2013 m. balandžio 9 d.
Sveiki, aš – Linas Balsys, Seimo narys, Lietuvos Žaliųjų partijos pirmininkas.
Cinizmas. Tokia šio mano komentaro tema. Stulbinantis, atviras cinizmas, sklindantis iš buvusios valdžios, dabar opozicijos lūpų, cinizmas ir nepagarba žmonėms , einantys iš prezidentūros, ir cinizmas, užmaskuotas po dabartinės vyriausybės tyliu darbo grupių darbu.
Kalbu apie vėl iškylantį į viešąją erdvę Visagino atominės elektrinės klausimą. Gerai, kad iškyla, nes artėja laikas, gegužės mėnuo, kai visuomenė turės išgirsti vyriausybes darbo grupės iškilmingą sprendimą – statom ar nestatom, būti ar nebūti… Viena mano rinkėja iš Vilniaus Karoliniškių apygardos neseniai paklausė: kaip, su atomine dar ne viskas?! Juk mes balsavome prieš!
Ir aš balsavau prieš. Ne tik referendume prieš atominę gigantomaniją, bet ir prieš bedantę jau naujai išrinkto Seimo rezoliuciją, kuri lyg ir suteikia mandatą naujajai vyriausybei iš naujo nuspręsti už mus tai, ką jau pasakėme spalio mėnesį: nenorime jokių atominių mūsų žemėje!
Gaila, bet politinio turgaus rezultatas būtent toks: premjero sudaryta darbo grupė priversta ne vykdyti įstatymą, tai yra, Tautos referendume priimtą ir teisiškai įpareigojantį sprendimą, o ieškoti būdų, kaip apeiti neginčijamą žmonių nuomonę. Taip galvoti verčia iš už uždarų grupės posėdžių durų prasisunkianti informacija, jog grupė patirianti milžinišką spaudimą iš prezidentūros ir jai paklusnios užsienio reikalų ministerijos, kad iš tikrųjų svarstomi planai ne kaip užtikrinti realią šalies energetinę nepriklausomybę be atominės ir be brangių importinių dujų, o kaip priprašyti Hitachi koncerną, kad ne tik parduotų neturtingai Lietuvai savo brangų susprogusio Fukušimos reaktoriaus įpėdinį, bet ir prisidėtų realiais pinigais prie projekto, kuriam beviltiškai trūksta visko: tarptautinių partnerių, ekonominės logikos, ir paprasčiausio sveiko proto.
Tuo pat metu, iš Daukanto aikštės jau senokai girdime raginimus politinėms partijoms susitarti, kad Hitachi su savo pavojingais reaktoriais yra gėris Lietuvai ir tuoj surengti naują referendumą. Ir dar vieną, ir dar… tol, kol neišmanėliai varguoliai nepasakys “teisingo”, kabutėse atsakymo – Taip.
Kyla neišvengiamas klausimas, kam naudingas toks scenarijus? Nesu sąmokslo teorijų mėgėjas, tačiau vis labiau peršasi vienas suprantamas paaiškinimas – tai naudingiausia Rusijai. Tai pačiai, nuo kurios energetinės priklausomybės mus, esą, ir išvaduotų galingas branduolinis reaktorius. Pagal Rusijos karinę doktriną, NATO šalys, reiškia ir Lietuva, laikomos potencialiu taikiniu. Rusija militarizuoja Kaliningradą, nuolat rengia karines pratybas mūsų pašonėje, kur imituojamas Baltijos valstybių užėmimas. Net plaukai šiaušiasi, įsivaizdavus, kaip tokiuose manevruose būtų repetuojamas koks nors prevencinis smūgis Visagino atominei, o mums beliktų tik sėdėti ir tikėtis, kad taip niekada nebus.
Rusijai gerai ir ekonomiškai – nauja atominė Lietuvoje būtų pastatyta už mūsų pinigus, o stabilumą garantuotų Rusijos elektros žiedui, prie kurio Lietuvos elektros perdavimo linijos pririštos ir fiziškai, ir pagal tarpvalstybinę sutartį. Per artimiausius dešimtmečius Europa neturi planų mūsų nuo ten atskirti, nes tai itin brangus malonumas. Vietoje to, Europos Sąjunga mums padeda statytis elektros jungtis, kurios padės gauti daug ir pigios elektros iš Skandinavijos net ir neatsijungus nuo Rusijos sinchronizuoto elektros žiedo. Dar blogiau – galinga atominė jėgainė Lietuvoje įtvirtintų technine ir praktinę Rusijos kontrolę Lietuvos energetikos sistemai, nes Visagino atominė elektrinė paprasčiausiais negalėtų veikti, negaudama galios rezervo, kurį gali suteikti tik Rusija.
Visus šiuos argumentus mes, atominės oponentai, esame seniai išsakę visuomenei ir visuomenė juos suprato ir palaikė, balsuodama prieš atominį projektą. Todėl slaptas atominės energetikos oligarchų įtakotų politikų ir politikių planas , kaip dar sykį bandyti apkvailinti Lietuvos žmones, vėl papilant ant jų galvų „čekuoliškos“, o gal „čekistiškos“ atominės propagandos pasmerktas žlugti. Klausimas tik, jei taip atsitiktų, kiek tai mums kainuos – pinigų ir garbės. Neseniai teko bendrauti Briuselyje su kolegomis, Austrijos parlamentarais, kurie negalėjo patikėti, kad mūsų demokratiškai rinkta valdžia gali šitaip elgtis. Austrija – tai šalis, kuri kadaise jau buvo pasistačiusi atominę elektrinę, bet, įvykus referendumui, niekada jos nepaleido ir apskritai, pasiskelbė nebranduolinės energetikos šalimi. Nes austrų politikai neįsivaizduoja, kaip galima paklausti savo šalies žmonių nuomonės , o paskui ciniškiausiai į ją nusispjauti.
Jei norime priklausyti Vakarų Europos kultūrai, laikykimės vakarietiškų tradicijų. Grąžinkime moralę ir sąžinę į politiką ne tuščiomis kalbomis apie kovą su neįvardijamais oligarchais. Darykime tai realiais darbais, įrodančiais pagarbą savo Tautai, žmonėms, kurie už mus balsavo, ir už kurių mokesčius mes, politikai, esame išlaikomi. Nebent kas nors būtų išlaikomas kitokių pinigų.
Laidos įrašo klausykitės čia
