14 proc. Tiek siekia tikimybė, kad pasaulis liks bent panašus į tokį, kokį esame įpratę matyti. Šį skaičių konstatuoja mokslininkai, įvertindami šansus, kad sugebėsime įgyvendinti 2015 metais Paryžiuje duotą pažadą pažaboti vidutinės pasaulinės temperatūros augimą iki 1,5 °C. Kodėl šis skaičius turėtų rūpėti mums, gyvenantiems Lietuvoje? Jis reiškia, kad garsėja beldimas į mūsų duris, už kurių – klimato migrantai.
Ekonominiai, karo ir klimato migrantai
Ko gero kiekvienas savo šeimoje turime ekonominių migrantų – artimųjų, išvykusių ir apsigyvenusių svetur dėl geresnių uždarbio galimybių. Pastaraisiais metais kone kiekvienas susidūrėme su karo pabėgėliais – žmonėmis, priverstais palikti savo namus dėl vilties apsaugoti gyvybę ir sveikatą, tėvynėje vykstant ginkluotai agresijai.
Tačiau yra ir dar vienas migrantų tipas. Vyrai ir moterys paliekantys namus ne dėl pinigų ar karo veiksmų, o dėl to, kad jų namai ir juos supanti aplinka tampa netinkami gyventi.
Alinančios kaitros, derlių naikinančios sausros, viską su savimi nusinešantys miškų gaisrai, turtą niokojančios staigios ir stiprios liūtys, gyvybes paskandinantys potvyniai.
Tai, kas mums skamba kaip ekstremalios, tačiau visgi epizodinės nelaimės, kai kuriuose kraštuose yra kasdienybė, kainuojanti ne tik gyvenimo kokybę, bet ir išgyvenimo galimybes. Toji kasdienybė yra tokia nepakeliama, kad iki šiandien yra privertusi 21 milijoną žmonių ieškoti naujų namų (ir tai vertinant tik pastarąjį dešimtmetį).
Tokie žmonės vadinami klimato migrantais, nes jų sprendimą kraustytis lemia ne tai, kad jie yra per mažai (ar per daug) išsilavinę, todėl neranda darbo; ir ne tai, kad yra pažiūrų, kurios jų tėvynėje netoleruojamos; ir net ne tai, kad nepritaria politiniam režimui. Jiems sunkų sprendimą tenka priimti dėl pokyčių, kuriuos lemia pasaulinės temperatūros augimas ir mūsų nenoras jo prilėtinti.
Skaičiuojama, kad klimato migrantų skaičius iki 2050-ųjų sieks 200 mln. Kur šie žmonės gyvens? Ar statysime sienas, kad nuo jų apsigintume? O gal vysime nuo savo sienos su ginklais? O visgi galbūt imkimės svarstyti, kaip klimato migrantus priimti ir integruoti į savo šalis, kad čia gyvendami jie galėtų kurti gerovę ne tik sau, bet ir mūsų visuomenei? Prisidėti prie biudžeto, iš kurio finansuojame pensijas, ligonines, mokytojų atlyginimus, gynybą ir kitą viešąjį gėrį, kurį dažnai esame linkę priimti kaip savaime suprantamą, tačiau lygiai taip pat kainuojantį.
Apgaulingi COP28 pažadai
Klimato migracija yra iliustratyvus įrodymas, koks sudėtingas ir kiek daug pokyčių ne tik gamtoje, bet ir socialinėje plotmėje lemiantis procesas yra klimato kaita ir kodėl įsivyravo nerašytas susitarimas ją vadinti klimato krize.
Nukeldami kepurę prieš šio reiškinio mastą ir skubą, kiekvienais metais pasaulio lyderiai susirenka į vieną vietą ir skiria dvi savaites deryboms, kas ir kokių veiksmų turėtų imtis, kad krizės akivaizdoje išsaugotume galimybes gyventi tiek patys, tiek ateities kartos.
Šiemet tokios derybos, sutrumpintai vadinamos COP, buvo 28-osios ir vyko Jungtiniuose Arabų Emyratuose, vienoje iš dešimties daugiausiai naftos išgaunančių valstybių pasaulyje.
Deja, COP28 derybų rezultatas, kaip ir iki šiol vykusių – nuviliantis. Pasiekto susitarimo dokumente paminėta, kad pasaulio šalys turi stengtis „teisingai, tvarkingai ir nešališkai pereiti nuo iškastinio kuro energijos sistemose“. Kai kurie džiūgauja, kad tai „iškastinio kuro pabaigos pradžia“. Mano galva, tai mūsų pabaigos pradžios galas, jei vietoje ryžtingo atsisakymo ar sutarimo bent jau nutraukti naujus anglių, naftos ar gamtinių dujų gavybos projektus, tesugebame išlementi neapibrėžtą ir neįpareigojančią „perėjimo“ formuluotę.
Dar daugiau. Dokumente palikta landų, leidžiančių be skrupulų veikti business as usual principu. Pavyzdžiui, deklaruotas „anglies dioksido surinkimo ir panaudojimo bei saugojimo (CCUS) technologijų diegimo spartinimas“. Tai žmogaus sukurta technologija, leidžianti iš atmosferos „sugaudyti“ teršalus ir juos užrakinti palaidojant ar sukuriant tam tikrus produktus kaip plastikas ar betonas. Tačiau tokios technologijos brangios, jų patikimumas nėra įrodytas, o svarbiausia jos nukreipia mūsų dėmesį nuo problemos sprendimo. Klimato krizę įveiksime čia ir dabar atsisakydami iškastinio kuro. Ne jį vartodami ir vėliau gaudydami be jokių garantijų, kad tai pavyks.
Tiesa, COP28 sutarimo dokumente užbrėžta „patrigubinti atsinaujinančios energijos pajėgumus visame pasaulyje ir padvigubinti vidutinį metinį energijos vartojimo efektyvumo rodiklį iki 2030 m“. Skamba neblogai, tačiau nuo kokios bazinės linijos tas trigubinimas vyks, lieka neaišku – trigubai daugiau nei šiandien ar trigubai daugiau nei 2000 metais? O gal 1990-aisias? Tokios vietos interpretacijai reiškia, kad bus mėginama jas išnaudoti klimato nenaudai.
Tarptautinio valiutos fondo analizė yra parodžiusi, kad 2022 m. subsidijos naftai, dujoms ir anglims visame pasaulyje siekė 7 trilijonų JAV dolerių. Tai atitinka 7 proc. pasaulio BVP ir yra beveik dvigubai daugiau, nei pasaulis išleidžia švietimui.
Tai, kad pasaulis randa valios atsisakyti iškastinio kuro ir yra esminė dabartinės ir į ateitį koduojamos krizės priežastis. Pinigų transformacijai turime, atsinaujinančios energetikos technologijos vystosi taip sparčiai, kad nebėra kliūtis. Ko reikia, tai susitelkimo pasakyti „stop“ tiems, kurie nori sau pelną nešančios veiklos pasekmes permesti ant mūsų visų pečių.
Klimato neteisingumo kaina
Iškastinį kurą degina ir anglies dioksidą į atmosferą išleidžia visi. Tačiau Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika tai daro ilgiausiai – nuo pramonės revoliucijos pradžios. Priteršė tiek, kad šiandien kai kurios valstybės skęsta.
Dauguma šalių, kurios yra Pietų pusrutulyje, kurti ekonomiką pradėjo vėliau, yra skurdesnės, turi jaunesnę ir trapesnę demokratiją. Prie klimato kaitos procesų jos spėjo prisidėti mažiausiai, tačiau pasekmes jaučia stipriausiai. Pavyzdžiui, maža salų valstybė Tuvalu jau šio šimtmečio pabaigoje visiškai atsidurs po vandeniu, o kad bent iš dalies išsaugotų savo identitetą, ji rimtai svarsto įsikelti į virtualią erdvę, kur būtų prieinama informacija apie jos istoriją, kultūrą, gamtinį paveldą.
Tokia situacija, kai kalti vieni, o labiausiai kenčia kiti, vadinama klimato teisingumo stoka. Didžioji dalis Vakarų pasaulio šalių, bent deklaratyviai, pripažįsta savo atsakomybę ir ieško pinigų jai kompensuoti.
Vienas iš pasiekimų, kuriais giriasi COP28 šeimininkai – Nuostolių ir žalos fondo startas, kuris turėtų skurdžiausioms ir pažeidžiamiausioms šalims padėti įveikti negrįžtamą klimato katastrofų poveikį. Skamba gražiai, tik niuansas tas, kad toks fondas nėra pirmas. Jau 2009 m. Kopenhagoje vykusioje analogiškoje konferencijoje buvo pasiūlytas Žaliasis klimato fondas, lėšos į jį pradėtos rinkti 2014 m., tačiau po 100 mlrd. dolerių per metus į jį taip ir nebuvo surinkta.
Naujojo fondo tikslas vėl toks pats – 100 mlrd. dolerių per metus. Nors skaičiuojama, kad norint prisitaikyti prie klimato kaitos nulemtų pokyčių besivystančioms šalims kasmet prireiks beveik keturis kartus daugiau – iki 387 mlrd. dolerių. O ir sutartą tikslą kažin, ar pavyks pasiekti, mat dabar fonde, į jį milijonus paskyrus didžiausioms pasaulio ekonomikoms – yra apie 800 mln. dolerių. Tai vos 0,2 procento. O kas „įmes“ papildomai ir kada – lieka ateities konferencijų uždavinys…
Klimato migracijos šansas Lietuvai
Šiandien mokslininkai prognozuoja, kad net jeigu valstybės stropiai vykdytų iki šiol prisiimtus įsipareigojimus, vidutinė pasaulinė temperatūra vis tiek gali pakilti beveik 3 °C iki šio šimtmečio pabaigos.
Atrodo nedaug, bet prisiminkime, kaip jaučiamės patys, kai kūno temperatūra siekia ne 36,6°C, o 39,6 °C. Savijauta būna, švelniai tariant, prasta ir taisytina nebe ramunėlių arbata.
Prasta padėtis būtų ir planetoje – toks temperatūros pakilimas reikštų, kad pradeda džiūti Amazonės miškai, vasarą Arkties ledynuose nelieka ledo, tirpstant ledynams kyla pasaulinis vandenynų lygis ir tos teritorijos, kurios yra žemiau jūros lygio, patiria užtvindymo pavojų. Skaičiuojama, kad jau 2030 m. 50 proc. pasaulio gyventojų gyvens pakrančių zonose, kurioms gresia potvyniai, audros ir cunamiai. 2100 m. nuo 50 iki 75 proc. žmonių populiacijos gali patirti grėsmę dėl gyvybei pavojingų temperatūros ir drėgmės sąlygų.
Tokiame kontekste Lietuva nušvis visai kitomis spalvomis. Juk esame ištekliais turtinga šalis: turime daug gėlo vandens, vis dar derlingo dirvožemio ir vertingų miškų. Turime daug neapgyvendintų teritorijų. Klimato migracijai intensyvėjant tapsime itin patrauklia vieta, galinčia suteikti išgyvenimo šansą.
Tai net ne iššūkis, o galimybė. Galimybė kurti turtingesnę visuomenę – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Tik ar esame šiam iššūkiui pasiruošę?
Praėjusiais metais atliktas tyrimas parodė, kad 27 proc. Lietuvos gyventojų nenorėtų, kad kaimynystėje gyventų pabėgėlis. Apie tai, kaip nesėkmingai sustyguota mūsų sistema liudija ir žmogaus teisių pažeidimai pasienyje.
Turime keisti visuomenės požiūrį, turime pritaikyti socialinės, sveikatos apsaugos, švietimo ir kitas sistemas. Ir ne rytoj, o šiandien, nes akivaizdu, kad beldimas nesiliaus, o tik stiprės.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė.
