Spalio 25-oji paskelbta Konstitucijos diena, nes būtent šią dieną 1992 m. įvyko Lietuvos piliečių referendumas, kurio metu visuotiniu balsavimu buvo priimta mūsų visų Konstitucija. Jeigu vidutinio Lietuvos piliečio šiandien paklaustume, ką jam reiškia Konstitucija, greičiausiai išgirstume jau šablonu virtusį atsakymą, kad tai svarbiausias įstatymas ir kad jam negali prieštarauti jokie kiti įstatymai – būtent tokį paaiškinimą dažniausiai gaunu vesdamas pamokas mokiniams. Formaliai atsakymas kaip ir teisingas, bet ar kažko jame netrūksta?
Kažko, kas išskirtų šią dieną iš visos eilės kitų dienų – statybininkų, teismo ekspertų ar kitų, kurios taip pat yra priskiriamos atmintinų dienų grupei vadovaujantis Atmintinų dienų įstatymu. Kažko, kas bent jau prilygintų šią dieną Gegužės 1-ajai, Joninėms ar Žolinei, kurios, vadovaujantis Darbo kodekso 123 straipsniu, yra laikytinos švenčių dienomis (paprastai tai nedarbo dienos).
Taigi, ko trūksta? Man trūksta jausmo ir suvokimo, kas iš tikrųjų mums turėtų būti Konstitucija. Man Konstitucija pirmiausia yra svarbaus Tautos susitarimo ženklas.
Du svarbūs susitarimai
Mintimis persikelkime į 1991–1992 metus ir prisiminkime, kaip viskas buvo.
Labai susiskaldžiusi Lietuva: vieni už Landsbergį, kiti už Brazauską. Ir Konstitucijos projektai du – vienas prezidentinės respublikos, su labai stipriu Prezidentu, kitame siūlomas parlamentinės respublikos modelis, kuriame svarbiausias yra parlamentas.
Aukščiausioji Taryba taip susipykusi, kad dalis jos narių net paskelbė „parlamentinę rezistenciją“ ir boikotavo Parlamento darbą. O čia dar visokios jedinstvos su iš kremliaus inicijuojamais mitingais ir sovietų kariuomenė dar nepalikusi Lietuvos.
Visame šiame chaose bei pavojuose įvyksta labai svarbūs įvykiai – du susitarimai.
Parlamentas sugeba susitarti dėl vieno bendro, nors ir kompromisinio, Konstitucijos projekto. Iki šių dienų kai kurie kompromisai yra tikras galvos skausmas politikams, bet be jų šiandien Konstitucijos gal ir neturėtume. Pagaliau, juk niekas nesakė, kad demokratija – lengvas dalykas.
Svarbiausia gyvenimo sutartis
Antrasis susitarimas – tai Tautos susitarimas balsuoti už šią Konstituciją.
Konstitucija man – tai Tautos sutartis dėl pagrindinių mūsų visų vertybių bei bendrų sugyvenimo principų. Dalyvavau tame referendume ir jaučiausi būtent taip. Jaučiausi, kad dedu parašą po sutartimi, kuri apsprendžia, kaip gyvens mano, mano vaikų, anūkų ir dar daugelis kitų kartų.
Žmonės tą dieną sugebėjo suprasti ypatingą istorinę momento svarbą ir pamiršę visas priešpriešas bei nesutarimus visuotiniu balsavimu priimti mūsų visų Konstituciją, t. y. pasirašyti pačią svarbiausią savo gyvenimo sutartį, kuri apsprendė demokratinę Lietuvos raidą Vakarų demokratijos link.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad „Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimoms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė“ (2014 m. liepos 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimas).
Konstitucija – mūsų laisvė
Žvilgtelkime į Justino Marcinkevičiaus parašytą Konstitucijos preambulę ir tikrai pajausime, kad Konstitucijos diena yra svarbesnė nei Joninės, Gegužės 1-oji ir Žolinė kartu sudėjus.
Įsiskaitykime į šiuos poeto žodžius:
LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,
atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią
KONSTITUCIJĄ
Jokiame kitame įstatyme nieko panašaus nerasime, nes Konstitucija nėra tiesiog aukščiausią galią turintis įstatymas. Konstitucija – tai mūsų laisvė, mūsų istorija, mūsų dabartis ir ateitis.
Konstitucija – tai kiekvieno žmogaus galimybė pasakyti valstybei „STOP“, kai ji neteisėtai bando kėsintis į mūsų privatumą ar nuosavybę, tai galimybė realiai dalyvauti valstybės valdyme ir pačiam, nepriklausomai nuo visokių valdininkų ir valdininkėlių norų, kurti savo gyvenimą.
Visos šios vertybės nėra savaime suprantamos (tiesiog žvilgtelkite į rytus nuo Lietuvos). Jas mes turime taip pat ir todėl, kad 1992 m. spalio 25-ąją Lietuvos žmonės nuėjo prie balsadėžių ir pasirašė tą savo gyvenimo sutartį.
Todėl su pagarba profesinėms šventėms, Konstitucijos diena yra svarbiau. Daug svarbiau.
Habil. dr. Vytautas Nekrošius yra teisininkas, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
