Kartu su dauguma aplinkosaugos ekspertų nuo pat diskusijų apie planuojamas statyti mechaninio – biologinio atliekų apdorojimo (MBA) gamyklas pradžios, dar tik idėjos užuomazgos stadijoje viešai kalbėjau, kad šis projektas yra tik tarpinis ir bereikalingas, nesukuriantis realios produkcijos, pridėtinės vertės atliekų tvarkymo sistemoje ir pernelyg brangus.
Šiandien vienas po kito pasipilantys skandalai, susiję su 10 Lietuvoje pastatytų rūšiavimo gamyklų tik patvirtina mano ir įvairių ekspertų kritiką.
Finansavimas, skirtas visam atliekų apdorojimo ir rūšiavimo gamyklų projektui, sudaro 114 mln. eurų. Šie pinigai galėjo būti daug efektyviau panaudojami juos nukreipiant į pirminio rūšiavimo skatinimą (kai rūšiuoja gyventojai savo namuose). Pirminis rūšiavimas pripažįstamas kaip veiksmingiausia priemonė, leidžianti itin sumažinti į sąvartynus išvežamų atliekų kiekius. Šiuo metu didmiesčių gyventojai skundžiasi, kad šalia jų namų neįrengti rūšiavimo konteineriai arba jie yra nuolat perpildyti, nepakankamai dažnai išvežami. Dabartinė mokesčių už atliekas kainodara, kai mokama nuo gyventojų skaičiaus ar gyvenamojo būsto ploto, o ne už išmestą neišrūšiuotų atliekų kiekį taip pat visiškai nemotyvuoja gyventojų rūšiuoti.
Pirminio rūšiavimo skatinimui skiriama per mažai dėmesio, o štai, tokiems nenaudingiems projektams, kaip MBA gamyklos, – ištaškomos milžiniškos Europos Sąjungos lėšos. MBA pamažu tampa ne rūšiavimo, o pinigų siurbimo gamyklomis.
Pradėjus veikti rūšiavimo gamykloms per savivaldybes nuvilnijo planai gyventojams didinti atliekų tvarkymo mokesčius. Štai, Vilniaus gyventojams pagal miesto savivaldybės tarybos patvirtintus įkainius kyla 12,5 proc. Taip yra dėl to, jog didėja atliekų tvarkymo kaštai.
Mechaninio biologinio atliekų apdorojimo įrenginių operatoriai ko gero manė, jog pasipelnys gamybos metu pagaminę ir brangiai atliekų deginimo gamykloms pardavę kietą atgautą kurą (tik deginimui tinkamas atliekas, dar vadinamas KAK). Šiuo metu tokias atliekas galinti deginti gamykla veikia Klaipėdoje, tačiau ji ir pati reikalauja pinigų už sudeginimui atvežtas atliekas. Tad, MBA gamyklų verslo planas neišdegė.
Šiuo metu susidaro situacija, jog rūšiavimo metu atskirto KAK nėra kur dėti, todėl jis kaupiamas ir pradeda skleisti nemalonius kvapus.
Kauno rajone pastatyta MBA gamykla jau atsidūrė įvairių institucijų dėmesio centre dėl akivaizdžiai pablogėjusių gyvenimo sąlygų šalia jos esančių gyvenviečių gyventojams. Ramučių gyventojais kenčia aitrius kvapus, kylančius su garais, išmetamais po apdorojimo proceso. Vienus nuo to kvapo pykina, kitiems sukasi galva. Gyventojams atsakyta, jog nemalonius kvapus bus bandyta naikinti purškiant atliekas probiotikais, o tam nepadėjus – įrenginės papildomus filtrus. Tačiau ar tuo neturėjo būti pasirūpinti dar įrengimų projektavimo stadijoje?
MBA gamyklų projektai nuo pat pradžių buvo apipinti skandalais. Vien ko verti gandai, kaip tuometinio Aplinkos ministro pareigas ėjęs Gediminas Kazlauskas per tris dienas išskirstė pinigus 10 rūšiavimo gamyklų, taip bandydamas „pataisyti“ savo neveiklumą atliekų tvarkymo srityje.
O kur dar kyšantys partiniai interesai, kurie leidžia įtarti šiuose projektuose paslėptą korupciją? Vilniaus atliekų rūšiavimo gamyklos statymui dirigavo už atliekų tvarkymą atsakingas aplinkos viceministras, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininko pavaduotojas Almantas Petkus, kuris daug metų yra dirbęs įmonėje, kuri siejama su statybų konkurso laimėtoja „Energesman“. Su ja šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė svarsto nutraukti sutartį.
Skandalai krečia ne tik Vilniaus atliekų rūšiavimo gamyklą. Neseniai Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (KRATC) perėmė atliekų rūšiavimo gamyklos Dumpiuose operavimą iš šią veiklą nutraukusios UAB „NEG Energy“. Vos prieš metus pradėjusi veikti gamykla nebevykdė rūšiavimo, atliekos buvo tik kaupiamos. Jei įrenginiai apskritai nebūtų veikę, Klaipėdos RATC būtų tekę grąžinti gautą ES paramą. Be privataus gamyklos operatoriaus liko ne tik Klaipėdos, bet ir Marijampolės atliekų rūšiavimo gamykla.
Neabejoju, jog panašių skandalų tik daugės, ir Aplinkos ministerijos užmesta virvė tik dar labiau veršis. Brangi investicija, nors ir finansuota didžiąja dalimi Europos Sąjungos lėšomis ne tik neatsipirk, bet ir taps našta Lietuvos gyventojams.
