Brazilijoje šiandien oficialiai prasideda COP30 – trisdešimtasis pasaulio lyderių susitikimas dėl klimato krizės. Į Amazonės džiunglių širdį susirenkantys delegatai kviečiami į „Tiesos COP“ – konferenciją, kuri, kaip sako šeimininkai, turėtų būti ne apie naujus pažadus, o apie drąsų įsivertinimą: kodėl tiek metų kalbėta, o pasaulis vis dar dega.
Kodėl dar vienas COP išvis reikalingas?
COP (angl. Conference of the Parties) – tai nuo 1995 m. kasmet organizuojamas pasaulinis klimato forumas, kuriame valstybės derasi dėl emisijų mažinimo, prisitaikymo prie klimato kaitos ir teisingos energetinės transformacijos.
Šių metų COP išskirtinė – praėjo lygiai dešimt metų nuo tada, kai Paryžiuje šalys pažadėjo dėti visas pastangas, kad temperatūra nepakiltų daugiau nei 1,5 °C.
Tai riba, ties kuria, kaip sako mokslas, prasideda didėjanti negrįžtamų pokyčių rizika – tirpstantys ledynai, šylanti Arktis, koralų rifų žūtis, silpnėjantys miškų gebėjimai sugerti anglį. O ties 2 °C šie procesai gali tapti nebekontroliuojami.
Dešimtmetis turėjo būti pakankamas, kad pažadai virstų rezultatais. Tačiau Jungtinių Tautų duomenys rodo: dabartiniai šalių planai (vadinamieji NDC) leis sumažinti pasaulines emisijas vos 11–24 % iki 2035 m., kai mokslas reikalauja bent 60 % mažinimo.
Kitaip tariant, mes vis dar keliaujame į 2,7 °C pasaulį, nors Paryžiaus tikslas buvo 1,5–2 °C.
Krizė jau čia: skaičiai, kurie skamba garsiau nei kalbos
Ši trajektorija nėra teorinė. Ji jau fiziškai jaučiama ir matoma – 2025-ieji, panašu, bus paskelbti karščiausiais metais istorijoje, o sveikatos žurnalas The Lancet Countdown įspėja: klimato neveikimas jau dabar kasmet nusineša šimtus tūkstančių gyvybių, pirmiausia dėl karščio bangų, oro taršos ir bado.
Vyresni nei 65 metų žmonės dabar miršta nuo karščio beveik tris kartus dažniau nei 1990-aisiais. Beveik pusė planetos sausumos bent mėnesį per metus kenčia nuo sausrų, o pasėlių plotai džiūsta kaip lapai po stiklu.
Ekonomikoje klimato krizė jau tapo viena brangiausių žmonijos klaidų – vien 2023 m. dėl ekstremalių reiškinių pasaulis prarado daugiau nei 200 mlrd. dolerių, t. y. daugiau, nei visas pasaulio švietimo biudžetas per metus.
Klimato krizė nebėra apie „ateitį“. Tai šiandieninė ekonominė ir socialinė krizė.
Amazonės COP: kai derybos persikelia į gyvą laboratoriją
Kad COP30 vyktų Beleme – mažame ir keliasdešimt tūkstančių renginio dalyvių nepajėgiančiame sutalpinti mieste – buvo Brazilijos prezidento Luizo Inácio Lulos da Silvos sprendimas.
Miestas tituluojamas vartais į Amazonės džiungles, todėl tai tampa stipriai simboliška: derybos vyksta pasaulio plaučiuose, kurie kasmet praranda šimtus tūkstančių hektarų. Vien pernai Amazonėje buvo iškirsta 6,7 mln. hektarų miško – tai plotas, didesnis už visą Lietuvą.
Todėl Lula šį COP vadina „miškų ir įgyvendinimo“ konferencija. Jis nori ne dar vienos ataskaitos, o realaus mechanizmo, kuris padarytų miškų išsaugojimą ekonomiškai prasmingu čia ir dabar.
Taigi Brazilija COP metu pristatys naują iniciatyvą – Tropical Forests Forever Facility. Jos esmė – sukurti 125 mlrd. JAV dolerių vertės fondą, kuris mokėtų šalims ir bendruomenėms už tai, kad jos išlaiko savo miškus.
Fondas veiktų kaip investicinis mechanizmas: apie 25 mlrd. dolerių viešųjų lėšų ir dar 100 mlrd. dolerių privataus kapitalo būtų investuojami ilgo laikotarpio priemonėse, o grąža naudojama reguliariems mokėjimams valstybėms, kurios realiai mažina ar atsisako miškų kirtimo. Trumpai tariant – geriau mokėti už saugomą medį nei už iškirstą.
Idėjos simpatikai sako, kad fondas galėtų būti lūžis, jei tik būtų sukurta skaidri ir sąžininga jo valdymo struktūra, o pinigai pasiektų vietines bendruomenes, kurios iš tikrųjų saugo miškus. Tačiau ar taip įvyks, kol kas neaišku. Dar formaliai nestartavus COP, Jungtinė Karalystė pranešė neprisijungsianti.
Derybų kraštovaizdis – kaip mozaika
Į Belemą atvyksta daug labiau politizuotas ir fragmentuotas pasaulis nei anksčiau.
Brazilijos tikslas: atkurti Amazonės autoritetą ir parodyti, kad klimato sprendimai turi būti socialiai teisingi. Be miškų fondo Lula siūlo ir „Skolos mainus į gamtą“ (angl. debt-for-nature swaps): įvesti finansinius sandorius, kai kreditorius (pvz., turtinga valstybė ar bankas) sumažina šalies skolą, o ta šalis įsipareigoja konkrečias sutaupytas lėšas skirti gamtos apsaugai ar klimato projektams.Tokios idėjos pozicionuoja Braziliją kaip „Amazonės gynėją“ ir tiltą tarp globalios Šiaurės ir Pietų.
ES atvyksta su nauju savo NDC tikslu – 66–72,5 % emisijų mažinimu iki 2035 m., kuris turėtų būti tiltas į 2040 m. 90 % sumažinimą ir raginimu COP30 metu priimti teisiškai privalomą „iškastinio kuro nutraukimo“ formuluotę (phase-out). Nors pačiai ES tai kainuoja iššūkį išlaikyti vienybę, nes kai kurios narės (ypač Centrinės ir mūsų Rytų Europos regiono) žiūri į tai skeptiškai.
Kinija derina dvi kryptis: masinę atsinaujinančios energetikos plėtrą ir kartu – anglies bei dujų sektoriaus stiprinimą. Jos šūkis: „energetinis saugumas virš visko“. Išlikdama geopolitinis svorio centras besivystančių šalių bloke, šalis žada pasiekti emisijų piką iki 2030 m., bet atsisako įsipareigoti greitesniam mažinimui.
Indija pabrėžia vystymosi teisę: ji, kaip ir anksčiau, teigia negali stabdyti augimo be finansinės paramos.
Afrikos šalys ir salų valstybės reikalauja, kad iki 2035 m. būtų užtikrintas bent trilijonas dolerių per metus klimato finansavimui, ir kad „nuostolių ir žalos fondas“ (Loss and Damage Fund) pagaliau pradėtų veikti.
JAV po Donaldo Trumpo sugrįžimo į valdžią nebelaikomos COP lyderėmis. Trumpo administracija nesiunčia aukščiausio rango delegacijos į Belemą, ir tai tik dar vienas eilinis signalas, kad Paryžiaus susitarimas dabar turi išsilaikyti be JAV politinio „stogo“.
Kitos šalys pamažu kuria „planą B“ – regioninius ar teminius susitarimus, apeinančius Vašingtono neveiklumą. Jungtinė Karalystė kalba apie „klimato atsparumo aljansą“ – šalių grupę, kuri imtųsi veiksmų net be visuotinio sutarimo.
Reikia ne dar vieno pažado – reikia naujos ekonomikos
Pasaulis dabar turi du frontus: tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių dėl finansų bei atsakomybės. Ir tarp „ambicingųjų“ (ES, Kanada, JK) ir „realistų“ (Kinija, Indija, Brazilija), kurie sako, kad be ekonominės paramos pažadai neveiks.
Pagal JT Adaptacijos spragų ataskaitą, besivystančioms šalims prisitaikymui prie klimato kaitos iki 2035 m. kasmet reikės apie 387 mlrd. JAV dolerių, tačiau šiuo metu skiriama mažiau nei 10 % šios sumos. Tuo pat metu 2023 m. vyriausybės išleido 956 mlrd. JAV dolerių iškastinio kuro subsidijoms.
Tai nebe finansinis, o moralinis paradoksas: pasaulis daugiau moka už problemos palaikymą, nei už jos sprendimą.
Jei konferencija nesugebės parodyti realaus finansinio ir teisinio progreso, COP formatas gali prarasti patikimumą, o klimato valdymas išsiskaidys į pavienes iniciatyvas.
Jei COP30 nori būti lūžio taškas, ne dar vienas ritualas, pasaulis turi padaryti du dalykus:
- nutraukti subsidijas iškastiniam kurui iki 2030 m., kaip to prašo JT generalinis sekretorius António Guterresas.
- perdėlioti globalios ekonomikos mokesčių logiką, kad klimato teisingumas būtų įtvirtintas ne žodžiais, o biudžetų eilutėmis.
Šiandien 1 % turtingiausiųjų generuoja daugiau emisijų nei penki milijardai skurdžiausių žmonių. Korporacijos dažnai moka mažesnius realius mokesčius nei jų darbuotojai. Tad kalbėti apie „bendrą atsakomybę“ be mokesčių reformos – ciniška.
Reikia globalinio klimato solidarumo mokesčio:
- apmokestinti tarptautinę aviaciją ir laivybą,
- nustatyti minimalų pelno mokestį daugiašalėms korporacijoms,
- kurti tarptautinį klimato fondą, remiantį švarios energijos perėjimą,
- ir įvesti progresinį turtingųjų apmokestinimą, skirtą prisitaikymo priemonėms.
Tai ne utopija. Tai vienintelis būdas, kaip įgyvendinti Paryžiaus susitarimo nuostatą, kad pasaulio finansų srautai turi atitikti mažai anglies turintį ir atsparų vystymąsi.
Belemas – vieta, kur baigiasi kantrybė
Paryžiaus susitarimo problema nėra architektūra – ji veikia. Problema – atsakomybės deficitas. Šalys atsiskaito, bet niekas neatsako.
COP30 – paskutinė proga išlaikyti 1,5 °C gyvą. Todėl turi išspręsti bent tris esminius klausimus:
- Naujas klimato finansavimo tikslas – kaip realiai peržengti senąjį 100 mlrd. pažadą.
- Atsakomybės mechanizmas – kaip priversti šalis ne tik deklaruoti, bet ir įvykdyti savo NDC. Šiuo metu nė viena didžioji ekonomika nėra kelyje į 1,5 °C.
- Teisingumo klausimas – kaip užtikrinti, kad energetinė, socialinė ir ekologinė transformacija būtų įmanoma ir tiems, kurie neturi nei resursų, nei laiko laukti.
Jeigu šįkart pasakysime, kad atsakomybė už klimato veiksmus turi būti ir politinė, ir finansinė – jei išdrįsime paliesti pačius ekonomikos pamatus – dar turime šansą.
Tai reiškia – ne naujas deklaracijas, o realų pinigų srautų perorientavimą: nuo naftos į švarią energiją, nuo taršos prie prisitaikymo, nuo pažadų prie atsiskaitymo.
Klimato krizė nėra laukinė gamtos jėga. Ji – mūsų pačių kūrinys. Ir kaip viskas, ką sukuriame, ji gali būti išardyta – jei tik išdrįsime pripažinti, kad laikas jau seniai baigėsi.
Mūsų planetoje nėra atsarginės Žemės, bet dar yra atsarginis variantas – veikti dabar.
Ieva Budraitė yra klimato politikos vadybos srities doktorantė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
