Per kelias spalio savaites JAV Ukrainos dronams uždėjo greičio ribotuvą, anot Zelenskio, kelias dienas nesidalijo įspėjimais apie balistines raketas, o Kongreso priimtas sankcijas Rusijai tiesiog atidėjo į stalčių. Lietuvos atsakas? Premjeras skuba patikinti, kad mūsų pasitikėjimas JAV „nesusvyravo“, o užsienio reikalų ministras siūlo amerikiečiams nuolatinę bazę – ir, žinoma, pažada, kad už ją susimokėsime patys. Kitais žodžiais, kuo atviriau draugas renkasi tavo priešo kompaniją, tuo dosniau reikia jam mokėti už draugystę. Tik niekas neklausia paprasčiausio klausimo: o kas, jei draugas jau sėdi kitoje stalo pusėje?
Kas nutiko vos per kelias savaites?
Spalio 13–14 d. naktį Ukrainos kariniai „Starshield“ terminalai ėmė išsijunginėti, vos objektas viršydavo 161 km/h. Būtent tokiu, didesniu greičiu skrenda dronai-perėmėjai, kuriais naikinami tiek paprasti, tiek reaktyviniai „Šahedai“. Reuters šaltiniai teigia, kad nurodymas atėjo iš Baltųjų rūmų, Muskas primena, kad „Starshield“ valdo JAV vyriausybė, o valstybės sekretorius Rubio paaiškina: niekas nieko neįsakė, tai „tiesiog kažkaip nutiko“. Suprantama, kaip ir dauguma kitų stebuklų.
Anot Zelenskio, įspėjimai apie balistinių raketų paleidimus buvo užblokuoti maždaug tris dienas – kaip tik tada, kai Rusija smogė Kyjivui. Vašingtonas tvirtina, kad jokios pauzės nebuvo. Taip pat, anot Ukrainos pareigūnų, europiečių jau apmokėtų „Patriot“ raketų sutartys guli ant Hegsetho stalo nepasirašytos.
Spalio 9 d. Trumpas su Putinu susitarė dėl rusiško dyzelino importo, o Iždo departamentas jį leido iki 2027 m. balandžio. Dviem didžiausioms Rusijos naftos bendrovėms – „Lukoil“ ir „Rosneft“ – sankcijos jų verslui užsienyje „laikinai“ pašalintos: vienos išimtys vis pratęsiamos dar pusei metų, kitos išimtys jau paverstos neterminuotomis. Spalio 16 d. Trumpas sustabdė beveik visas naujas sankcijas ir 500 proc. muitus, kuriuos Kongresas buvo priėmęs Grahamo įstatymu, – ir vėl be galiojimo pabaigos. Energetikos sekretorius Chrisas Wrightas dar žada „dešimtis ar šimtus“ šešėlinio laivyno tanklaivių perkelti iš „blogiukų laivyno į gerųjų laivyną“. Formaliai kažkokios sankcijos lieka, bet spragos, kurias Vakarai kelerius metus kamšė, viena po kitos vėl atsiveria, o institucijos jas turinčio užkamšyti panaikintos. Tuo pat metu Kushneris ir Witkoffas Europai pasiūlė dalį įšaldytų Rusijos turtų perkelti Vašingtono kontrolei.
Vyšnaitė ant torto – Putino pasiūlytas trišalis susitikimas su Trumpu ir Xi Kinijoje lapkritį. Trumpas sutiko, nes, anot jo, „Rusijai su Ukraina, tiesą sakant, viskas gerai, nieko daug jie ten nedaro“, Zelenskis „nežino, apie ką kalba“, tad „metas kam nors kitam derėtis Ukrainos vardu“. Zelenskis atsako diplomatiškai: „Skaudu, kai prezidentas Trumpas renkasi vieną pusę, ne mūsų.“
Europai taip pat tenka sava dozė. JAV nacionalinio saugumo strategija Europai pranašauja „civilizacinį išnykimą“ ir džiaugiasi augančia „patriotinių“ (t.y. norinčių kuo greičiau sugriauti ES) partijų įtaka. Viceprezidentas Vance’as likus kelioms dienoms iki Vengrijos rinkimų atvyko į Budapeštą padėti Orbanui „kiek tik galiu“.
Staigmena? Tik tiems, kurie 40 metų laikė akis užmerktas
Suprantama, Lietuvos politikams visa tai – „netikėtas posūkis“, kurio jie kaip išmanydami stengiasi nematyti, nes nelabai žino kaip paaiškinti. Tačiau Trumpas yra bene nuosekliausias politikas pasaulyje.
1987 m. liepą, sovietų ambasadoriaus pakviestas, Trumpas su žmona skrido į Maskvą apžiūrėti vietų viešbučiui. Grįžęs nupirko po visą puslapį trijuose didžiuosiuose laikraščiuose ir paskelbė atvirą laišką: pasaulis juokiasi iš Amerikos, kuri saugo svetimus laivus, tegu sąjungininkai patys susimoka už savo gynybą. Kitais žodžiais, Amerika turi nusisukti nuo savo sąjungininkų – lygiai tai, ką Kremlius norėjo girdėti. Nuo to laiko praėjo 39 metai, o Trumpas tebesuka tą pačią plokštelę.
2008 m. Trumpas jaunesnysis neslėpė: rusai sudaro „gana neproporcingą“ Trumpų turto dalį, o „pinigų iš Rusijos plaukia daug“. Tais pačiais metais Trumpas 2004 m. už 41 mln. dolerių pirktą dvarą Floridoje pardavė rusų oligarchui Dmitrijui Rybolovlevui už 95 mln. dolerių.
2015–2016 m., jau kandidatuodamas į prezidentus, jis vystė „Trump Tower Moscow“ projektą. Specialiojo prokuroro Roberto Muellerio išvada: Rusija rinkimuose kišosi „plačiu mastu ir sistemingai“, o Trumpo rinkimų štabo vadovas Paulas Manafortas perdavė vidinius apklausų duomenis Konstantinui Kilimnikui. Tyrimas baigėsi kaltinimais 34 žmonėms ir trims įmonėms. Nuteisti ar kaltę pripažino šeši artimiausi Trumpo aplinkos žmonės: nuo štabo vadovo Manaforto iki nacionalinio saugumo patarėjo Michaelo Flynno, melavusio FTB apie pokalbius su Rusijos ambasadoriumi. Taip, sąmokslo Muelleris neįrodė, tačiau dėl trukdymo teisingumui Trumpo ir neišteisino – sprendimą paliko Kongresui. Bet sąmokslo ir nereikia, kai interesai sutampa savaime. O abiejų partijų Senato žvalgybos komitetas, kurio išvadas pasirašė ir… tas pats Marco Rubio, Kilimniką įvardijo Rusijos žvalgybos karininku, o Manaforto ryšius – „rimta kontržvalgybos grėsme“.
2018 m. Helsinkyje Trumpas viešai patikėjo ne savo žvalgyba, o Putinu, kuris, anot jo, savo neigime buvo „itin stiprus ir galingas“. 2025 m. vasarį JAV JT Generalinėje Asamblėjoje balsavo kartu su Rusija prieš rezoliuciją, reikalaujančią Rusijos pasitraukti iš Ukrainos.
O šiemet net šeimos šventės tapo geopolitika. Putino apdovanotas rusų oligarchas Umaras Kremlevas apmokėjo dvi pošventines naktis – privačios salos nuomą ir fejerverkus – Trumpo jaunesniojo vestuvėse Bahamuose. Jaunieji tai pavadino „nepaprastai dosnia dovana“ iš draugo, Trumpas – „jokia didelė čia bėda“.
Kitais žodžiais, per 40 metų pasaulis smarkiai pasikeitė, o Trumpas – ne. Jo aplinkoje ir versle nuolat kyšojo tai Rusijos žvalgybos, tai Putinui artimų oligarchų ausys, o retorikoje – Kremliuje parašyti žodžiai. Pasikeitė tik tai, kad dabar jis valdo visą Ameriką, o jo pažiūros – jau nebe privati nuomonė, o JAV politika.
Lietuvos mantra: kuo klusniau, tuo saugiau
O ką daro Lietuva? Spalio 12 d., kitą dieną po dyzelino sandorio su Putinu, premjeras Mindaugas Sinkevičius patikino: „Lietuvos pusės pasitikėjimas nesusvyravo.“ Ir pridūrė: „Sveikiname Amerikos iniciatyvas ieškoti ir atrasti būdus ilgalaikei taikai.“ Prezidentas Gitanas Nausėda sandorį pavadino „bloga diena“, bet dėl Trumpo žodžių apie Ukrainą patarė: „Aš šiuo atveju reikalo nedramatizuočiau.“
Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys kviečia JAV įkurti nuolatinę bazę ir pažada: „esame pasirengę padengti visas su tuo susijusias išlaidas“. Kai Vašingtonas sąjungininkams išsiuntė lojalumo klausimyną, ar jie viešai remia JAV užsienio politiką ir perka amerikietišką ginkluotę, mūsų ambasadorius NATO džiugiai pranešė: „atsakymas yra paruoštas, ir aš spėju, kad tikrai patiks“. O opozicijos atstovas Žygimantas Pavilionis iškėlė bene kilniausią misiją: „Mes turime išgelbėti mūsų sąjungininkus amerikiečius nuo patyčių ir spąstų, kuriuos rusai jiems spendžia.“ Trijų milijonų tauta gelbės 340 milijonų tautą nuo rusiškų spąstų, į kuriuos jos prezidentas jau 40 metų lipa savo noru – ir kurį ta tauta išsirinko jau du kartus.
Nesupraskite manęs klaidingai: 2026 m. Lietuva gynybai skiria rekordinius 5,38 proc. BVP, ir tai teisinga. Bėda ne pinigai, o logika, kad saugumą galima nusipirkti lojalumu. Trumpai tariant, viešojoje erdvėje diskutuojama, kaip būti dar geresniais JAV partneriais. Bet lygiai nulis diskusijos apie tai, kas bus, jei JAV jau dabar žaidžia kitoje komandoje.
O Europa? Kai tenka rinktis, ji – po autobuso ratais
Tuo metu mūsų tikroji komanda – Europa – lieka antrame plane. Popieriuje viskas gražu. Vyriausybės programoje rašoma: „Palaikysime kvalifikuotos balsų daugumos taisyklės taikymo plėtimą“, o ES biudžetą žadama didinti. Tačiau kai ateina laikas konkretiems sprendimams, prioritetai kitokie.
Kai ES svarstė, ar ginklus pirkti pirmiausia iš europinių gamintojų, Budrys perspėjo, kad nubrėžti tokią liniją būtų „tikrai didelė klaida“. Kalbėdamas apie sankcijas, ministras įsitikinęs: „Sankcijų srityje, manau, vienbalsiškumas turi išlikti.“ Tai tas pats vienbalsiškumas, kuriuo Vengrija ne kartą stabdė sankcijas Rusijai. Mokesčių srityje Lietuva veto teisę gina jau seniai.
O ES biudžeto derybose garsiausias mūsų reikalavimas – ne bendra Europos gynyba ar technologijos, o kad žemės ūkio ir sanglaudos pinigai nebūtų mažinami. Spalio 2 d. Nausėda su dar 16 lyderių pasirašė laišką, kad finansavimas sanglaudai ir bendrajai žemės ūkio politikai „turi būti išsaugotas“. Žemės ūkio ministerija skaičiuoja, kad Lietuvai reikia bent 6,5 mlrd. eurų, o „esminis klausimas“ – tiesioginių išmokų suvienodinimas. Suprantama, ūkininkai svarbūs. Tik keista, kad kol JAV riboja „Starshield“ ir vilkina „Patriot“ raketų tiekimą, didžiausia mūsų europinė kova vyksta dėl išmokų už hektarą.
Kitais žodžiais, renkantis tarp ES ir JAV interesų, Lietuva ramiai pastumia Europą po autobuso ratais – kad tik patiktume Vašingtonui. Pamirštama viena smulkmena: ES – tai mes.
Koks mūsų planas B?
Prieš kelis mėnesius rašiau, kad mūsų „planas B“ – apsimesti, jog pasaulis nesikeičia. Nuo to laiko pasaulis pasikeitė dar labiau, o planas liko tas pats. Jei visgi be sarkazmo, planas B neturi reikšti JAV atstūmimo. Jis turi reikšti, kad mūsų išlikimas nebepriklauso nuo vieno žmogaus nuotaikos Baltuosiuose rūmuose.
Pirma, Europa nėra bejėgis kotletukas. 2025 m. Europos NATO šalys gynybai išleido 559 mlrd. dolerių, Rusija – 190 mlrd., beveik tris kartus mažiau. Mūsų problema ne pinigai, o susiskaldymas ir priklausomybė nuo „išjungiamų“ technologijų. Todėl kiekvienam pirkiniui turi būti taikomas paprastas testas: ar šį ginklą galima išjungti vienu skambučiu iš Vašingtono ar Pekino? Lietuvai skirti 6,4 mlrd. eurų SAFE paskolų turi virsti europiniais ir ukrainietiškais pajėgumais, o ne nauju lojalumo mokesčiu.
Antra, Ukraina – svarbiausia mūsų saugumo partnerė. Jos kariuomenė vienintelė Europoje turi realaus karo su Rusija patirtį, o pramonė, anot Zelenskio, per metus pagamina apie 10 mln. dronų. Gegužę pasirašytas Lietuvos ir Ukrainos dronų susitarimas turi tapti ne simboliu, o bendros oro gynybos pagrindu: dronai perėmėjai, gamyba Lietuvoje, bendras ryšys ir žvalgyba.
Trečia, pakeisti tai, ką galima išjungti. Prancūzija ir Italija leido Ukrainoje gaminti „Aster 30“ raketas – tai realus kelias iš „Patriot“ eilės.
Ketvirta, nustoti tylėti. Lietuva turi garsiai remti 210 mlrd. eurų įšaldyto Rusijos turto panaudojimą Ukrainai, kurį Belgija vis dar blokuoja, ir aiškiai pasakyti: „taikos iniciatyvų“, kurios rengiamos be Ukrainos ir Europos, mes nepalaikome. Ir daryti tai kartu su Šiaurės šalimis ir Lenkija – o ne vieni, laukdami pagyrimo už gerai užpildytą klausimyną.
Penkta, ir svarbiausia: Europa turi tapti galia, o ne tik rinka. Receptas jau parašytas – tai 2024 m. Mario Draghi ataskaita. ES kasmet reikia papildomai 750–800 mlrd. eurų investicijų (4,5% ES BPV) – daugiau nei dvigubai Maršalo plano mastu. Bendrus projektus, pirmiausia gynybą ir proveržio inovacijas, siūloma finansuoti bendrai, net ir bendra skola. Gynybos pramonė per daug susiskaidžiusi: 2022–2023 m. net 78 proc. gynybos pirkimų lėšų iškeliavo už ES ribų, iš jų 63 proc. – į JAV. Sprendimai priimami per lėtai, nes veto turi kiekvienas, tad Draghi ragina atsisakyti iliuzijos, kad „tik vilkinimas gali išsaugoti sutarimą“, o norinčioms šalims leisti judėti greičiau. Šiemet jis pasakė dar tiesiau: galiai reikia „pereiti nuo konfederacijos prie federacijos“.
Lietuvai tai reiškia konkrečius dalykus: atsisakyti veto sankcijų ir užsienio politikos srityje, remti bendrą skolinimąsi gynybai ir europinę pirmenybę ginklų pirkimuose, o ES biudžete kovoti ne tik dėl išmokų už hektarą, bet ir dėl bendros gynybos, energetikos bei technologijų.
Esmė paprasta: reali mūsų nepriklausomybė ir gerovė įmanoma tik stiprioje, integruotoje Europoje. Kita alternatyva – būti Rusijos prarytiems. Geriausiu atveju – likti kolonija, visiškai priklausoma nuo svetimų imperijų technologijų, ginklų ir malonės.
Todėl pasirinkimas aiškus. Galime ir toliau kartoti, kad pasitikėjimas „nesusvyravo“, ir ramiai laukti, kol lapkritį Kinijoje trys plėšrūnai susės pietauti. Arba galime pagaliau pradėti kurti planą B – europinį. Nes kai prie stalo sėda imperinės galybės, o Trumpo Amerika jau sėdi tarp jų, tas, kas neturi nei savo galios, nei plano, tampa valgiaraščio dalimi.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
