Kai pasaulyje intensyvėja oro tarša, nyksta vis daugiau rūšių ir klimato kaita kasmet graso vis stipriau, Lietuvą užplūsta medžių kirtimo vajus. Kai pasaulis ieško būdų, kaip sugrąžinti gamtą į betono džiunglėmis virstančius miestus, Lietuvoje barbariškai kertami sveiki miesto medžiai.
Mūsų krašte itin mėgstama „atsinaujinti“. Aš, žinoma, nesu prieš atsinaujinimą ir manau, kad racionalūs ir laiku priimti sprendimai dėl pokyčių veda progreso link, tačiau ar kai kuriais atvejais atsinaujinti skubame ne per anksti? Nors mokslininkai ginčijasi dėl medžių brandos įtakos CO2 absorbacijai, tačiau abejonių nekyla, kad kiekvienas medis yra tam tikros ekosistemos dalis ir jį pašalindami mes galime sukelti reikšmingą poveikį gamtai. Todėl sprendimai šioje srityje turėtų būti priimami kur kas atsakingiau.
Sugrąžinti gamtą į betono džiungles
Su intensyvia urbanizacija kovojantys pasaulio miestai dabar ieško sprendimų, kaip sugrąžinti gamtą į viešąsias miestų erdves. Ypač tankiai apgyvendinto Singapūro valdžia, suvokdama gamtos įtaką visuomenės gerovei, nusprendė betono džiungles paversti gamtos kampeliu, kitaip tariant, užsibrėžė tikslą – Singapūras turi tapti miestu-sodu. Toks sprendimas buvo išnaudotas ne tik visuomeniniais, bet ir rinkodaros tikslais, iškeliant žaliojo miesto idėją kaip konkurencinį pranašumą pritraukiant investicijas.
Tuo metu mokslininkai bei technologijų vystytojai ieško inovatyvių sprendimų padėsiančių spręsti oro taršos problemas. Pavyzdžiui, vienas Vokietijos startuolis sukūrė miesto medį, kuris visai nepanašus į tokį, tik atlieka jo funkciją. Tai keturių metrų pločio ir trijų metrų aukščio siena, gebanti atstoti 275 miesto medžius. Puiku, kad atsiranda tokių modernių sprendimų, ypač žinant, kad oro tarša pasaulyje tik didėja. Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimais, 2060 m. oro tarša gali sukelti nuo 6 iki 9 milijonų priešlaikinių mirčių per metus, o gydymo išlaidos, nedarbingumo kompensacijos ir išlaidos dėl sumažėjusios žemės ūkio produkcijos kokybės kasmet kainuotų maždaug 2.6 milijardus JAV dolerių.
Negalime pamiršti, kad oro taršos problemos gresia ne tik žmonėms, bet ir mažesniems miestų gyventojams. Žaliosios zonos yra sudėtinga ir kompleksiška sritis, siekiant tinkamai vykdyti jų priežiūrą, reikalingos žinios ir srities išmanymas. Pavyzdžiui, žaliąsias miestų zonas turi jungti žalieji tiltai arba koridoriai, kad gyvūnai ir kiti organizmai galėtų migruoti. Jei mieste tinkamai išvystyti žalieji koridoriai, aptinkama didesnė rūšių įvairovė, tačiau susidaro įspūdis, kad Lietuvoje toks aplinkosauginis požiūris dažnai yra pamirštamas.
Aplinkosauginis vandalizmas ar niša piktnaudžiavimui?
Žinoma, kiekvienas augalas turi savo gyvavimo trukmę ir perbrendę medžiai miesto teritorijoje gali kelti pavojų žmonių turtui ir sveikatai. Turbūt nė vienas nenorime virš pėsčiųjų takų matyti sutrešusių ir pavojingai svyrančių šakų, todėl užkirsti kelią tokioms situacijoms būtina. Tik ar tokiais atvejais nepasinaudoja blogų ketinimų turintys asmenys? Kas galėtų paneigti, kad tai puiki niša klestėti piktnaudžiavimui?
Schema labai aiški ir paprasta – senas augalas pašalinamas ir vietoje jo pasodinamas naujas, itin prabrangus Olandijoje ar Vokietijoje augintas medis. Pavyzdžiui, Vilniuje 2017 m. buvo sodinami medžiai, kurių kaina siekė 393 eurus už vienetą. Štai tokios sumos iš mokesčių mokėtojų pinigų neretai yra mokamos už miestuose sodinamus naujus augalus. Ar ši suma tikrai racionali? Galbūt šiuo klausimu turėtų pasirūpinti savivaldybių kontrolės ir audito tarnybos, kurių atsakomybė rūpintis, ar teisėtai, efektyviai, ekonomiškai ir rezultatyviai valdomas ir naudojamos savivaldybės turtas, kaip vykdomas biudžetas ir naudojami kiti piniginiai ištekliai?
Barbariškai kertami sveiki medžiai
Visuomenėje dažnai kyla klausimas, kodėl planuojant miesto plėtrą ar tam tikrų viešųjų erdvių infrastruktūros pakeitimus, nusprendžiama iškirsti sveikus augalus. Lukiškių aikštės pavyzdys – rekonstruojant aikštę, t.y. klojant trinkeles ir planuojant naujus takus, buvo paaukota ne viena sveika ir miestui ekologine prasme itin vertinga ilgametė liepa. Visuomenė telkėsi – inicijavo pilietines akcijas, piketus ir reikalavo būti įtraukta į svarstymo procesus. Tačiau eilinį kartą visuomenė buvo įtraukta tik formaliai, į jos balsą taip ir nebuvo atsižvelgta. Atsakingi specialistai tik kraipė galvas, o paprašyti pateikti argumentus, kodėl atsikratoma sveikais augalais, dėstė apie planuojamą kloti dviračių taką.
Daugiau pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia. Į kurią vietą Lietuvos žemėlapyje bestum, neabejotinai sutiksi panašią situaciją. Ir visur vyrauja tos pačios tendencijos – aplinkosauginę, rekreacinę, emocinę ir kitokią vertę kurianti gamtos dovana yra aukojama vardan automobilių stovėjimo aikštelių, platesnių kelių ir takelių, į visuomenės, siekiančios apsaugoti žaliąsias zonas, lūkesčius neatsižvelgiama, ji nėra įtraukiama į sprendimų priėmimo procesą.
Dar vienas puikus pavyzdys, kuomet nėra atsižvelgiama į gyventojų interesą – visai neseniai Neringoje pasigirdęs siūlymas vietos gyventojams iškirsti dešimtmečius privačiuose kiemuose augančias tujas. Kai augalai buvo sodinami, niekas nepaaiškino, kad jų rūšis nėra pati tinkamiausia šiai teritorijai, tačiau dabar reikalaujama iškirsti augalus ir atverti savo privačius kiemus praeivių akims paganyti. Tai tik dar kartą įrodo mūsų negebėjimą spręsti esminių problemų, koncentruojant dėmesį į kraštutinumus.
Antrąją Velykų dieną pilietinę akciją inicijavo šiauliečiai, kuriems kilo abejonių, ar daugiau nei 80 – ties planuojamų kirsti ilgaamžių klevų ir kaštonų būklė buvo įvertinta tinkamai. Žinoma, gamtos apsauga dažnai yra jautrus klausimus, todėl kartais racionalius argumentus gali persverti emocijos, tačiau net ir tokiais atvejais, gyventojų demonstracijos yra ženklas atsakingoms institucijoms ir pareigūnams, kad visuomenė nebuvo tinkamai informuota.
Tačiau ar valdininkai nesugeba deramai bendrauti su visuomene ir netinkamai informuoja apie sprendimus, ar po beatodairiškai kertamais medžiais slepiasi piktavališki bandymai pasipelnyti, klausimas vis dar lieka atviras.
Plynais laukais verčiami miškai regioniniuose parkuose
Vis tik susirūpinimą kelianti gamtos niokojimo problema reiškiasi ne tik miestų teritorijoje, bet ir miškų sektoriuje. Pagal išduotus kirtimų leidimus, 2017 m. Lietuvoje plyni kirtimai sudarė 68,3 proc. visų miško kirtimų. Pasirodo lengva ranka tokie kirtimai vykdomi ir regioniniuose parkuose, ką atskleidė viešojoje erdvėje pasklidusios nuotraukos iš Labanoro girios.
Neneigiu būtinumo aprūpinti žaliava Lietuvos medienos perdirbimo ir baldų pramonės, bet manau, kad procesas turi būti organizuotas su didesniu rūpesčiu darnai miškuose užtikrinti. Deja, plynieji kirtimai saugomose teritorijose niekaip nesuderinami su darnia miškų priežiūra. O ir vykdant kirtimus ūkio paskirties miškuose, turėtų būti užtikrinamas geresnis visuomenės informavimas (kur, kokie kirtimai vykdomi ir t.t.).
Kodėl plynieji kirtimai ir jų mastai kelia tokį nerimą? Nes po jų vietoje miško lieka tik plynas laukas, vadinasi, ne tik prarandame visą eilę medžių, suardome miško paklotę, bet ir sukeliame žalą ekosistemoms, sunaikinamos buveinės, nyksta miško bioįvairovė. O saugomose teritorijose tai ypač jautri problema, kadangi tokiuose miškuose aptinkamos retos bei nykstančios rūšys. Negalime į miškus žiūrėti tik iš komercinės perspektyvos. Tai sudėtinga, gyva sistema, teikianti visokeriopą naudą mums patiems. Privalome ją išsaugoti ir ateities kartoms. Juk miškai – tai mūsų pačių tapatybės dalis.
Vyriausybės programoje aiškiai deklaruojama „tolygiai mažinsime plynųjų kirtimų apimtį ir miškų monokultūrų (vienaamžių ir vienarūšių medynų) plotus. Įgyvendinsime nuostatą, kad plynieji kirtimai leidžiami tik ūkinės paskirties (IV grupės) miškuose“. Tačiau kol kas nepanašu, kad būtų imamasi kokių nors veiksmų mažinant plynuosius kirtimus ar užkertant kelią jų vykdymui saugomose teritorijose. Vien per pirmus 2018 m. mėnesius, plyniems kirtimams išduoti iš viso 7205 leidimai, t.y. 69,78 proc. visų išduotų leidimų.
Laikas Aplinkos ministerijai prisiimti Vyriausybės plane įtvirtintus įsipareigojimus ir užtikrinti, kad plynųjų kirtimų mastai būtų mažinami, o saugomose teritorijose apie tokius kirtimus nebūtų nė kalbos. Metas ministerijai imtis realių veiksmų saugant Lietuvos miškus ir, žinoma, tausojant gamtos likučius betono džiunglėmis virstančiuose miestuose.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas
