Urėdijų reforma – yra reikalinga. Tai pripažįstu pats. Tai pripažįsta ir patys miškų urėdijų darbuotojai. Tačiau tai, kaip ši pertvarka skinasi kelią, – glumina ir verčia smarkiai suabejoti jos skaidrumu. Akivaizdu, kad reforma pradedama „ne nuo to galo“ ir dirva reformai ruošiama pačia blogiausia galima forma.
Reforma pradėta miškų darbuotojų vadinimu įvairiausiais epitetais. Visoje žiniasklaidoje buvo liejama tulžis, kad urėdijos veiklą vykto neskaidriai, jose klesti korupcija, jos dirba nepelningai. Štai todėl, neva, reikalinga reforma.
Tuo tarpu statistika rodo, kad 2016 m. visos 42 urėdijos dirbo pelningai ir net viršijo užsibrėžtą pelno planą. Bendras urėdijų grynasis pelnas praėjusiais metais siekė 7,3 mln. eurų. Kai kurioms sekėsi geriau, kitoms blogiau. Kai kurios iki tol itin nepelningomis buvusios urėdijos, pakeitus urėdą, tapo pavyzdinėmis.
Taip, miškų ūkio valdymo sistema turi problemų ir jas reikia spręsti. Jei kažkuris urėdas, girininkas ar bet kuris kitas miškininkystės (kaip ir bet kurios kitos srities) darbuotojas yra įtariamas korupciniais ryšiais ar vykdantis korupcinius sandorius, specialios tarnybos turi dirbti savo darbą, kad tokių asmenų valstybinėse institucijose neliktų. Tačiau šiandien karas korupcijai paskelbtas ne toje vietoje.
Dabartinė aplinkos ministerijos retorika kaip tik primena tai, ką ne kartą esame girdėję praėjusios kadencijos Seime, kai su parlamentarais bendraudavo medžio apdirbimo pramonės magnatai, bandantys įstatymus pakreipti jiems naudinga linkme. Būtent jiems ši reforma būtų labai naudinga. Jei Lietuvos miškus valdytų viena įmonė, aukcionuose būtų viena medienos kaina. Stambiosioms medienos apdirbimo įmonėms nereikėtų konkuruoti su smulkiaisiais verslininkais, didelį kiekį medienos už žemą kainą jos galėtų supirkti vienos.
Šiuo metu medienos pardavimai vyksta per elektroninę prekybos sistemą atskirai kiekvienoje urėdijoje. Tai užtikrina skaidrumą ir konkurenciją. Medienos pirkimo konkursuose gali dalyvauti ir smulkios įmonės, perkančios medieną vienoje urėdijoje. Tuo tarpu stambiesiems verslininkams medienos kaina, dalyvaujant atskiruose aukcionuose, pabrangsta. Ne visada jie nori siūlyti tokią aukštą kainą už medienos dalį vienoje urėdijoje. Todėl konkursus laimi smulkiosios įmonės. Vietoje 42 urėdijų atsiradus vienai įmonei, stambiosios įmonės taptų pagrindinėmis medienos pirkimo sandėrių žaidėjomis. Jos iškart galėtų pasiūlyti pirkti didelį medienos kiekį už daug mažesnę kainą. Tai reiškia, kad valstybė prarastų pelną.
Kalbant apie urėdijų reformą vis pabrėžiamas miškininkystės ūkio pelningumas, sutaupomos lėšos. Ar kas paskaičiavo, kiek reforma pareikalaus finansinių išteklių? Kiek lėšų valstybė praras sumažinusi konkurenciją? Kiek valstybei kainuos darbuotojų atleidimas?
Tačiau reikia nepamiršti, kad valstybės tikslas nėra – išpjauti ir išparduoti miškus. Lėšos, gautos iš parduotos medienos turi grįžti į miškus, jų tvarkymui. O juos tvarko žmonės. Absurdiškai skamba aplinkos ministerijos deklaracijos, kad reforma prisidės prie regionų plėtros, kai iš 3800 darbuotojų, dirbančių periferijoje, planuojama, jog toliau dirbti liks tik 1620. Nors ketinamų atleisti darbuotojų skaičius, kurį miško darbuotojų profesinių sąjungų atstovams pateikia Aplinkos ministerija vis keičiasi, todėl ir šioje vietoje yra daugiau klausimų, nei atsakymų.
Reforma turi prasidėti ne nuo žmonių atleidinėjimo, o nuo procesų efektyvinimo. Apgailėtina, kad šiandien urėdijos naudoja 5 skirtingas buhalterines apskaitos programas, vis dar neturime modernios elektroninės sistemos, kuri padėtų vykdyti medienos apskaitą. Modernizavus daugybę procesų, atsisakius nereikalingo popierizmo, biurokratinis aparatas savaime susitrauktų. Su korupcija padėtų kovoti ne žmonių, dirbančių miškų ūkio valdymo sektoriuje, mažinimas, o skaidresnė elektroninė medienos apskaita dar miške, sustiprinta kontrolė girininkų ir eigulių lygmenyje. Svarbiausiose grandyse kaip tik reikia ne atleisti darbuotojus, o didinti jų skaičių, nes jau dabar ne vienoje urėdijoje trūksta eigulių.
Manau, kad aplinkos ministrui bei jo komandai reikėtų paminti aroganciją ir susėsti konstruktyviai pakalbėti su miškininkystės srities mokslininkais, miškų darbuotojais. Jie turi labai gerų pasiūlymų, kaip galima miškų ūkio valdymą padaryti daug efektyvesnį, kaip sumažinti biurokratiją, kaip gerinti valdymo procesus.
Dabartinis agresyvus ir bekompromisis reformos „stūmimas“ Lietuvos miškų ūkiui gali padaryti milžinišką žalą. Dėl reformos nerandamas sutarimas ir nevyksta konstruktyvus dialogas su visuomene. Reforma nepagrįsta jokiais skaičiais. Kodėl norima steigti vieną įmonę, o ne, pavyzdžiui, dvidešimt? Kiek kainuos ši reforma mokesčių mokėtojams? Kokios galimos grėsmės? Miško darbuotojų profsąjungų atstovai teigia, kad Aplinkos ministerija atsisako atlikti reformos kaštų ir naudos analizę. Neva, per ilgai užtruks. Tai kuo pagrįstos „valstiečių“ reformos? Dabar atrodo, kad viskas kažkam paliepus turi būti priimta skubos tvarka, be jokių ėjimų į kompromisą, skaičiavimų, studijų ir įvertinimo.
Ministras Pirmininkas S. Skvernelis, gindamas urėdijų reformą, dažnai mini Lietuvos siekį tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros (EBPO) nare. Neva, to negalėsime padaryti be urėdijų reformos. Tačiau EBPO niekur nekalba apie urėdijų sujungimą į vieną įmonę. Ji rekomenduoja peržiūrėti valstybinių įmonių skaičių. Su tuo sutinku. Būtina analizuoti ir diskutuoti su ekspertais apie miškų ūkio valdymo sistemos optimizavimą, bet viską atidavę valdyti vienai įmonei, korupcija tikrai nesumažės. Vienai įmonei daryti spaudimą galima bus daug lengviau, nei daryti įtaką 42 urėdijoms. Ta pati EBPO rekomenduoja, kad reformos turi būti parengtos kompetentingai, turi neturėti neigiamos įtakos gyventojų pajamų nestabilumui.
Kai aplinkos ministerija turės skaičius, pagrindžiančius planuojamų pokyčių poreikį, naudą, tada galima ir bus pradėti diskusijas. Šiandien nėra nei profesionalaus reformos pagrindimo, nei bendradarbiavimo su visuomene. Daugiau nei 3000 miškų ūkio darbuotojų pasisako prieš Vyriausybės proteguojamą vienintelį reformos variantą ir prašo išklausyti visas suinteresuotas puses. Iki šiol, kiek man žinoma, dialogas yra tik imituojamas.
Seimo posėdžių salėje uždavęs klausimą apie reformą premjerui S. Skverneliui vietoje aiškių atsakymu iš jo lūpų sulaukiau tik piktų replikų savo atžvilgiu ir eilinį kartą urėdijų išvadinimo kunigaikštystėmis. Tai – tikrai ne premjero lygio atsakymas. Aš pats neturiu jokio paslėpto intereso dėl šios reformos: nesu nei miško savininkas, nei elitinių medžioklių dalyvis, nei vienas urėdas nėra parėmęs mano rinkimų kampaniją. Man paprasčiausiai rūpi nacionalinis turtas – Lietuvos miškai. Pokyčių reikia, tačiau kol už valstietiškų pseudo reformų kyšos stambiojo verslo ausys, niekada jų nepalaikysiu ir už jas nebalsuosiu.
