prisidėti prie laukinės gamtos išsaugojimo, veiksmingesnis būdas – remti gamtosaugos organizacijas, kurios rūpinasi gyvūnų apsauga jų natūraliose buveinėse.
Mūsų atsakomybė
Svarbu suprasti, kad zoologijos sodai egzistuoja todėl, kad mes juos lankome. Kiekvienas įsigytas bilietas į įstaigą, nepaisančią gyvūnų gerovės standartų, tampa paskata ir toliau ignoruoti reikalavimus. Jei visuomenė atsisakytų remti zoologijos sodus, kurie pelnosi iš gyvūnų kančios, ilgainiui keistųsi ir pati industrija.
Todėl kviečiu susimąstyti: ar norime būti dalis sistemos, kuri įkalina laukinius gyvūnus dėl pramogos? Galbūt vietoje to verta rinktis alternatyvas – remti gamtosaugines iniciatyvas, aplankyti gyvūnų prieglaudas ar rezervatus, kuriuose pirmenybė teikiama gyvūnų gerovei? Tik tokiu būdu galime užtikrinti, kad ateityje laukiniai gyvūnai gyvens ten, kur jiems ir priklauso – gamtoje, o ne narvuose.
Karolina Kukliauskaitė yra gyvūnų gerovės aktyvistė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkės pavaduotoja
