You are currently viewing R. Lapinskas: kiek dar nitratų į vandens telkinius išleis Karbauskio ministrai?

R. Lapinskas: kiek dar nitratų į vandens telkinius išleis Karbauskio ministrai?

  • Post category:Naujienos

 

remigijus-lapinskas2

Žemės ūkio ir aplinkos apsaugos ministrai prieš pat šventes įteikė ūkininkams dar vieną dovaną – ketvirtą kartą šiemet buvo pratęstas tręšimo sezonas. Tik, deja, pataikaudami ūkininkams „žaliaisiais“ save vadinantys ministrai, ko gero, pamiršo, kad atstovauja visuomenės, o ne stambiųjų ūkininkų interesams. Tačiau didžiausią kainą šioje istorijoje sumokės gamta.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu – dar šių metų pradžioje Broniaus Markausko įsakymu buvo pakeista Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodika, kurioje buvo įtvirtinti griežtesni mėšlo ir (ar) srutų tvarkymo bei nauji tręšimo reikalavimai. Tačiau kyla klausimas, kur išgaravo ministrų griežtumas, kai tręšimo sezonas šiemet buvo pratęstas jau trečią ir ketvirtą kartus?

Iš pradžių nustatoma, kad tręšimo sezonas prasidės kovo 15 d. ir baigsis lapkričio 15 d., artėjant lapkričio viduriui ministrai susigriebia ir išleidžia naują įsakymą, kuriuo numatomas tręšimo sezono pratęsimas iki gruodžio 1 d., bet supratus, kad ir ši diena jau ne už kalnų, ministrai suteikia ūkininkams dar dvi savaites. Tačiau paaiškėja, kad ir jų ūkininkams nebuvo gana. Paskutinis ministrų gruodžio 18 d. išleistas įsakymas sezoną pratęsė iki pat metų pabaigos.

O ką tai reiškia praktiškai? Tai, kad netinkamu laiku tręšiant dirvą ji neįsisavina medžiagų ir trąšos nuteka į vandens telkinius. Tai ypač paspartėja, kai žemė yra įšalusi, įmirkusi ar apsnigta. Manau, kad daugumai kyla abejonių, ar žemė po šių metų kritulių gausos šiuo metu gali būti tręšiama. Žinoma, išleistas ministrų įsakymas nepanaikino iki šiol galiojusio draudimo tręšti įšalusią, įmirkusią ar apsnigtą žemę, tačiau akivaizdu, kad tam tiesiog nebus užkirstas kelias, nes valstybėje nėra užtikrinama sisteminė tręšimo kontrolė.

Tai sudaro pagrindą manyti, kad ūkininkų siekis – ne patręšti laukus, o paprasčiausiai atsikratyti atliekomis. Dėl didelio kritulių kiekio šiemet ūkininkai negalėjo organinėmis medžiagomis (srutomis ir mėšlu) tinkamu laiku patręšti žemės, todėl susidūrė su kita problema – šių medžiagų sandėliavimu. Ūkininkai nėra pasirengę kaupti tokio didelio, dėl hidrometeorologinių sąlygų susidariusio, kiekio srutų ir mėšlo, kadangi siekdami sutaupyti apsiriboja mažesnės talpos mešlidėmis ir srutų kauptuvais. Dėl šios priežasties jiems kyla poreikis atsikratyti sukauptomis medžiagomis, kitaip tariant, išpilti jas į laukus. Tačiau ar ministrai pamiršo, kad draudimo tręšti laikotarpiai nustatyti ne be pagrindo?

Tręšimo metu nesusigėrusios medžiagos, tokios kaip nitratai, kurių didelis kiekis yra toksiškas žmogaus organizmui, o ypač kūdikiams, patenka į požeminius bei paviršinius vandenis – melioracinius griovius, upes, ežerus ir galiausiai į Baltijos jūrą. O tuomet jau susiduriama su kita keblia problema, liečiančia jau ne tik sveikatos, aplinkosaugos, bet ir ekonomikos klausimus, kadangi užteršdami Baltijos jūrą mes negalime pasiekti prisiimtų tarptautinių taršos mažinimo įsipareigojimų. O tuomet valstybės laukia piniginės baudos. O kai jau pradedama skaičiuoti, negalima nepastebėti, kad intensyvi žemdirbystė kuria ne tokią didelę pridėtinę vertę ekonomikai bei visuomenei, nei gali pasirodyti. Ūkininkai gauna paramą, teršia aplinką, ko neigiamas pasekmes jaučiame per sveikatos problemas, galiausiai kaip mokesčių mokėtojai dar turime už ūkininkų sukeliamą žalą susimokėti baudas. Šiuo požiūriu, valstybei kur kas naudingesnis būtų smulkių ūkių skatinimas ir rėmimas.

Žemės ūkis šiuo metu yra pagrindinis vandens taršą lemiantis veiksnys. Pastarąjį dešimtmetį stebima taršos bendruoju azotu augimo tendencija, o ją didžiausia dalimi lemia dirbamų plotų, pasėlių struktūros ir tręšimo intensyvumo pokyčiai vystant intensyviąją žemdirbystę. Nuo 2013 m. iki 2016 m. taršos bendruoju azotu apkrova tenkanti Centrinei Baltijos jūrai iš Lietuvos vandens telkinių išaugo net 46%.

Trumpai tariant, ši situacija – dar vienas pavyzdys, kaip viena interesų grupė – ūkininkai – yra proteguojami dabartinės valdančiosios daugumos. Deja, panašu, kad, „žaliajai” Vyriausybei jų veiksmų poveikis aplinkos apsaugai rūpi mažiausiai.

Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas

Leave a Reply