You are currently viewing Remigijus Lapinskas: Nacionalinė miškų strategija – kada ir kaip?

Remigijus Lapinskas: Nacionalinė miškų strategija – kada ir kaip?

„Nacionalinis susitarimas dėl miškų“ – toks kodinis pavadinimas jau kurį laiką sklando viešojoje erdvėje ir valstybės institucijų koridoriuose. Tik vis dar nėra aišku, kas ir dėl ko tiksliai tarsis, o ir nubrėžti Lietuvos miškų ateities viziją bus sunku, jei ir toliau žongliruosime vargiai patikima informacija. Todėl pirmas žingsnis link nacionalinio susitarimo turėtų būti nepriklausomas Lietuvos miškų auditas.

Visuomenei labiausiai rūpi plika akimi pastebimi dalykai: augantis kirtimų mastas, dominuojantys plynieji kirtimai, iškirsti miškai lietuviui „šventose“, nuo seno saugomose vietose, suardyti miško ir kaimo keliai išvežant medieną, kirtimas netinkamu (pvz., paukščių perėjimo) laikotarpiu ir pan. Moksline-praktine prasme miškas yra sudėtingo gamtinio karkaso dalis ir atlieka labai daug skirtingų, viena kitai įtaką darančių funkcijų. Žmogaus veikla, ypač to „grubaus“ žmogaus įsikišimo laikotarpiu, kai miškas yra kertamas, neabejotinai paveikia, laikinai ar negrįžtamai pakeičia jas visas.

Todėl diskusija apie miškus turėtų prasidėti nuo principinio sutarimo dėl gamtinio karkaso. Kas tai? Visa neurbanizuota, pramonės ir infrastruktūros neužimta teritorija, ar tik toji gamtine prasme vertingiausia, vienaip ar kitaip saugoma, tarpusavyje besisiejanti teritorijų sistema, iš kurios nenutrūkstamu srautu plūsta bioįvairovė, papildydama jos „atsargas“ žmogaus užimtoje ir paveiktoje dalyje?

Kaip atrodys šis saugomų teritorijų tinklo tolesnis vystymas, norint pasiekti ES užsibrėžtą tikslą, kad saugomos teritorijos užimtų 30% visos ES sausumos teritorijos? Kokią vietą šioje mozaikoje užims miškai? Kaip šių sprendimų priėmimas, saugojimo režimo stiprinimas paveiks Valstybinės miškų urėdijos ūkinę veiklą ar privataus miško savininko miško sklypo vertę ir jo teisę į šią nuosavybę? Matyt, reikia labai atvirai, aiškiai ir adekvačiai, jau pradedant šią diskusiją pasakyti, kad bet kokie nuosavybės disponavimo apribojimai bus sąžiningai kompensuoti – ir valstybinių miškų valdytojams, ir privatiems miškų savininkams. Priešingu atveju bandymai stiprinti miškų aplinkosaugą susidurs su labai dideliu pasipriešinimu.

Daugiau rezervų miškams

Antras, mano nuomone, esminis klausimas – kokia Lietuvos miškų plėtros vizija? Kiek Lietuvos teritorijos paskirsime miškams? Aplinkos ministras kalba apie 35% tikslą. Ar tikrai tai didžiausias rezultatas, kurį galime pasiekti? O gal paieškokime daugiau rezervų: iki šiol apie du šimtai tūkstančių hektarų žemės ūkio paskirties žemės nenaudojama, nes ji – nederlinga. Gal galime siekti ją visą paversti miškais? Ar visos žmogaus ūkinės veiklos paveiktos žemės (pvz., jau išeksploatuoti karjerai ar durpynai) turi savo aiškią ateitį? Gal miško scenarijus šiose vietose taip pat tinkamas?

Galbūt dalis žemės ūkio paskirties žemės galėtų būti paskirta plantacinei miškininkystei? Juk ir gamtosaugininkų nelabai vertinamas plantacinis miškas augdamas sugers CO2, taip darydamas teigiamą įtaką kovai su klimato kaita, tarnaus kaip priebėga gyvūnijai ir derančiai augmenijai, o medienos pramonė turėtų pastovų, prognozuojamą medienos tiekėją, kuris padėtų nuimti tam tikrą „spaudimo dalį“ nuo vertingesnių, saugotinų miško teritorijų. Tokiu atveju, galbūt ir 40% Lietuvos teritorijos, padengtos miškais, nebus riba… O pakeliui, žiūrėk, išspręsime ir nuosavybės grąžinimui rezervuotų miškų klausimą, kurie vis dar sudaro apie 9% dabartinių miškų žemės (arba apie 200.000 ha), o ką su jais daryti galutinai taip ir nenuspręsta.

Lietuvos miškų auditas

Planuojant kažką keisti, pradedant bet kokias reformas, labai svarbu turėti patikimą informaciją apie „reformos objektą“, šiuo atveju – Lietuvos miškus. Ar mums žinoma statistika, nusakanti esminius turimų miškų parametrus, yra pakankamai tiksli ir nepriekaištinga? Miško žemės plotai, metiniai prieaugiai, sukauptos medienos tūriai, metinė darni kirtimų norma, tarnausianti miškų puoselėjimui, gausinimui (nes tokia turi būti kryptis, juk miškai – pagrindinė kovos su klimato kaita priemonė) – ar viskas mums čia jau žinoma ir aišku?

Įprasta girtis, kad Lietuvos miškai puikiai prižiūrimi, nuolat gausėja ir klesti. Ar tikrai taip? Ar pastarųjų metų miškų mokslo (bent jau dalies mokslininkų nuomonės) eliminavimas iš miškų raidos aptarimo ir vystymo proceso nesukėlė tam tikros painiavos? Kodėl pastebima tam tikra „kova“ tarp mokslininkų–miškininkų ir mokslininkų – gamtininkų? Ir kodėl tada dalis visuomenės griežtai atmeta bet kokius „geros miško priežiūros Lietuvoje“ svarstymus, reikalaudama pripažinti kitokią realybę – kad Lietuvos miškai negailestingai kertami, plynės atsiranda net ten, kur dar dešimtmetį atgal apie tai negalėjo būti ir kalbos?

Manau, kad siekiant pilnavertės diskusijos, tikros vizijos Lietuvos miškams, susitarimo su visomis visuomenės grupėmis, tinkamo kompromiso tarp gamtosaugos ir ūkinės veiklos miškuose reikia atlikti visa apimantį tyrimą, tikrai nepriklausomą, galbūt – tarptautinį Lietuvos miškų auditą. Tik tokiu atveju, turėdami visiškai pagrįstus, autoritetingai išnagrinėtus ir pateiktus duomenis, kaip ant stiprių pamatų galėsime pastatyti Lietuvos miškų ateitį.

Reikia lyderystės

Natūralu, kad šis prielaidų susitarimui sudarymo procesas reikalaus visaverčio Lietuvos miškų ir gamtos mokslo indėlio. Manau, šiandien visiškai aišku, kad „daugiafunkcinis ūkininkavimas“ miškuose, kaip jis buvo suprantamas pastaruoju metu patyrė fiasko: pagrįstų klausimų ir aštrių emocijų kyla tiek paprastiems piliečiams, tiek miškininkams praktikams… Ir kaip jau minėta, mokslo bendruomenė taip pat nėra vieninga, kai bando apibrėžti Lietuvos miškų patirtį.

Todėl pilnavertė diskusija moksliniu lygiu, sąžiningai ir skaidriai perduodant gautas išvadas visuomenei ir sprendimų priėmėjams yra kaip niekada reikalinga. Būtina grąžinti turėtas geras bendradarbiavimo tradicijas tarp mokslininkų ir miškininkų-praktikų, mokslininkų ir politikų. Šiame procese būtina lyderystė ir vien aplinkos ministro pastangų tikrai nepakaks. Įsigilinimo, susiklausymo, tam tikro pasiaukojimo šis procesas pareikalaus iš visų jo dalyvių.

Darna pramonėje

Ar turės pakankamai noro įsiklausyti į oponentų argumentus, ieškoti kompromiso neabejotinai stipriausia ir įtakingiausia šių diskusijų šalis – pramonė? Europai neabejotinai sukant žaliosios, žiedinės ekonomikos keliu, ypatingą reikšmę turės jos labai svarbi dalis – bioekonomika. Tačiau ji paremta įvairiausios augalinės ir gyvūninės kilmės išteklių naudojimu, visų pirma keičiant mums įprastus daiktus ir priemones, pagamintus iš baigtinių iškastinių resursų, tokių kaip nafta. Mediena tarp jų vaidina ypatingą, svarbiausią vaidmenį.

Esminis klausimas: ar visi (tarp jų ir pramonė bei kitas pastoviai augti siekiantis verslas) supras ir sutiks, kad gamtiniai atsinaujinantys resursai taip pat turi ribas, ir kad tokio su medienos ištekliais susijusio verslo augimas (ar veikla apskritai) turės būti limituoti darnaus miško naudojimo rėmuose? Nes tų darnumo rėmų peržengimas – žymiai didesnė blogybė, nei nepagamintas kokios nors produkcijos ar energijos vienetas.

Susitarimas tarp ko?

Jei „Nacionalinis susitarimas dėl Lietuvos miškų“ suprantamas tik kaip parlamentinių partijų susitarimas, tai, deja, jis nebus nei „nacionalinis“, nei ilgalaikis. Lietuvos miškai – pagrindinis mūsų valstybės turtas. Apklausose devyni iš dešimties Lietuvos piliečių reiškia aiškią savo poziciją dėl Lietuvos miškų.  Vizija, kuri apimtų šio turto gausinimą, klestėjimą, įvairiausių funkcijų vykdymą, reikalaus labai plataus spektro visuomenės atstovų įsitraukimo. Bet kuri reikšminga grupė, neprileista prie svarstymo, nuomonės ir argumentų išsakymo taps „tiksinčia bomba“ miškų ateičiai.

Be abejo, pradedant diskusijas reikės sutarti dėl pačių argumentų vertinimo proceso ir kompromiso, kurio bus siekiama, sąvokos. Kompromiso tikrai reikės. Todėl visos pusės, linkinčios gero miškams, turėtų apsišarvuoti kantrybe, pagarba kitai nuomonei ir reikalauti to paties iš kitų. Ir tos diskusijos rezultatas, manau, turėtų būti naujas įstatymas – „Nacionalinė miškų strategija“. Noriu tikėti, kad būtent miškai, šis Lietuvos gyvybingumo ir ateities garantas, taps mus visus vienijančiu, įkvepiančiu simboliu.

 

Komentaro autorius: Remigijus Lapinskas, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkės pavaduotojas