Kovo 8-oji. Tulpėmis prekiaujančiam verslui – šventė, daliai porų – proga praleisti vakarą šventiškiau nei įprastai, kai kuriems „Facebook“ vartotojams – dingstis pasidalinti pavasarį pranašaujančiais žiedais ar ketureiliu grožio tema. Tačiau ši data kalendoriuje žymima ne kaip Moterų diena. Tai Moterų solidarumo diena. Todėl vienas iš taiklių būdų ją paminėti – 67 minučių streikas. Kodėl būtent tiek? Pradėkime nuo pradžių.
Diena, skirta moterų teisių klausimams pabrėžti, pirmą kartą minėta dar XX a. pradžioje. Praėjus daugiau nei šimtui metų galima teigti, kad progresas moterų teisių užtikrinimo srityje gana ryškus.
Pagerėjo moterų galimybės įgyti išsilavinimą. Reprodukcinių teisių ir sveikatos srityje žengta į priekį gerinant kontracepcijos ir nepageidaujamo nėštumo nutraukimo prieinamumą. Jei XX a. pradžioje dar daug kur moterys neturėjo rinkimų teisės, dabar ją išsikovojusios daugumoje pasaulio kraštų, moterų daugėja politiniuose postuose ir kitose srityse, kuriose tradiciškai dominuoja vyrai.
Tačiau padaryta pažanga vis dar nėra pakankama. Pokyčiai nėra tokio lygmens, kad galėtume konstatuoti, jog diskriminacijos lyties pagrindu nėra, lyčių galimybės realizuojamos vienodai, o poreikiai reprezentuojami proporcingai ir sąžiningai.
Paprastas pavyzdys: Lietuvoje moterys, sudarančios daugiau nei pusę gyventojų, vis dar nėra pakankamai atstovaujamos priimant svarbiausius jų gyvenimą liečiančius sprendimus. Seime yra 141 vieta, bet tik 41-ą užima moteris. Europos Parlamente vietų turime 11, tačiau moterys jose tik 3.
Lemtingi 14 proc.
Kalbant apie moterų padėtį aptarti ir analizuoti yra daug ką, tačiau šią dieną paskirkime sričiai, kuri liečia kiekvieną mūsų dieną – darbą. Taip, moterų dalyvavimas darbo rinkoje auga. Taip, vis daugiau moterų pasiekia įspūdingas karjeras bei laužo įvaizdžius apie tradicinius lyčių vaidmenis. Tačiau darbo užmokesčio atotrūkis tarp lyčių tebėra akivaizdus, tendencingas ir skaudus.
Lietuvoje moterys vis dar uždirba vidutiniškai 14 proc. mažiau. Toks skaičius susidarė ne tik dėl tų atvejų, kai už tą patį darbą moterys gauna mažesnius atlyginimus nei vyrai. Už šių 14-os procentų slypi ir giliai įsišaknijusios bei kompleksinės priežastys.
Viena iš šio atotrūkio priežasčių yra ta, kad dažnai geriausiai apmokami sektoriai vis dar dominuojami vyrų.
Pavyzdžiui, informacinių technologijų sektoriuje moterys sudaro vos 1/4 darbuotojų. O be to, tie 3/4 vyrų uždirba net 41 proc. daugiau už savo koleges moteris.
Ypatinga situacija yra susidariusi sveikatos priežiūros sektoriuje, kurio 86 proc. darbuotojų sudaro moterys. Ir nors, kaip ir informacinės technologijos, medicina yra vienas prestižiškiausių sektorių, šis – moterų dominuojamas sektorius – yra vidutiniškai prasčiau apmokamas nei vyrų dominuojami sektoriai. Tačiau net ir šioje sferoje, kur kone kas devinta darbuotoja yra moteris, vyrai vis tiek uždirba vidutiniškai dvigubai daugiau, nes paprastai užima aukštesnes pareigas.
Kur slypi priežastys
Tai, kad mažiau moterų dirba geriausiai apmokamuose sektoriuose, rečiau užima vadovaujančias pareigas ar derybose dėl atlyginimo yra mažiau linkusios reikalauti didesnio užmokesčio, lemia įvairūs visuomenės primetami ar netgi tėvų diegiami stereotipai.
„Fizika lengviau įkertama berniukams, o mergaitėms geriau sekasi rašiniai“. „Siekti karjeros galima, bet šeima moteriai turėtų būti pirmoje vietoje, kitaip nei vyrui“. „Vyrai yra racionalesni, moterys – emociškesnės“.
Šios ir panašios frazės ištariamos ir darbo kabinetuose, ir mokyklose, ir namuose. Tiems, kurie juos išgirsta, šie žodžiai gali užsilikti pasąmonėje kaip balsas, nuolat šnibždantis „gal tai ne tau“… Gal man, kaip tėčiui ir vyrui, išties nedera norėti būti su šeima, eiti tėvystės atostogų? Gal man, kaip mergaitei, išties nesiseks matematika, todėl nė neverta svajoti apie darbą IT? Būti mokytoju vyru man rizikinga, nes negebėsiu būti toks kruopštus ir jautrus mokiniams?
Auklėjimas ir nuolatinis viešas žmonių vertinimas pagal primestus lyčių vaidmenis daro įtaką karjeros ir elgesio šeimoje pasirinkimui.
Būtent taip sukuriame ir situaciją, kai darbdaviai, o taip pat ir pačios moterys darbo rinkoje nuvertina savo galimybes. Ir tai riboja ne tik moteris siekiant algos pakėlimo ar pareigų paaukštinimo. Tai slegia ir vyrus. Kaip stipriai slegia galime matyti savižudybių ir priklausomybių statistikoje.
Negalima apeiti ir motinystės klausimo. Dažnos moters pajamos sumažėja jai išėjus vaiko priežiūros atostogų. Pusantrų ar dvejus metus trunkantis atsitraukimas lemia sudėtingesnį sugrįžimą į darbo rinką, įgūdžių praradimą ir galimą derybinių pozicijų suprastėjimą.
Prie 14 procentų sudarančio atlyginimų atotrūkio prisideda ir tai, kad nemažai vaikų susilaukusių moterų sugrįžusios į rinką ima dirbti ne pilnu etatu, kad galėtų derinti darbą su vaiko priežiūra.
Sprendimai, kurgi jūs?
Jei egzistuotų lengvas receptas, kaip pasiekti lyčių lygybę darbo rinkoje, norėčiau tikėti, kad ją jau būtume pasiekę.
Tiesa, gerų pavyzdžių tikrai yra. Pavyzdžiui, Liuksemburgas, nuėjęs griežtuoju keliu. 2016 m. šalyje buvo priimtas ekonomine lyčių lygybe grindžiamas įstatymas, kuriame buvo nurodyta, kad bet kokia lyčių nelygybė darbo vietoje užtraukia darbdaviui dideles baudas. Tai prisidėjo prie to, kad šalis vienintelė Europoje yra pasiekusi neigiamą atlyginimų atotrūkio įvertinimą, t. y. moterys šalyje pastaruoju metu uždirba daugiau nei vyrai.
Tačiau viena yra veikti lygmenyje, kuris liečia jau įdarbintas moteris. Kaip matome iš Liuksemburgo pavyzdžio, tai veikia. Tačiau problemą vertėtų rauti nuo šaknų – stereotipų.
Pirmiausia, turėtume skatinanti įtraukųjį švietimą, kuris kvestionuoja tradicinius lyčių vaidmenis ir nebeskirsto mokslo sričių pagal „mergaitiškumą“ ir „berniukiškumą“. Mokymas kritinio mąstymo įgūdžių, kurie padėtų analizuoti ir paneigti stereotipus, bei diskusijos apie lyčių vaidmenis ir stereotipus klasėse, o taip pat ir namų aplinkoje, gali sukurti terpę, kurioje mergaitės neatgrasomos nuo tiksliųjų mokslų ar lyderiaujančių pozicijų, o berniukai nuo švietimo, sveikatos ar kitų sričių.
Sugrįžkime prie jau darbo rinkoje dalyvaujančių moterų ir motinystės iššūkio. Nors tokių atvejų daugėja, vis dar retas vyras eina ilgesnių vaiko priežiūros atostogų, nei kad jam šiuo metu priklausantys du mėnesiai. Tad dažniausiai moteris yra ta, kuri metams, pusantrų ar dvejiems atsitraukia nuo karjeros tikslų. Sprendiniu čia tapti galėtų didesnio tėvų – vyrų – įsitraukimo skatinimas.
Pavyzdžiu yra Švedija, kurioje tėčiai išnaudoja apie 30 proc. visų vaiko priežiūrai skirtų apmokamų dienų. Tiesa, link to šalis ėjo tendencingai dar nuo tada, kai 1974-aisiais tapo pirmąja pasaulyje, kurioje įvestos apmokamos vaiko priežiūros atostogos tiek mamai, tiek tėčiui. Vėliau implementuotos tokios priemonės, kaip neperleidžiamas atostogų laikas, dabar taikomas ir Lietuvoje, lėmė gerus Švedijos rezultatus.
Greičiau moterims į darbo rinką sugrįžti padėtų ir geresnis vaikų priežiūros prieinamumas. Lietuvoje galima rinktis 18 mėnesių trunkančias vaiko priežiūros atostogas, tačiau rasti valstybinį darželį, kuris priimtų jaunesnį negu dvejų metų vaiką, gana sunku.
Svarbus ir pačių darbdavių požiūris. Jei jie labiau remtų lankstesnes darbo sąlygas, pavyzdžiui, nuotolinį darbą ir lanksčias darbo valandas, tai galėtų prisidėti prie geresnio mamų įsitraukimo į darbo rinką.
Ar sutiktumėte dirbti ir negauti atlyginimo pusantro mėnesio?
Taigi, kodėl Moterų solidarumo dienos proga siūlau streikuoti 67 minutes? 67 minutės, skaičiuojant nuo standartinės darbo dienos trukmės, sudaro 14 procentų. Būtent tiek, kiek siekia moterų atlyginimų atotrūkis.
Vis dar atrodo nedaug? 14 proc., skaičiuojant nuo metų trukmės, sudaro daugiau nei 1,5 mėnesio. Turbūt nė vienas nenorėtume, kad pusantro mėnesio per metus atlyginimo už savo darbą negautume.
Teisingesnis pajamų paskirstymas gali prisidėti prie ekonomikos augimo, todėl lyčių lygybė darbo santykiuose turi būti prioritetas. Tačiau istorija rodo, kad tikėtis, jog visiška lyčių lygybė ateis savaime ar „su laiku“ būtų naivu.
Todėl vienas iš būdų, kaip solidariai darbdaviams ir sprendimų priėmėjams priminti apie atlyginimų nelygybės problemą – taikus protestas. Visas moteris ir vyrus raginu solidarizuotis ir Kovo 8-ąją dirbti 14 proc., arba 67 minutėmis, trumpiau. Tikiu, kad visuomenei tai bus priminimas, kad XXI amžiuje viena pusė populiacijos negali būti vertinama mažiau nei kita.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė.
