Pasirodo, apuoką galima išvysti ne tik miške ar Šiaulių „Pietinia” rajone, bet ir šiemet vykstančioje Vilniaus knygų mugėje. Renginys, kurį kasmet aplanko dešimtys tūkstančių žmonių, atrodytų, nėra tinkama vieta laukiniams gyvūnams. Triukšmas, ryškus dirbtinis apšvietimas, žmonių pilna erdvė – buvimas tokioje aplinkoje tikras išbandymas naktiniam plėšrūnui. Net jei paukštis pripratintas prie žmonių, tokios sąlygos gali kelti stresą.
Šįkart kalbu apie Šiaurinį baltaveidį apuoką – kaip ir kitos pelėdos tai naktinis plėšrūnas, kurio prigimtis – tyla, prieblanda ir medžioklė tamsoje. Knygų mugės šurmulys vargiai primena natūralią jo buveinę.
Tačiau kitaip mano jo augintoja, ornitologė Ingrida Lagunaviečienė. Ji žinoma ne tik kaip edukacijų apie pelėdų gyvenimą organizatorė, bet ir kaip lektorė, į renginius atsivežanti „gyvus eksponatus“ – savo auginamas pelėdas. Ne išimtis ir šių metų Vilniaus knygų mugė, kur pristatoma jos atnaujinta knyga „Pelėda nemiega”, skirta šeimai. Ironiška, tačiau šis knygų mugės šurmulyje esantis apuokėlis tikrai nemiega. Autorė teigia, kad pelėdą atsivežė būtent todėl, jog labai svarbu edukuoti visuomenę, kaip reikia tinkamai elgtis gamtoje.
Ir vis dėlto kyla klausimas: kaip pelėdos buvimas jai nenatūralioje, triukšmingoje aplinkoje gali skatinti pagarbą gamtai? Kokią žinutę iš tiesų siunčia vaikams vaizdas, kuriame laukinis gyvūnas sėdi apsuptas šviesų, fotoaparatų blyksnių ir smalsių žvilgsnių? Ar neformuojama nuostata, kad dėl kilnaus tikslo – edukacijos – gyvūnas gali „pakentėti“?
Liūdna, kai vienas geras darbas – šiuo atveju vaikų švietimas – ima prieštarauti pačiai savo idėjai. Niekas neneigia, kad edukacija apie gamtą yra būtina ir prasminga. Vaikams svarbu pažinti gyvūnus, suprasti jų įpročius, išmokti atsakomybės. Tačiau ar tam būtina tūkstantinėje minioje demonstruoti gyvą laukinį paukštį? Šiandien turime gausybę alternatyvų – nuo kokybiškų vaizdo pasakojimų iki interaktyvių pristatymų, kurie leidžia perteikti žinias nepažeidžiant gyvūno gerovės.
Nejučia peršasi mintis, kad gyvūnas tampa ne tiek edukacijos dalimi, kiek stipria vizualine priemone – būdu pritraukti dėmesį, išsiskirti iš kitų renginio dalyvių. Galbūt čia slypi ir profesinė rizika: kai ilgainiui imi laikyti save aukščiausiu ekspertu, gali nebepastebėti to, kas akivaizdu kitiems, o kritiką priimti kaip perdėtą jautrumą.
Nuo vaikystės esu knygelių apie gamtą gerbėja. Net ir suaugusi vis dar jas perku, skaitau, dovanoju. Tačiau kai šalia knygos pristatymo atsiranda šou su „gyvu eksponatu“, dingsta noras palaikyti tokią veiklą. Gamtos pažinimas turėtų ugdyti pagarbą, o ne įtvirtinti žmogaus dominavimo idėją.
Todėl kiekvienam tėveliui norisi palinkėti vieno – kritiškai įvertinti, kas siūloma jums ir jūsų vaikams, net jei tai pristatoma kaip edukacija. Paklausti savęs: kokią žinutę apie gamtą aš noriu perduoti savo vaikui? Ar tai bus pagarba laukinei gyvybei, ar tylus sutikimas, kad dėl mūsų patogumo ir smalsumo ji gali būti perkelta ten, kur jai iš tiesų ne vieta?
Karolina Kukliauskaitė yra neetatinė aplinkosaugos inspektorė, Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkė
