Viešojoje erdvėje verda diskusijos dėl Druskininkų mero Ričardo Malinausko valstybinės žemės grobstymo ir išnaudojimo privatiems interesams. Tačiau valstybinės žemės plotas mero kieme yra vieni juokai, palyginus su naujomis jo užmačiomis, mat meras užsimojo ko ne dvigubai išplėsti Druskininkų miesto teritoriją. Po tokios „žemės reformos“ prie kurorto būtų prijungti kaimai, neturintys nei vandentiekio, nei kanalizacijos, o ką jau kalbėti apie gatvių apšvietimą.
Šiuo metu rengiamas Druskininkų savivaldybės gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymo planas, tačiau ketinama ne tik tikslinti miesto ir greta esančių kaimų ribas, bet ir siekiama plėsti Druskininkų kurorto zonos teritoriją, prie jos prijungiant šešių greta esančių kaimų dalis. Trumpai tariant, R. Malinauskas užsimojo kaimo žmones paversti kurorto gyventojais. Gal tai ir nėra blogai – užtikrinti visko mačiusiems kaimo gyventojams miestietišką komfortą, bet kyla daug klausimų, kas iš tiesų iš to išlos.
Kaimo teritorijas prijungus prie miesto teritorijos, jos ne tik įgis miesto vardą, bet taip pat ir kurorto statusą. Nustebtų kurorto svečiai užsukę į miesto dalį, kurioje nei gatvių apšvietimo, nei vandentiekio, net kanalizacijos nėra. Dar įdomiau tai, kad, paprastai, miestas siekdamas kurorto statuso, turi nueiti ilgą kelią. Vyriausybės nutarime dėl reikalavimų kurorto ir kurortinės teritorijos statusui suteikti tvarkos yra nustatyti aiškūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti į kurorto statusą pretenduojanti teritorija. Tarp reikalavimų ir inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijos, t. y. karšto ir šalto vandens tiekimas, šilumos tiekimas, nuotekų šalinimas ir t.t. Nė vieno iš šių reikalavimų būsimos miesto teritorijos neatitinka. Dar viena iškalbinga detalė: sprendimą teritoriją paversti kurortu paprastai priima aukščiausio lygio politinė valdžia – LR Seimas Vyriausybės teikimu, kuri savo ruožtu išvadas gauna tik po Turizmo departamento analizės. Tačiau šiuo atveju kalba juk eina apie Malinausko kunigaikštystę – virš jos tik gerb. mero ranka ir sprendimus priima tik jis ir tik taip, kaip nori.
Negana to, įgyvendinus savivaldybės planus dalis Neravų, Gailiūnų, Mizarų, Jaskonių, Ratnyčios bei Švendubrės kaimų gyventojų turės papurtyti pinigines, kadangi žemės bei nekilnojamo turto mokestį iki šiol oficialiai kaime gyvenusiems žmonėms jau teks mokėti kaip tikriems kurorto gyventojams, nors atlikti gamtinius reikalus „kurorto“ gyventojai ir toliau žygiuos į už tvarto esančią „medinę būdelę“. O ir gyvulininkystės minėtų kaimų gyventojams tektų atsisakyti ar bent ją apriboti. Kadangi Druskininkų savivaldybės administracijos įsakymu Druskininkų mieste draudžiama laikyti daugiau nei 10 ūkinės paskirties naminių paukščių ir kiškinių gyvūnų bei daugiau kaip vieną kitą ūkinį gyvūną (ožką, avį, karvę, ir t.t.).
Akivaizdu, kad iš tokios plėtros naudos išpeštų tik pats miestas – didėjantis gyventojų skaičius lemtų didėjantį savivaldybės biudžetą. Kaip skelbia pati Druskininkų savivaldybė – dėl šio plano miesto teritorijai bus daugiau galimybių plėtoti verslą, taip pat gerinti miesto infrastruktūrą. Skamba gražiai, tačiau tai tik eiliniai pažadai apie gražesnį miestiečių gyvenimą. Būtent tų miestiečių, kuriais ir iki šiol buvo rūpintasi. Tačiau praktika rodo, kad kaimišką teritoriją prijungus prie miesto teritorijos, jokie pokyčiai neįvyksta – nei daugiau investicijų, nei daugiau dėmesio naujai prie miesto prijungtoms teritorijoms neskiriama.
Tokios miesto plėtros rezultatas aiškus – investicijos į centrinę miesto dalį, puoselėjant kurorto gerovę, o ne investuojant į prijungtų naujų teritorijų vietinių gyventojų gyvenimo kokybės gerinimą. Juk šiomis teritorijomis ir iki šiol rūpinosi ta pati Druskininkų savivaldybė. Tai kas turėtų pasikeisti vien suteikus kaimo teritorijai miesto vardą? Jei savivaldybė nesirūpino iki šiol, nesirūpins ir toliau.
Druskininkų savivaldybės pranešime skelbiama, kad gyventojai gali išreikšti savo nuomonę apie planuojamą miesto administracinės teritorijos plėtrą savivaldybės ar seniūnijų patalpose. Tačiau įdomu tai, kad nuomonė priimama tik vietoje – akis į akį su pačiais valdininkais. Ar tokia praktika nesikerta su demokratijos ir privatumo principais? Ar tai išbandymas kaimo gyventojams – kurie gi išdrįs paprieštarauti R. Malinausko reformoms?
Savivaldybės pranešime ypač pabrėžiama gyventojų nuomonės svarba, tik kyla klausimas – kodėl tuomet šiais informacinių technologijų laikais nesudaromos sąlygos išreikšti nuomonę elektroniniu būdu? Jei gyventojų nuomonė iš tiesų tokia svarbi, į ją turėtų būti atsižvelgiama, juk tai ypač svarbūs sprendimai, labiausiai paliesiantys pačius gyventojus. Todėl savivaldybė negali savavališkai priimti sprendimų, neįsiklausiusi į gyventojų lūkesčius ir poreikius.
Tačiau panašu, kad „caro“ užgaidoms eilinį kartą niekas kelio neužkirs, mat sunerimusių gyventojų priešinimasis tokiems užmojams merui nė motais. Dėl šio klausimo į savivaldybę kreipėsi beveik 150 sunerimusių Gailiūnų kaimo gyventojų. Jiems toks drastiškas valdininkų sprendimas sunkiai suvokiamas ir kaimo gyventojai kategoriškai prieštarauja jo įgyvendinimui. Tačiau vargu, ar Druskininkų savivaldybės taryba, priimdama sprendimą dėl teritorijos plėtimo, atsižvelgs į gyventojų prašymus, kadangi tai tik patariamojo, o ne privalomojo pobūdžio rekomendacijos, o ypač žinant, kad Druskininkų savivaldybės Tarybos dauguma priklauso Druskininkų mero įkurtam politiniam nepartiniam judėjimui „Už Druskininkus“, kuris visiškai lojaliai vykdo vado nurodymus ir paliepimus.
Prijungti kaimo gyventojus prie miestiečių užsimota vien tam, kad būtų įgyvendintos miesto mero vizijos, kurios orientuojasi ne kur kitur, o į miesto centrą. Kitaip tariant, kaimo gyventojų sąskaita bus puoselėjama centrinė miesto dalis. O kas liks kaimo gyventojams? Ne tik nieko „nenubyrės“ nuo bendro pyrago, bet bus dar ir atimta galimybė užsiimti gyvulininkystės bei žemdirbystės veiklomis. Taip pat apribotos galimybės kreiptis dėl paramos įvairioms investicijoms kaimiškose vietovėse, pvz. sveikatai itin kenksmingo asbesto stogų šalinimui.
Kaip lengvai R. Malinauskas savinasi valstybinę teritoriją, taip, matyt, netrukus bus praplėstos Druskininkų miesto ribos kaimo gyventojų sąskaita. Ypač žinant mero braižą – kaip mat pašalinti kelyje pasirodančias kliūtis, visai kaip tąkart, kai pažeidęs upelio penkių metrų pakrantės apsaugos juostos pločio reikalavimą, meras keitė upės vagą, taip ir dabar – nei žmonės, nei įstatymai, nei gamta Malinauskui kelio neužkirs.
Be to, kas žino, ar prie miesto prijungiamos teritorijos nepriklauso niekuo su Malinausku nesusijusiems „geros valios žmonėms”…
Laurynas Okockis yra Lietuvos žaliųjų partijos Druskininkų skyriaus pirmininkas.
