Dešiniųjų pasakojime milijardierius – šiuolaikinis riteris. Genialus, nemiegantis, rizikuojantis paskutiniu euru, o jo sėkmė tarsi šiltas lietus anksčiau ar vėliau nulašės ant visų mūsų. Todėl trukdyti jam mokesčiais – nuodėmė prieš visuomenės gerovę ir šalies ateities žlugdymas. Lietus, tiesa, kažkodėl lyja tik vienoje kiemo pusėje. Net Tarptautinis valiutos fondas, kurio sunku įtarti kairuoliškumu, yra konstatavęs: kai turtingieji turtėja, nauda žemyn nenulašėja. Tai kur ji dingsta?
Atsakymas paprastas: ji lieka viršuje. Kitais žodžiais, kuo turtingesnis žmogus, tuo daugiau jis gali – ne tik nusipirkti, bet ir nuspręsti, kokiomis taisyklėmis gyvensime visi kiti.
Talentas, rizika ar tiesiog paveldėjimas?
Pradėkime nuo talento. Oxfam skaičiavimu, 60 proc. pasaulio milijardierių turto kyla iš paveldėjimo, monopolinės galios ar ryšių su valdžia, o vien paveldėta – 36 proc. Banko UBS duomenimis, paveldėtojai per metus gavo rekordinius 297,8 mlrd. JAV dolerių. Taigi gimti tinkamoje šeimoje išlieka viena patikimiausių verslo strategijų. Nesunku tuo įsitikinti pasižiūrėjus į JAV prezidento D. Trumpo šeimynėlę.
Toliau – rizika. Žinoma, sunkiausia uždirbti pirmąjį milijoną. Milijardas uždirba save pats, o mokesčiai jam tampa beveik savanoriški. Paprastas žmogus turtėja iš algos, todėl mokesčius moka nuo jos. Milijardierius turtėja tuo, kad brangsta jo akcijos, o tai pajamomis nelaikoma. Tad pažiūrėjus, kiek jie sumoka nuo realaus praturtėjimo, vaizdas tampa aiškus: ProPublica apskaičiavo, kad 25 turtingiausi amerikiečiai 2014–2018 m. sumokėjo vos 3,4 proc. to, kiek per tą laiką padidėjo jų turtas. ES mokesčių observatorija vertina, kad, skaičiuojant nuo viso turto, milijardieriai sumoka vos 0–0,5 proc.
Kodėl taip? Nes milijardierius gyvena ne iš algos, o iš turto. Alga apmokestinama kas mėnesį, o akcijų vertės prieaugis – tik jas pardavus. O parduoti nebūtina: užtenka pasiskolinti, užstačius akcijas, nes paskola pajamomis nelaikoma ir neapmokestinama. Mirus savininkui, JAV paveldėtojų akcijų įsigijimo vertė perskaičiuojama pagal mirties dienos kainą, todėl per gyvenimą sukauptas prieaugis taip ir lieka neapmokestintas. Amerikiečiai tai vadina „pirk, skolinkis, mirk“. Lietuvoje taip pat veikia „mirk“ dalis: artimieji paveldėtą turtą gauna neapmokestintą, o vėliau jį pardavus įsigijimo kaina laikoma paveldėjimo metu nustatyta vertė.
Kiek tai yra skaičiais? Jau minėtas milijardierius D. Trumpas 2016 ir 2017 m. federalinio pajamų mokesčio sumokėjo po 750 dolerių, o 2020 m. – nulį ir dar prašė grąžinti 5,47 mln. J. Bezosas 2007 ir 2011 m. nesumokėjo nė cento, o 2011 m., turėdamas 18 mlrd. dolerių, dar gavo 4 000 dolerių mokesčių lengvatą vaikams. Tarsi vargstanti šeima. Paslaptis ta pati: 2014–2018 m. J. Bezoso turtas išaugo 99 mlrd. dolerių, o pajamų jis deklaravo tik 4,22 mlrd. – vos 4 proc. savo praturtėjimo. Todėl nuo savo pajamų J. Bezosas sumokėjo solidžius 23 proc., o nuo to, kiek iš tikrųjų praturtėjo, – mažiau nei 1 proc.
Palyginkime su lietuviu, kurio visos pajamos – alga. Šių metų pradžioje vidutinis atlyginimas „ant popieriaus“ siekė 2 550 eurų, o „į rankas“ – 1 560. Beveik tūkstantį eurų, arba apie 39 proc., toks darbuotojas atiduoda pajamų mokesčiui ir „Sodrai“.
Lietuviška versija: kuo daugiau uždirbi, tuo mažiau atiduodi
Lietuva nuo pasaulio neatsilieka. Imkime „Sodros“ lubas. 2026 m. socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos tik nuo pirmųjų 138 729 eurų metinių pajamų. Kas uždirbta daugiau, „Sodra“ mandagiai nebemato. Šią išmintį 2019 m. įdiegė S. Skvernelio Vyriausybė, ir logika čia geležinė: kuo didesnė alga, tuo sunkiau vargšeliui mokėti mokesčius. Juk reikia jį pagailėti.
Bet, suprantama, daug geriau gyventi iš kapitalo. Dividendai ir akcijos, laikytos ilgiau nei penkerius metus, apmokestinamos 15 proc. tarifu. Nuo 2025 m. veikia investicinė sąskaita, į kurią galima įnešti neribotą sumą ir nemokėti mokesčių, kol pelnas neišimamas. Tai net patogiau nei skolintis užstačius akcijas – nereikia mokėti palūkanų bankui.
Įmonių investicinių projektų lengvata leidžia sumažinti apmokestinamąjį pelną net 100 proc. O laisvosios rinkos ideologams to maža – jie siūlo pelno visai neapmokestinti, kol jis neišmokamas savininkams, – net jei pinigai tiesiog guli holdingo sąskaitoje.
Ką tai reiškia praktikai? Pasaulio bankas nustatė, kad tarp 1 proc. daugiausia uždirbančių Lietuvos gyventojų kas dešimtas mokėjo beveik nulinį efektyvų mokesčių tarifą, o kas ketvirtas – mažesnį nei 12 proc. Tuo metu vidutinę algą gaunantis darbuotojas tiesiogiai nuo jos valstybei per metus atiduoda apie 12 tūkst. eurų. Kitaip tariant, dalis turtingiausiųjų sumoka mažiau ne tik procentais, bet net ir eurais. Kas tada išlaiko valstybę? Iš esmės – vidutiniokai ir mažiau uždirbantys, tie, kurie gyvena iš algos. Beveik 85 proc. visų Lietuvos mokesčių surenkama iš darbo (GPM ir „Sodros“ įmokos) ir vartojimo (PVM, akcizai), o kapitalui tenka vos 15 proc. (ES – 22 proc.). Be to, vartojimo mokesčiai Lietuvoje, ES Jungtinio tyrimų centro duomenimis, – vieni regresyviausių Europoje: skurdesnieji jiems atiduoda didesnę savo pajamų dalį nei turtingieji.
Pasekmės matyti statistikoje. Lietuvos mokesčių ir BVP santykis siekia 33,3 proc. (ES – 40,3 proc.), nekilnojamojo turto mokesčiai – 0,2 proc. BVP (ES – 0,9 proc.), paveldėjimo – praktikai nulis. Užtat pagal pajamų nelygybę esame treti ES, o skurdo rizika – didžiausia visoje Sąjungoje, 22,6 proc. Tuo pat metu milijonierių padaugėjo 8 proc., iki 11,5 tūkst. Valio – lietus lyja. Tik ne ant mokyklų, ligoninių ar kariuomenės.
Kas sėdi už Seimo durų?
Tokios taisyklės neatsiranda atsitiktinai. Lietuvoje registruoti 414 lobistų, tačiau, STT duomenimis, apie 60 proc. jų 2021–2024 m. nepateikė nė vienos deklaracijos. Be to, įstatymas reikalauja, kad lobizmą deklaruotų abi pusės – ir lobistas, ir jo veikiamas politikas ar tarnautojas. Transparency International Lietuvos skyriaus duomenimis, per pustrečių metų lobistai paskelbė 1 963 deklaracijas, o politikai ir tarnautojai, kuriuos jie veikė, – vos 792 (iš viso tik 174 politikai ir tarnautojai), t. y. 2,5 karto mažiau. Tačiau ir tos deklaracijos mažai ką pasako: net STT pažymi, kad jose trūksta tikslių duomenų, kokių teisės aktų pakeitimų siekta ir kas iš to gaus naudos. Kitaip tariant, sužinome, kad kažkas su kažkuo susitiko, – bet ne kodėl.
Kartais lobistai patys pasigiria rezultatais. Verslo konfederacija savo 2025 m. veiklos ataskaitoje rašo subūrusi 121 verslo asociaciją bendrai pozicijai stabdyti mokesčių reformą ir prisiima nuopelnus už tai, kad akcijoms, laikytoms ilgiau nei penkerius metus, liko 15 proc. tarifas. Kitaip tariant, mažesnis tarifas kapitalui – ne gamtos dėsnis, o sėkmingo lobistų darbo Seimo koridoriuose rezultatas.
Žurnalistikos centro stebėsena parodė, kad žiniasklaida kaip ekspertus noriausiai cituoja bankų atstovus. Ir pateikia juos kaip neutralius žinovus, o ne kaip suinteresuotą pusę. Tad kai bankų asociacija teigia, kad sektorius „jau yra diskriminaciniai apmokestintas“, o laisvosios rinkos institutas įspėja, kad „Mokestis pakenks investiciniam patrauklumui“, visuomenei tai skamba kaip ekspertizė. Nors iš tikrųjų tai – ne ekspertizė, o sąskaita, kurią apmokėti siūloma jums.
O kai įtaka nebetelpa į asociacijų ataskaitas, ji kartais – Lietuvoje, tiesa, ypač retai – atsiduria ir teisme. Pavyzdžiui, „MG Baltic“ byloje, kurioje „paskola“ keliavo degtinės dėžutėje, Aukščiausiasis Teismas 2024 m. kai kuriems nuteistiesiems bausmes sušvelnino, bet apkaltinamuosius nuosprendžius dėl politikų papirkimo patvirtino. Tai ne sąmokslo teorija, o įsiteisėjęs teismo sprendimas.
Turtuolių įtaka politikai – ne pavienis atvejis, o dėsningumas. JAV politologai M. Gilensas ir B. Page’as, išnagrinėję 1 779 politinius sprendimus, nustatė, kad kai pokyčiui pritaria vos penktadalis turtingiausiųjų, jis priimamas maždaug 18 proc. atvejų, o kai keturi penktadaliai – jau 45 proc. O vidutinio piliečio nuomonė, jų žodžiais, turi „menką, beveik nulinį, statistiškai nereikšmingą poveikį“. 52 šalių tyrimas, apimantis ir Lietuvą, nustatė, kad parlamentarų pozicijos nuo mažiau pasiturinčių rinkėjų vidutiniškai nutolusios 16 proc. labiau nei nuo turtingesniųjų, o ten, kur šių grupių nuomonės skiriasi, – net 31 proc. Kitaip tariant, demokratijoje gali balsuoti visi, bet girdimi ne visi vienodai.
Kai turtas virsta valdžia
Pasiekęs tam tikrą ribą, turtas nustoja būti vien turtu ir tampa valdžia. Elonas Muskas šių metų JAV Kongreso rinkimuose respublikonams skyrė 445,6 mln. dolerių. Šį kartą rinkėjai atsilaikė ir demokratai laimėjo abejus Kongreso rūmus. Vien Teksaso Senato rinkimuose Musko pinigai sudarė daugiau nei trečdalį visų išleistų lėšų – mažiausiai 212 mln. iš 573 mln. dolerių. Kai vienas žmogus gali apmokėti trečdalį rinkimų, jie virsta aukcionu.
Europoje Muskas veikia ne ką kukliau. Jis atvirai ragino remti kraštutinę dešinę AfD, o jo valdomas „X“ prieš Vokietijos rinkimus naujiems, neutraliems vartotojams rekomendavo partinį turinį, kurio 64 proc. buvo palankus AfD. Tuo pat metu milijardierių pamėgta kraštutinė dešinė, kiršinanti Europos tautas ir griaunanti ES iš vidaus – būtent tai, apie ką svajoja Kremlius, – per du dešimtmečius išaugo nuo mažiau nei 7 proc. iki beveik ketvirtadalio Europos rinkėjų balsų.
Kai vienas žmogus gali apriboti „Starlink“ ryšį Ukrainos oro gynybai, o viena platforma – užblokuoti opozicinio judėjimo paskyrą JAV ar prezidento kandidato reklamą Brazilijoje prieš pat rinkimus, kalbame jau ne apie verslo sėkmę, o apie pasaulinę valdžią, kurios niekas nerinko.
Kodėl tai turėtų rūpėti ir jums?
Galima būtų numoti ranka: tegul turtingieji turtėja, svarbu, kad auga ekonomika. Tik kad ji auga lėčiau. 18 EBPO šalių duomenis per 50 metų išanalizavęs London School of Economics tyrimas parodė, kad didelės mokesčių lengvatos turtingiesiems tik padidina 1 proc. turtingiausiųjų pajamų dalį, o ekonomikos augimui ir nedarbui teigiamo poveikio neturi. TVF nustatė, kad turtingiausio penktadalio pajamų daliai padidėjus 1 procentiniu punktu, BVP augimas per penkerius metus net sulėtėja 0,08 punkto, o padidėjus skurdžiausio penktadalio daliai – paspartėja net 0,38 punkto. Kitaip tariant, lygesnės visuomenės auga greičiau.
Bet dar svarbiau – šalies saugumas. Vilniaus universiteto mokslininkai nustatė, kad žemiau skurdo ribos gyvenantys žmonės 4,7 karto dažniau sutinka, jog nuo sankcijų Rusijai labiausiai nukentėjo patys Lietuvos gyventojai, ir 3,4 karto dažniau mano, kad politikai per daug rūpinasi Ukraina, pamiršdami Lietuvos interesus. Seimu šiandien nepasitiki 70 proc. gyventojų.
Tai ir yra tikroji mūsų saugumo spraga. Kremliui nereikia tankų ten, kur žmonės jau patys tiki, kad valstybė jų nemato. O ši spraga platėja ne dėl imigrantų ar „biurokratų“. Ją plečia taisyklės, kurias aplink Seimą lipdo turtingieji ir politikai, nejaučiantys jokios atsakomybės už valstybės likimą.
Pinigų nėra?
Šiomis dienomis Seimas svarsto 2027 m. biudžetą, ir vėl skamba pažįstama giesmė. Deficitas – 3,8 proc. BVP, skola auga, o palūkanoms 2029 m. teks skirti beveik 2 mlrd. eurų per metus – dvigubai daugiau nei šiemet. Liberalas E. Gentvilas tai vadina „tragedija“, o „ekspertų“ choras jau žino receptą: veržti diržus, nes gerovės valstybei pinigų tiesiog nėra.
Tik kažkodėl pamirštama pasakyti, kodėl jų nėra. Pinigų nėra, nes prie valstybės išlaikymo mažiausiai prisideda tie, kurie galėtų daugiausia. Apie juos biudžeto diskusijose – nė žodžio, tarsi jų apskritai nebūtų. Nors juos kasdien matome ekranuose, reklamos stenduose ir žiniose – kaip sėkmingus verslo ekspertus, patariančius politikams, kaip taupyti ar skolintis mūsų sąskaita. Tik, aišku, ne savo. Gal pagaliau laikas atkreipti dėmesį ir į šiuos piliečius? Tai ir būtų pagrindinis darbas.
Problema ne ta, kad kažkas yra turtingas. Problema – kai turtas tampa balsu, garsesniu už visų kitų. Sprendimai paprasti, tik nepatogūs: panaikinti „Sodros“ lubas (iki 2019 m. jų apskritai nebuvo), kapitalo pajamas apmokestinti taip pat progresyviai kaip darbo, įvesti realų mokestį stambiam nekilnojamajam turtui ir dideliems palikimams, kiekvienam įstatymui privalomai skelbti „teisėkūros pėdsaką“, o iš žiniasklaidoje komentuojančių „ekspertų“ reikalauti nurodyti, kas jiems moka.
Demokratijoje galioja principas: vienas žmogus – vienas balsas. Oligarchijoje – vienas euras, vienas balsas. Kurioje iš jų gyvena Lietuva, kol kas neaišku. Biudžeto svarstymas Seime – puiki proga tai pagaliau išsiaiškinti.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
