Spalio 3-iąją Vilniuje, V. Kudirkos aikštėje, Nacionalinis susivienijimas vėl gelbėjo Lietuvą. Šį kartą – nuo ateities. Nes ateitis, kaip žinia, yra pavojinga: joje gali nutikti kas nors negrįžtamo. Pavyzdžiui, Lietuvoje gali atsirasti daugiau žmonių. Kol kas vienintelis tikras antplūdis šalyje – į kapines, bet tai, matyt, ir yra tas lietuviškas stabilumas, kurį taip norima išsaugoti.
Partijos pirmininkas Vytautas Sinica šią mintį išdėstė aiškiai: „Kol kas dar nieko negrįžtamo neįvyko <…> stabdykime dabar, nes po to bus vėlu“. Kokia turėtų būti „teisinga“ imigrantų kvota, jis irgi pasakė: „Juoksitės, bet manau, kad turime judėti link nulio“. Argumentas visiems gerai žinomas – pažiūrėkite į Švediją, Prancūziją, Vokietiją. Ten įsileido, ir dabar, anot V. Sinicos, „Belgijoje arba Švedijoje šie procesai galbūt tikrai nebeatgręžtini“. Vadinasi, saugiausia neįsileisti nieko.
Turiu pripažinti – logika nepriekaištinga. Ir universali. Kas nesimoko vairuoti, niekada nepateks į avariją. Kas nevalgo, niekada neapsinuodys. Kas nesituokia, niekada neišsiskirs. Tik šiame genialiame recepte visuomet pamirštama paskutinė eilutė: kas nevalgo, tas anksčiau ar vėliau miršta. Ne nuo apsinuodijimo, o nuo bado. Bet juk ir tai – ne Švedija.
Bėda ta, kad šis argumentas sumaišo priežastis su pasekmėmis, o tada dar ir paslepia pasekmes, kurių nenori matyti. Pabandykime jas išnarplioti.
Kas iš tikrųjų nutiko „ten Vakaruose“?
Pradėkime nuo Švedijos, kuri NS retorikoje jau seniai vaidina pragarą. V. Sinica dar 2023 m. paaiškino, kad „tos kariaujančios gaujos yra imigrantų gaujos“. Bet kodėl jos atsirado būtent ten, kur atsirado?
1965–1974 m. pagal „Milijono programą“ Švedija pastatė apie milijoną būstų – daugiausia pigiose miestų pakraščių žemėse. Būtent šiuose kvartaluose, Švedijos būsto ir planavimo tarnybos (Boverket) vertinimu, segregacija šiandien ryškiausia. Stokholme atliktas 63 tūkst. žmonių tyrimas parodė, kad vyrų nusikalstamumo skirtumą tarp imigrantų ir vietinių nuo pusės iki trijų ketvirtadalių paaiškina tėvų socialinė padėtis ir gyvenamosios vietos segregacija. Ne religija ir ne odos spalva – skurdas ir getas.
Beje, apie „negrįžtamumą“. 2022 m. Švedijoje užfiksuotas 391 susišaudymas, 2025 m. – 158, o šiemet per aštuonis mėnesius – 53. Keista ta negrįžtama katastrofa, kuri sugeba mažėti.
Vokietija 1958–1973 m. pasikvietė apie 14 mln. „svečių darbininkų“, iš kurių apie 11 mln. išvyko. Valstybė dešimtmečius kartojo, kad ji „nėra imigracijos šalis“, todėl integracijos neplanavo – visuotiniai integracijos kursai atsirado tik 2005 m. Šveicarų rašytojas Maxas Frischas apie tokią pačią savo šalies politiką dar 1965 m. rašė: kvietėsi darbo jėgą, o atvyko žmonės. Ir vis dėlto net 2015 m. pabėgėlių, kuriems trukdė darbo draudimai ir ilgos procedūros, po devynerių metų dirba 64 proc. (visų gyventojų – 70 proc.). Tyrėjai pažymi: kuo anksčiau leidžiama dirbti, tuo daugiau žmonių dirba. Revoliucinis atradimas.
Prancūzija 1950–1970 m. pastatė apie 350 didžiųjų gyvenamųjų namų masyvų. Šiandien jos prioritetiniuose kvartaluose nedarbas siekia 16,6 proc. (šalies vidurkis – 7,5 proc.), o skurdo lygis 2018 m. siekė 43 proc. (aplinkiniuose miestuose – 14 proc.). CV su šiaurės afrikietišku vardu sulaukia 31,5 proc. mažiau teigiamų atsakymų. O 2023 m. riaušės? Senato ataskaitoje tipinis riaušininkas – apie 23 metų Prancūzijos pilietis, beveik 60 proc. sulaikytųjų anksčiau nebuvo teisti. Tai ne „atvykėliai“, o pačios Prancūzijos užauginti ir į getus suvaryti vaikai. Pikantiška, kad NS 2023 m. pareiškime ta pati Prancūzija pateikiama kaip šalis, kuri „bent iki XX amžiaus 7 dešimtmečio nuosekliai vykdė“ griežtą integracijos ir net asimiliacijos politiką. Tai būtent tas laikotarpis, kai buvo statomi tie patys priemiesčių masyvai. Tai pavyzdys ar baubas? Priklauso nuo to, kurią dieną reikia gąsdinti.
Jei visgi be sarkazmo: Vakarų klaida buvo ne tai, kad jie įsileido žmonių. Klaida – apsimesti, kad svečiai išvažiuos, sugrūsti juos į pigius kvartalus, drausti dirbti ir diskriminuoti. Visa tai smulkiai aprašyta tų pačių šalių ataskaitose. NS siūlo kitą metodą: vadovėlio neskaityti, o jį sudeginti.
„Neimportuokime nusikalstamumo“? Mes jį eksportuojame
Mitinge V. Sinica pasidalijo jam labai patinkančiu palyginimu: „Kai tu užrakini namų duris, tai užrakini ne dėl to, kad nekenti visų žmonių, kurie gatvėje vaikšto, o kad myli tuos, kurie viduje. Mes saugome Lietuvą ne todėl, kad kažko nekenčiam, bet kad ji išliktų tokia, kokia yra“. Skamba gražiai. Praktinė šios meilės versija – NS peticija „Neimportuokime nusikalstamumo!“ dėl užsieniečių deportavimo. Su tokiais plakatais partijos atstovai stovėjo ir tame pačiame mitinge. Bėda ta, kad už užrakintų durų sėdime ne vien angelai. Ir ne visi sėdime viduje.
Pradėkime nuo eksporto. Kai 2004 m. atsivėrė ES sienos, išvyko daugiau uždirbti siekę tautiečiai. Bet taip pat išvažiavo ir dalis mūsų nusikalstamo pasaulio. Šių metų kovą didžiausia užsieniečių grupė Norvegijos kalėjimuose buvo lietuviai – 116, nors lietuvių imigrantų ten du su puse karto mažiau nei lenkų. Anglijos ir Velso kalėjimuose lietuviai kasmet patenka į užsieniečių penketuką. O Europolas lietuvių vadovaujamą tinklą yra vadinęs viena produktyviausių Europos grupuočių, užsiimančių narkotikų prekyba, pinigų plovimu ir užsakomosiomis žmogžudystėmis. Pagal NS logiką, norvegams seniai metas užsirakinti duris ir paskelbti lietuviams nulinę kvotą. Spėju, kad tokios norvegų „meilės savo namams“ mūsų patriotai neįvertintų.
O gal bent namie, už užrakintų durų, saugu? 2024 m. Lietuvoje užfiksuoti 2,63 tyčinio nužudymo 100 tūkst. gyventojų – daugiausia visoje Europos Sąjungoje. Tai tris kartus daugiau nei „pragaru“ vadinamoje Švedijoje (0,87) ir Vokietijoje (0,83), nors ten užsienyje gimęs kas penktas gyventojas, o Lietuvoje – maždaug kas dešimtas. Kitaip tariant, mūsų nusikalstamumas – vietinės gamybos, su kilmės sertifikatu.
Dar įdomiau pažiūrėti į tuos, kurie imigraciją ir integraciją susitvarkė. Integracijos politikos indekse MIPEX Portugalija surinko 81 balą – trečias rezultatas tarp 56 vertintų šalių, o Lietuva – 37. Nužudymų Portugalijoje beveik keturis kartus mažiau nei pas mus (0,68). Šveicarijoje užsienyje gimęs beveik kas trečias gyventojas, o nužudymų – daugiau nei keturis kartus mažiau nei Lietuvoje (0,60).
Išvada paprasta: spyna nuo nusikalstamumo neapsaugo, nes didžioji jo dalis gyvena ne lauke, o viduje. Saugo veikianti teisėsauga, mažesnė atskirtis ir sutvarkyta integracija. Būtent tai, ko užrakintos durys niekada nepakeis.
Nulis imigrantų – nulis problemų?
Gerai, tarkime, NS svajonė išsipildė ir kvota – nulis. Ar tada Lietuva „išliks tokia, kokia yra“? Pažiūrėkime į Lietuvą, kuri tris dešimtmečius „sėkmingai“ apsiėjo be masinės imigracijos.
1991 m. Lietuvoje gyveno 3,7 mln. žmonių, šių metų pradžioje – 2,89 mln. Bet ir šis skaičius pagražintas: jis rodo nuolatinius gyventojus, o ne piliečius, todėl į jį įskaičiuoti ir 217 tūkst. užsieniečių su leidimais gyventi – apie 7,5 proc. visų gyventojų. Kiek iš tikrųjų mažėja „mūsų“, antraštėse net nematome. Jokie imigrantai mūsų neišstūmė – patys išvažiavome ir patys negimėme. Pernai gimė apie 17,5 tūkst. vaikų – mažiausiai per visą nepriklausomybę, o mirė daugiau nei 38 tūkst. Suminis gimstamumo rodiklis pernai nukrito iki 1,04 vaiko vienai moteriai, o miestuose – jau žemiau vieno, iki 0,99. Šių metų pirmąjį pusmetį gimė dar 15 proc. mažiau, tad šiemet žemiau vieno greičiausiai nukris ir visos šalies rodiklis. Akmenės rajone pernai gimė 99 vaikai ir mirė 345 žmonės. Imigrantų ten nedaug. Problemų – daug.
Ignalinos rajonas nuo 1996 m. neteko 45 proc. gyventojų, Zarasų – 43 proc. Bendrojo ugdymo mokyklų per dvylika metų sumažėjo nuo 1 242 iki 885, o 7 231 kaime – beveik pusėje visų Lietuvos kaimų – gyvena nuo vieno iki devynių žmonių. Štai ji, NS siūloma „saugi Lietuva“: tyli, tvarkinga ir tuščia, kaip muziejus po darbo valandų.
Ekonomika irgi nelaukia. Užsieniečiai jau sudaro apie 11 proc. dirbančiųjų, o šių metų jų įdarbinimo kvota buvo išnaudota jau rugsėjį. V. Sinicai tai ne bėda: „nepratęsi leidimų gyventi ir žmonės važiuoja namo, čia didelės dramos nėra“. Drama būtų. Išsiųsti kas devintą dirbantįjį reiškia savo rankomis subankrotinti savo ekonomiką – pramonininkai jau dabar aiškiai įspėja, kad užsakymai ir investicijos gali išvažiuoti kitur. O kas mokės pensijas? Šiandien vieną pensininką išlaiko 3,1 dirbančiojo, 2050 m. liks 1,8. Tad kai kitą kartą išgirsite apie „nulinę kvotą“, paklauskite paprastai: kas mus slaugys?
Kas nutinka tiems, kurie ilgai renkasi „nulį“? Japonijoje stovi 9 mln. tuščių namų, o 2025 m. gimė mažiausiai vaikų nuo 1899-ųjų. Todėl net Japonijoje jau gyvena rekordiniai 4,1 mln. užsieniečių – nes kažkam vis tiek reikia dirbti. Rytų Vokietijoje 2020 m. užsieniečių buvo 5,2 proc., Vakarų – 13,6 proc., bet būtent Rytuose AfD 2025 m. surinko iki 38,6 proc. balsų. DIW tyrėjai nustatė, kad ten radikalų palaikymą lemia ne užsieniečių dalis, o senėjimas, išsilavinimas ir po 1990 m. išvykę daugiau nei 1,2 mln. žmonių. Kitaip tariant, baimę gimdo ne imigrantai, o tuštuma.
Ką daryti, kad nebūtų nei kaip Švedijoje, nei kaip Zarasuose?
Čia turiu sutikti su V. Sinica: kol kas nieko negrįžtamo neįvyko. Būtent todėl dabar geriausias laikas daryti tai, ko laiku nepadarė Švedija, Vokietija ar Prancūzija, – kol neturime nei imigrantų getų, nei gaujų, nei penkiasdešimt metų apleistų kvartalų.
Receptas nėra paslaptis, nes jį už mus jau išbandė ir suklydo kiti. Neleisti susidaryti atvykėlių kvartalams. Lietuvių kalbos kursai nuo pirmos dienos. Teisė dirbti iš karto, o ne po pusmečio laukimo. Kvalifikacijos pripažinimas. Aiškus kelias į pilietybę tiems, kurie išmoko kalbą ir dirba Lietuvai. Nulinė tolerancija diskriminacijai darbo rinkoje. Ir pagaliau regionų politika, kad į Ignaliną ar Zarasus kas pavasarį grįžtų ne tik žasys.
Mūsų pranašumas tas, kad mes vėluojame. Galime perskaityti kitų klaidų ataskaitas ir patys pasirinkti, ką, iš kur ir kaip kviestis. NS siūlo kitaip: kadangi kaimynas apsidegino virdamas sriubą, mes virtuvę užrakinsime visam laikui. Badausime, bet bent jau neapdegsime.
Galiausiai klausimas paprastas. Ar norime Lietuvos, kuri moka mokytis iš svetimų klaidų, ar Lietuvos, kuri, bijodama suklysti, padaro vienintelę tikrai negrįžtamą klaidą? Nes išnykusios tautos, kaip žinia, klaidų nebedaro. Jos tiesiog tampa eksponatais.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
