Įsivaizduokite: turite kreditinę kortelę su metiniu limitu – tarkime, 24 000 eurų. Ji skirta viskam: būstui, maistui, kelionėms, dovanoms, šiek tiek pramogų. Atrodytų, jei protingai planuosite – turėtų su kaupu užtekti visiems metams. Bet štai jau kovo 28 dieną jūsų balansas – nulinis. Viskas ištaškyta. Nuo šiol – perkate, važiuojate, valgote skolon.
Nebankrutavęs žmogus dar ieško būdų kaip skolą padengti: parduoti turtą, tartis, skolintis papildomai. O jei, kaip gerame filme, šalia atsiranda raguotas geradaris, pasiūlantis išsimokėti ne pinigais, o tam tikrais nepatogumais? Tik jis, kaip dera filme ar pamokančioje sakmėje, nepasako, kad šie „nepatogumai“ – tai tavo močiutės padidėjęs kraujospūdis per karščio bangas, tavo vaiko alerginis kosulys, kuris tęsiasi visą pavasarį, nes beržai šiemet žydėjo dviem savaitėm anksčiau. Tai šaldytuve sugadintas maistas po netikėto potvynio rajone, kuriame anksčiau niekad jų nebūdavo. Tai vis ilgesnės sąskaitos už vaistus, už būsto vėsinimą, už remontus po audrų. Ir vis stiprėjantis jausmas, kad mūsų gyvenimas darosi panašus į šio filmo siužetą – tik be garantijos, kad pabaiga bus laiminga.
Nors ir perteikta per metaforą, situacija nėra hipotetinė. Būtent taip Lietuva „tvarkosi“ su savo ekologiniu biudžetu. Šiais, 2025 metais, mūsų šalies Žemės perviršio diena (angl. Earth Overshoot Day) – kovo 28-oji. Tai reiškia, kad per mažiau nei ketvirtadalį metų išnaudojome viską, ką gamta gali mums tvariai pasiūlyti visiems 12-kai mėnesių.
Nuo kovo 29-osios – viskas skolon. Tačiau šiuo atveju – skolon iš gamtos, kurios balansų pinigais nepadengsi. Palūkanos čia skaičiuojamos ne procentais, o perkaitusiais miestais, nuo sausros džiūstančiais laukais, netikėtomis liūtimis, biologinės įvairovės praradimu, sveikatos problemomis ir – dažnai – visuomenės susipriešinimu. O jei skolos niekas nepadengs – „bankrutuosime“ visi. Tik ne finansų srityje, o savo pačių gyvenimo sąlygose.
Ekologinis deficitas – naujoji norma?
Žemės pereikvojimo diena (angl. Earth Overshoot Day) yra simbolinė, bet labai tiksli priminimo forma. Ji rodo, kada per metus išnaudojame visus biologinius išteklius, kuriuos Žemė geba atkurti per tą patį laikotarpį. Ir tai jau ne metafora, o sudėtingi skaičiavimai, kuriuos kasmet atlieka tarptautinė nevyriausybinė organizacija Global Footprint Network.
Konkretus skaičiavimas atliekamas dalijant planetos biologinį pajėgumą iš žmonijos ekologinio pėdsako ir padauginus iš 365 dienų skaičiaus.
Kas tas planetos biologinis pajėgumas?
Tai biologiniu požiūriu produktyvi teritorija – miškai, ganyklos, pasėliai, žvejybos plotai – kuri teikia atsinaujinančius gamtos išteklius bei sugeria mūsų atliekas, įskaitant CO₂ iš iškastinio kuro deginimo.
O ekologinis pėdsakas – tai žemės ir jūros plotas, reikalingas tam, kad aprūpintume gyventojų poreikius: užaugintume maistą, pagamintume pluoštą ir medieną, pastatytume būstus ir kelius, bei absorbuotume išmetamą anglies dioksidą. Kitaip tariant – kiek planetos mums „reikia“, kad galėtume gyventi taip, kaip dabar.
Kolektyviai pasaulis Žemės pereikvojimo dieną minės rugpjūčio 1-ąją. Ir ši globali Earth Overshoot Day data per pastaruosius 50 metų nuolat stumiasi link metų pradžios: 1980 metais data buvo minima lapkritį, 1990 metais – spalį, 2000 metais – rugsėjį, 2010 metais – rugpjūtį, nuo 2019 metų – jau liepą.
Žmonija greičiau nei bet kada išeikvoja planetos atkuriamus resursus – daugiausiai dėl spartėjančio vartojimo, augančios gyventojų skaičiaus, urbanizacijos ir ekosistemų naikinimo, bei energijos gamybos iš iškastinio kuro.
Kai pažvelgi į visą Earth Overshoot Day kalendorių, rodantį kada datą mini atskiros valstybės, prieš akis atsiveria iškalbingas vaizdas. Turtingiausios šalys pereikvojimo dieną pasiekia ankstyvą pavasarį: Kataras – jau vasario 6 d., JAV – kovo 13 d., Danija – kovo 23 d. Vidutines pajamas turinčios šalys – kaip Lenkija ar Ispanija – „peržengia“ gegužę ar vasaros pradžioje. Tuo metu skurdesnės šalys, tokios kaip Indonezija (lapkričio 18 d.) ar Nigeris (gruodžio 25 d.) – net ir metų pabaigoje dar neišnaudoja visų savo gamtai prieinamų išteklių.
Globali vartojimo sistema yra stipriai išbalansuota. Dalis pasaulio gyventojų sunaudoja daugiau nei gali sau leisti, o kita – net nesuvartoja savo „biudžeto”. Ir visgi, klimato krizės pasekmes patiria ne tie, kurie labiausiai prisideda prie problemos, o tie, kurie yra pažeidžiamiausi: Pietų Azija, Afrika, mažos salų valstybės.
Žinutės iš banko: priminimas apie neapmokėtas sąskaitas
Žemė – kaip tylus kreditorius. Ji neišrašo popierinių sąskaitų, bet siunčia signalus. Lietuvoje jie dar subtilūs, bet vis labiau pastebimi: trumpėjančios žiemos, šiltesni ir drėgnesni orai, augantis karščio bangų skaičius, nykstantys Baltijos pajūrio ruožai. Klaipėdoje jūros lygis nuo 1980 m. jau pakilo apie 15 cm. O štai žievėgraužis tipografas – kenkėjas, kurio plitimą spartina šiltesnės vasaros – sunaikino tūkstančius hektarų eglynų. Tiek, kad atkurti jų nepakaks kelioms kartoms.
Tai – tarsi pranešimai apie pradelstą mokėjimą. Kol kas be delspinigių, bet jeigu toliau ignoruosim, būsime priversti mokėti vis brangiau.
Kitose pasaulio vietose „palūkanos“ jau išmušė duris.
Pernai rudenį audra „Borisas“ sukėlė šimtmečio potvynius Lenkijoje, Austrijoje, Čekijoje ir kitose Centrinės Europos šalyse, atnešė 4 mlrd. Eur nuostolių, pražudė 30 žmonių.
Potvyniai Ispanijoje (Valensijoje) ir Vokietijoje – kartu atnešė 12,85 mlrd. Eur žalos, pražudė 258 žmones, iš jų 226 – Valensijoje spalio mėnesį.
Kinijos potvyniai – 14,46 mlrd. Eur žalos, 315 žuvusiųjų.
Taifūnas Jagi, nusiaubęs Pietryčių Aziją, nusinešė daugiau nei 800 gyvybių, rugsėjo 2 d. pasiekęs Filipinus ir toliau slinkęs per Laosą, Mianmarą, Vietnamą ir Tailandą, sukėlė nuošliaužas, staigias liūtis, sugadino šimtus tūkstančių namų ir žemės ūkio plotų.
Didžiausią finansinę naštą 2024 m. patyrė JAV, kur uraganas Miltonas, smogęs spalį, sukėlė 60 mlrd. dolerių žalą ir nusinešė 25 gyvybes – tai brangiausias vienkartinis metų įvykis. Uraganas Helenė, rugsėjį paveikęs JAV, Kubą ir Meksiką, atnešė 55 mlrd. dolerių žalą ir nusinešė 232 gyvybes.
O ir šiemet sausį apokaliptiniais vadinti miškų gaisrai Kalifornijoje sunaikino rekordišką kiekį miško, pražudė apie 30 asmenų, namus prarado net patys turtingiausieji.
Ekstremalūs orai ne tik žudo, bet ir kelia ekonominius nuostolius, silpnina visuomenes, sėja chaosą.
Strategijos be biudžeto plano? Lietuviškas paradoksas
Lietuva pagal ekologinį pėdsaką patenka tarp šalių, kurios per metus gerokai viršija savo ekologinius pajėgumus. Mūsų Žemės pereikvojimo diena – kovo 28-oji. Tai reiškia, kad gyvename taip, lyg turėtume 4 Žemės planetas – tiek ekosistemų ir gamtos kapitalo reikėtų, jei visi pasaulio gyventojai sektų lietuvišku gyvenimo būdu. Ir nors dažnai kalbame apie savo „kuklesnį” gyvenimo būdą, šie skaičiai byloja priešingai: esame arčiau JAV, Australijos ar Kanados nei, pavyzdžiui, Lenkijos (balandžio 4 d.).
Popieriuje – daug gražių planų. Klimato kaitos valdymo darbotvarkė, Nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų planas, miestų neutralumo tikslai. Bet kai reikia priimti sprendimus, kurie kainuoja politinį kapitalą – mūsų ryžtas tirpsta. Norime gyventi kaip Švedija, bet mokesčius mokėti – kaip Kipre.
Pavyzdžiai kalba už save:
- Automobilių taršos mokestis – tabu net kalbant apie valstybės saugumą ir gynybos biudžetą.
- Žemės ūkio lengvatos – neliečiamos kaip šventa karvė. Kai siūloma atkurti daugiamečių pievų plotus ar didinti vandens apsaugos juostas – sulaukiama ūkininkų protestų, o ne dialogo.
- Viešasis transportas – žalioji Europos sostinė Vilnius be skrupulų jį pabrangina, tarsi tai būtų prabangos prekė, o ne klimato sprendimas.
- Miškai – vis dar prioritetas tik dainose ir eilėraščiuose. Kai kurie Seimo nariai siūlo legalizuoti vasarnamių statybas miškuose ir taip paversti bendrus gamtinius išteklius kolektyviniais sodais, vietoje to, kad iš esmės imtųsi miškų ateitį garantuosiančių veiksmų. Praėjusios Vyriausybės inicijuotas Nacionalinis susitarimo dėl miškų – lieka miražu. Pradinis pažadas padidinti rezervatinių miškų plotą nuo 1,2 % iki 10 % buvo nuskandintas – šiuometinės Aplinkos ministerijos atnaujintoje Miškų įstatymo redakcijoje vėl paliekamas vos 1,2 %. Ekosisteminių ir rekreacinių miškų plėtra – taip pat apkarpyta. Ūkinių miškų dalis mažinama simboliškai.
- Konservatoriai Klimato kaitos programos lėšomis siūlo finansuoti iškastinio kuro milžino AB Orlen Lietuva investicijas. Tai reiškia, mažiau pinigų daugiabučių namų modernizavimui; miškų įveisimui; išties pažeidžiamų visuomenės grupių ir namų ūkių prisitaikymui prie klimato kaitos padarinių.
Visa tai vyksta šalyje, kurios žiedinės ekonomikos rodiklis – vos 4 %. Tai reiškia, kad daugiau nei 95 % visų iš Žemės paimtų medžiagų – tiesiog sunaikinamos, nepanaudojant jų pakartotinai.
Vartojame kaip be plano, be grąžinimo grafiko.
Tarsi norėtume, kad kortelės limitas didėtų, bet patys neketiname nei atsisakyti pertekliaus, nei keisti taisyklių.
Ar rasime drąsos būti ne pirmi, o ne paskutiniai, minintys Žemės perviršio dieną?
Kaip visuomenė, turime rimtai apsispręsti: ar toliau žaisime dvigubą žaidimą – kalbėdami apie ekologinį sąmoningumą, bet elgdamiesi pagal senas taisykles? Ar visgi surasime politinės ir pilietinės valios sąžiningam išlaidų planui: keisti mokesčių sistemą, skatinti tvarią gamybą, pereiti prie atsakingo vartojimo?
Kol kas elgiamės kaip tie vartotojai, kurie vėluoja su įmokomis, bet tuo pačiu dar drąsiai užsisakinėja papildomų prekių internete. Tik šiuo atveju – ateities kartos yra mūsų laiduotojai.
Skirtingai nei kai kurios šalys, kurios jau seniai įsitvirtino prie vartojimo viršūnės (pvz., JAV ar Australija), Lietuva turi galimybę dar pasirinkti: ar norime toliau kopijuoti senus modelius, ar kurti naują – tvaresnį?
Mūsų CO₂ emisijos vienam gyventojui vis dar mažesnės nei daugelyje Vakarų šalių, tačiau augantis automobilių skaičius, urbanistinės plėtros chaosas, energijos išteklių švaistymas ir žemės ūkio poveikis gamtai – tai sritys, kuriose greitai artėjame prie to, ką daro tie, kurių pavyzdžiu sekti nenorėtume.
Jei norime, kad mūsų vaikai galėtų gyventi ne tik „be skolų“, bet ir su pilna teise džiaugtis švariu oru, stabiliais orais, gausia gamta – turime keistis dabar. Kitaip kasmet Žemės pereikvojimo dieną minėsime vis anksčiau.
Galime susiveržti diržus, bet dar geriau – susiplanuoti išlaidas. Galime būti tie, kurie ne tik išlipa iš ekologinės skolos, bet ir rodo kelią kitiems.
Klausimas tik vienas: ar apsispręsime?
Ieva Budraitė yra viešosios politikos analitikė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
