Rekordiškai trumpai pareigose išbuvęs kultūros ministras pats sau paskutinę vinį į karstą įsikalė nesugebėjęs atsakyti į klausimą „Kieno Krymas?“. Šis klausimas – kaip politinis alkotesteris: vienas pūstelėjimas, ir iškart matosi, kuriai stovyklai priklausai.
Kokios tos stovyklos? Šiandien pasaulis padalytas į dvi ideologines barikadų puses. Vienoje – neliberalus nacionalizmas, kitoje – liberalus internacionalizmas.
Pirmieji sako: „Tauta virš visko.“ Arba, jei kam nors dar neaišku – „über alles“, kaip jau kartą Europoje buvo sakyta. Valstybė, tradicijos, „mūsų vertybės“ – šventas reikalas, o visokios žmogaus teisės ir tarptautinės normos – tik „liberastiški paistalai”. Šitą stovyklą atstovauja Orbanas Vengrijoje, PiS Lenkijoje, Trumpas Amerikoje ir, žinoma, Putinas – visų jų mokytojas pagal dvasinį pažymėjimą.
Kitoje pusėje – liberalus internacionalizmas. Jie tiki, kad pasaulis negyvena urve, kad egzistuoja bendros taisyklės, demokratija, žmogaus teisės ir tokie seni, bet vis dar padorūs žodžiai kaip „bendradarbiavimas“. Tai Europos Sąjunga (ES), Jungtinės Tautos, NATO – su visais savo trūkumais, bet bent jau be tankų pasienyje.
Neliberalus nacionalizmas
Kai 1989 m. Francis Fukuyama paskelbė „Istorijos pabaigą“, atrodė, kad liberalus internacionalizmas laimėjo galutinę pergalę. Tačiau šiandien matome, kad istorija nepasibaigė – ji sugrįžo atoveiksmio ir įniršio pavidalu (angl. backlash and rage politics).
Atoveiksmio politika reiškia pastangas panaikinti moterų, LGBT+ ar imigrantų teisių pasiekimus, susilpninti tarptautinį bendradarbiavimą, pasitelkiant retoriką apie „Briuselio diktatūrą“ ir pasipriešinimą viskam, kas siejama su, vadinamuoju, „woke“, „leftizmo“ ar globalistiniu pasaulėvaizdžiu. Ši politika ne tiek siūlo naują viziją, kiek mobilizuoja žmones prieš pokyčius.
Įniršio politika, savo ruožtu, klesti populistinių lyderių retorikoje – „mes prieš juos“, „elitas prieš tautą“ – ir socialinių tinklų diskurse, kur dominuoja pasipiktinimas bei emocijų protrūkiai. Emocinis naratyvas, grindžiamas baime ir pyktį kurstančiais vaizdiniais, tampa pagrindine mobilizacijos priemone. Kaip pavyzdys, čia padeda labai mažytė, geltonkasė, išsigandusi mergaitė, apsupta tūkstančių rudos odos vyrukų. Toks politinis stilius labiau skatina pyktį ir nepasitikėjimą, nei siūlo sprendimus.
Šios dvi politikos veikia tarsi neliberaliojo nacionalizmo ideologijos rankos, mobilizuojančios rinkėjus ir leidžiančios joms stiprėti, net ten, kur demokratija turėtų būti stipriausia. Bet pažvelgus giliau, esmė – galima sakyti, jos širdis ir pagrindinis siekis – yra autokratijos kūrimas ir išlaikymas, su aiškiais fašizmo prieskoniais.
Kodėl svarbu suprasti vyraujančias ideologines stovyklas? Ypač – neliberaliojo nacionalizmo, šmėklos, kuri, regis, po Antrojo pasaulinio karo buvo palaidota giliai po istorijos griuvėsiais. Bet štai – kapo žemė ima kilti, ir ši ideologija vėl lipa į paviršių. Ne šiaip sau – ji sparčiai įgauna galią ir drąsiai meta iššūkį tam, ką dar vakar laikėme nekvestionuojamais demokratijos pamatais.
Būtent šių ideologijų kova ir jėgų pusiausvyra šiandien nulems, kokius sprendimus priimsime – tiek Lietuvoje, tiek visoje ES. Ir kartu – kokioje ateityje nubusime rytoj: demokratinėje ir laisvoje, ar tokioje, kur vėl šeimininkauja karai ir despotai.
Lietuvos politiniame lauke
Mūsų politiniame lauke neliberaliojo nacionalizmo ideologijos pardavėjai dažniausiai matomi tarp „Nemuno aušros“, dalies Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Nacionalinio susivienijimo bei net kai kurių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narių – ypač tų, kurie į šią partiją atkeliavo tiesiogiai iš Hitlerį ir jo rudmarškinius imituojančių lietuviškų kopijų. Jiems tenka nelengva užduotis – šios ideologijos pagrindinis šaltinis yra Putino Rusija, o Lietuvai jaučiant realią grėsmę iš šios šalies ir didinant gynybos išlaidas, atvirai remti tokią ideologiją sudėtinga.
Vis dėlto šios politinės jėgos rado atramą Donaldo Trumpo išrinkime – žmogaus, kuris yra vienas didžiausių Putino gerbėjų ir jo mokinys, kopijuojantis neliberaliojo nacionalizmo principais grindžiamą Rusijos politinę sistemą. Mūsų politikai dažnai remiasi Lietuvos ištikimybe JAV, siekdami pateisinti ir reklamuoti savo ideologiją, taip bandydami užmaskuoti faktą, kad tikrasis šios ideologijos šaltinis ir skleidėjas – teroristinis bei fašistinis Maskvos režimas, veikiantis per melagienų cunamius socialiniuose tinkluose, nutaikytus į rinkimus demokratinėse šalyse.
Todėl buvusio kultūros ministro neatsakymas į klausimą, kieno yra Krymas, nėra vien nepatyrimo ar pasimetimo išraiška – kaip ir Ukrainos vėliavų pradingimas Kultūros ministerijoje, apie ką nustebusi kalbėjo premjerė Inga Ruginienė. Iš esmės tai visiškai logiška reakcija, kai žmogus atstovauja tam tikram ideologiniam požiūriui.
Tiesa pasakius, manau, kad jei premjerei kada nors būtų nuobodu ir ji norėtų save daugiau nustebinti, galėtų tą patį klausimą užduoti kiekvienam Seimo nariui iš savo abiejų pasirinktų koalicijos partnerių. Stebinančių atsakymų tikrai netrūktų. Tačiau tie atsakymai galėtų stebinti tik tuos, kurie niekaip nesupranta, kokią ideologiją šios politinės partijos iš tiesų atsineša.
Šalies saugumo klausimas
Keisčiausia šios ideologijos dalis – tai, kaip jos atstovai „sprendžia“ šalies saugumo klausimus, kurie šiandien yra vieni svarbiausių tiek objektyviai, tiek visuomenės akimis. Jų atsakymai dažnai primena karikatūrą: „Nemuno aušra“ kovoja prieš „elito klanus“, LVŽS – prieš „genderizmą“, „leftizmą“ ir „woke“ kultūrą, Nacionalinis susivienijimas – prieš tariamą „islamo invaziją“ ir Lietuvos „kolonizaciją“, o TS-LKD siūlo statyti vis naujas sienas ir gintis nuo tarptautinių institucijų, vaizduojamų kaip grėsmė tautos suverenitetui.
Trumpai tariant, jų saugumo politika – ideologinis teatras, nukreipiantis dėmesį nuo tikrųjų grėsmių ir siūlantis iliuzinius sprendimus. Net ir TS-LKD, kuri save pristato kaip „stipriausią gynybos partiją“, pasiūlo ne sprendimus, o politinį teatrą. Būdami valdžioje jie taip ir nesugebėjo padaryti mokesčių reformos, padidinti valstybės pajamų finansuoti gynybą. Nesugebėjo ir sumažinti naftos vartojimo – jos importui kasmet išleidžiame apie 10 milijardų eurų ir jais tiesiogiai ar netiesiogiai maitiname Rusijos agresiją. Palyginimui, paramai Ukrainai skiriame trisdešimt kartų mažiau.
Visi TS-LKD pasiūlymai susiveda į kalbėjimą apie gynybos finansavimą ir „sienų statybas“. Bet realybė paprasta: net jei Lietuva išleistų 100 proc. savo BVP gynybai ir apsistatytų sluoksniais tvorų ar sienų, mūsų saugumo tai neužtikrintų.
Lietuva viena negali išspręsti savo saugumo iššūkių – tai žino visi. Visi gynybos planai kuriami su ta mintimi, kiek dienų ar valandų reikėtų atsilaikyti, kol atvyks pagalba. Tik štai klausimas, ar ji išvis atvyks, kasdien keltinas su vis didesniu klaustuku. Nes JAV, su kiekviena diena vis labiau virstanti karikatūrine Rusijos režimo kopija, ne tik tolsta nuo NATO – panašu, kad jau ir de facto iš jos išstojo. Tik kol kas nedaug kas drįsta tai garsiai pripažinti.
Lietuvos saugumas galimas tik stiprioje ES
Europos, o kartu ir Lietuvos saugumo klausimas gali būti išspręstas tik pačios Europos. Bet tik tokios, kuri veikia kaip vienas kūnas, o ne dvidešimt septynios galvos, besiginčijančios, kas moka už ginklą ir kas už dujas. Tokios, kuri turi stiprias transnacionalines institucijas ir realius įgaliojimus užsienio bei gynybos politikoje.
Tai – vienintelis realus kelias, galintis užtikrinti mūsų saugumą ateityje. Jokių stebuklų, jokių „tautos genijų“ planų – tik vieninga, politiškai ir karine prasme stipri Europa. Bet ar girdėjote apie tai TS-LKD kalbant? Aš – ne. Nes vietoje to mieliau pasakojama apie „sienas“, „vertybes“ ir „suvereniteto saugojimą nuo Briuselio“.
ES šiandien stovi kryžkelėje – tarp integracijos ir nacionalizmo. Ją drasko dvi priešingos ideologijos: liberalus internacionalizmas ir neliberalus nacionalizmas, su visais savo „tautos gynėjais“ ir „sveiko proto“ orbanėliais.
Europos integracija ar dezintegracija
Jeigu viršų paims neliberalusis nacionalizmas, Europa taps susiskaldžiusių mažų valstybių chaoso karalyste: kiekviena riejasi dėl savo kaimiškų problemų, o tikrąją ateitį diktuoja valdovai Maskvoje, Pekine ar net Vašingtone. Trumpai tariant – grįšime į XIX amžių, tik šįkart su TikToku, „selfiais“ ir despotais, mojuojančiais atominėmis bombomis.
Jeigu vis dėlto laimės liberalus internacionalizmas, ES išaugs į federacinę Europą – su bendra ekonomika, gynybos ir užsienio politika. Tik tokia Europa nebebūtų žiūrovė, o tikra žaidėja geopolitiniame lauke, galinti pati formuoti savo ateitį. Ir čia jokių paslapčių nėra: tik šiame kelyje įmanomas Lietuvos saugumas, ir tik šiame kelyje gali išlikti tokia istorijos anomalija kaip laisva ir demokratinė mažytė valstybė vardu Lietuva.
Europos integracijos kelias svarbus ne tik dėl Rusijos ar agresyvėjančios Kinijos. Jis svarbus ir dėl JAV, kurios pamažu iš strateginio partnerio virsta į vis atviriau savo interesus brukantį priešininką. Nes kai Vašingtonas pradeda nuolat grasinti aneksijomis Danijai, Kanadai arba šantažuoti Europą muitais, tai jau ne partnerystė, o ekonominė prievarta ir grasinimai karine agresija.
Net jei žiūrėtume vien tik per gynybos nuo Rusijos prizmę, akivaizdu – Lietuvos saugumas neįmanomas be Europos integracijos. Juolab dabar, kai JAV tyliai, be fanfarų, paliko Europą tvarkytis su savo saugumo problemomis pačią.
Šiandien nė viena Europos valstybė neturi gynybos pramonės, galinčios aprūpinti viskuo, kas būtina šiuolaikiniam karui. Nė viena negali padengti viso spektro. Todėl vienintelis realus kelias – Europos valstybių specializacija. Kitaip tariant, dalintis atsakomybėmis, o ne kiekvienai gaminti savo atskiros konstrukcijos tanką, savo šovinį ar savo užsienio politiką.
Beje, Europos gynybos neįmanoma užtikrinti be Ukrainos. Nė viena Europos valstybė neturi tokios didelės ir patyrusios kariuomenės bei inovatyvios karo pramonės kaip šalis, jau ketvirtus metus kovojanti plataus masto kare. Tačiau nei Ukrainos integracija, nei gynybos pramonės specializacija neįmanoma, jei ES šalys kliausis neliberaliu nacionalizmu, pešis tarpusavyje ir rūpinsis tik trumpalaikiais savo interesais.
Pabaigai
Ir štai čia, kaip visada, grįžtame prie klausimo, nuo kurio viskas prasidėjo – „Kieno Krymas?“. Nes tai ne klausimas apie geografiją. Tai klausimas apie stuburą. Apie tai, ar mes dar priklausome pasauliui, kuris tiki taisyklėmis, ar jau linguojame galvas kartu su tais, kurie tiki, kad taisyklės – tik silpniesiems.
Krymas šiandien – politinis alkotesteris ne tik politikams, bet ir visai visuomenei. Pūstelėjai – ir iškart matyti, ar dar esi Vakarų pasaulio dalis, ar jau Orbanistano filialas, kur „savi“ ir „mūsų vertybės“ svarbiau už tiesą, teisę ir principus.
Taip, Europa turi problemų. Ji ginčijasi, lėtai juda, kartais net atrodo pavargusi nuo savęs. Bet kol kas niekas nieko geresnio už ją nesugalvojo. Tai yra geriausia mūsų galimybė. Ir jeigu net nedrįstame kalbėti apie gilesnę integraciją, tai kokio saugumo tikimės? Nuo Rusijos jokios sienos mūsų neapsaugos.
Todėl kol mes ginčysimės, kelių metrų aukščio turi būti tvora ir kas labiau gina „suverenitetą“, pasaulis aplink tyliai nuspręs be mūsų. Ir tada jau bus visai nesvarbu, kieno Krymas. Nes klausimas bus kitas – kieno mes?
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
