Artėjant svarstymams Seime dėl mokesčių pakeitimų vis garsiau girdime kai kurių politikų pasisakymus, kad didesni mokesčiai kenkia ekonomikai. Ar keliami mokesčiai turtingiesiems ir verslui gali sugriauti ekonomiką, o gal tai tik nepagrįstos ir privačių interesų vedamos baimės kėlimas?
Viešojoje erdvėje šiuo metu girdime grasinimus, kad mokesčių kėlimas sustabyds ar net sugriaus Lietuvos ekonomiką, pabėgs visi pridėtinę vertę kuriantys talentai. Šiuos argumentus geriausiai apibendrina Laisvos rinkos instituto direktorė Elena Leontjeva, anot kurios, geriausia pagarba mokesčių mokėtojams – nedidinti mokesčių.
Toks požiūris, kurį atkartoja ir daugelis bankų ekonomistų, piešia ekonomiką kaip gana primityvią matematinę sistemą, kurioje mokesčiai pristatomi kaip minuso funkciją turintis veiksmas. Jeigu padidini mokesčius turtingiesiems, tai ši suma yra iščiulpiama iš bendro šalies ekonomikos katilo – lyg iš žmogaus piniginės ištrauki banknotus ir juos čia pat sudegini.
Neoliberalią ideologiją atspindintis ekonomikos supratimas
Tai neoliberalią ideologiją atspindintis ekonomikos supratimas. Šios ekonominės filosofijos moto yra grįstas politiniu įsitikinimu, kad valstybė turėtų kuo mažiau kištis į rinką ir leisti ekonomikai veikti pačiai. Sakoma, kad turtuoliai ne tik daug uždirba, bet ir daug išleidžia. O tai kuria darbo vietas ir leidžia paprastiems žmonėms užsidirbti sau duoną.
Trumpam įsivaizduokime, kad iš tiesų gyvename p. Leontjevos pasaulyje, kuriame turtingieji neturi mokėti jokių mokesčių. Šios mažos bet įtakingos visuomenės grupės pajamos stipriai išauga ir kartu plečiasi jų vartojimo galimybės: dabar jie gali įsigyti ne vieną, o dvi jachtas, namuose jie gali pasisamdyti daugiau patarnaujančio personalo, mėgautis ypač išskirtinėmis pramogomis, kaip pavyzdžiui, skrydžiais į kosmosą Džefo Bezoso raketomis.
Kokias darbo vietas kuria toks turtingųjų vartojimas? Galėtume įsidarbinti tarnais, kiti gamintų naujas ir vis įspūdingesnes jachtas, treti plušėtų prie naujų kosminių kelionių projektų. Visa tai, be abejonės, keltų BVP rodiklius, tad ar gi tai nėra puiki vizija?
Ironizuodamas noriu parodyti, kad ekonominis augimas savaime nebūtinai yra gėris. Juk mūsų tikslas nėra sukurti bet kokias darbo vietas arba auginti ekonomika aklai vardan BVP skaičiaus. Puikiai suprantame, kad tokia visuomenė, kurioje maža išrinktųjų grupė gali skraidyti į kosmosą, o kiti turi šokinėti aplinkui ir uostyti išmetamąsias dujas, toli gražu nėra laiminga ar sėkminga visuomenė. Atvirkščiai – auganti ekonominė nelygybė veda prie socialinio ir psichologinio nesaugumo, politinių įtampų aštrėjimo.
Pajamų perskirstymas – solidarumas
Iš kitos pusės, o kas nutinka, kai pamėginame perskirstyti pajamas, solidariai paremti tuos, kurie turi mažiau? Galima atkreipti į kasmet keliamą minimalų atlyginimą. Nors verslas rauda ir garsina bankrotais, galiausiai įmonės nežlunga, nes vienu momentu sumokėjus didesnį atlyginimą darbuotojui, kitu momentu šis sugrįžta kaip pirkėjas su storesne pinigine – vadinasi, paauga įmonių kaštai, bet kartu padidėja ir pajamos.
Abejais minėtais atvejais išaugęs vartojimas gali padidinti ekonominį augimą, tačiau politiškai mums labiau apsimoka kelti būtent vidutines ir mažas pajamas turinčių žmonių vartojimą ir stengtis apriboti ypač didelius turtus. „Darbininkiškas“ vartojimas yra kur kas draugiškesnis aplinkai ir visuomenei – pinigai švaistomi ne išskirtinėms prabangos prekėms, o maistui, būstui, švietimui, kultūrai ir kitiems kasdieniams paprasto žmogaus ar šeimos poreikiams.
Skleidžiama baimė, kad turtų ir didelių pajamų apmokestinimas atves ekonomiką į komos būseną, tėra politinė demagogija, o ne moksliškai patvirtinta tiesa. Tą rodo net ir konkretūs skaičiai. Pavyzdžiui, pakėlus gyventojų pajamų mokesčio viršutinę ribą iki, Laisvos rinkos instituto nuomone, radikalaus 36 proc. lygio, tai būtų vis dar mažiau, nei daugelio išsivysčiusių Europos šalių vidurkis.
Mūsų kaimyninėse šalyse Lenkijoje ir Latvijoje aukščiausioms pajamoms taikomas 36 proc. GPM tarifas, o Suomijoje ar Vokietijoje jis siekia gerokai virš 40 proc. Retoriškai paklauskime – ar kuri nors iš šių šalių prarado savo talentus?
Ekonomika pirmiausia yra visuomeninis susitarimas ir jos kokybę mes turime matuoti bendru visuomenės gerove, o ne aklai kliautis BVP rodikliais. Šiandien atėjo momentas, kada turime aiškiai pasakyti, kad buvęs Lietuvos ekonominis susitarimas nebeveikia – nesurenkame pakankamai lėšų patenkinti mūsų visuomenės poreikius, o nesustojanti augti socialinė nelygybė kelia vis didesnius politinius neramumus.
Mūsų šalies ūkis tik sustiprės, jeigu priimdami mokesčių pakeitimus sugebėsime daugiau lėšų perskirstyti platesnei visuomenės grupei, sustiprinti viešąjį sektorių, pakelti mokytojų, medikų ir pareigūnų atlyginimus. To pasekoje mažės socialinė nelygybė, o kiekvienas iš mūsų jausimės saugesni – įskaitant ir E. Leontjevą, kuriai teks atsisakyti kelių vyno taurių vardan solidesnio šalies gynybos ar socialinių paslaugų biudžeto. Ir tikrai nebijokime, šis Lietuvos talentas nepabėgs į užsienį – svetur mokesčiai bus vis dar didesni nei pas mus.
Jurgis Valiukevičius yra profesinės sąjungos narys, Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos narys
