Vilniuje viešėjęs Vienos universiteto profesorius Ulrichas Brandas pabrėžia, kad pasaulyje vis dar tebesitęsianti krizė nėra tik ekonominė, bet ir politinė bei aplinkosauginė. Jo teigimu, didžiausias pavojus vis dar tebėra negebėjimas valdyti krizę, arba kitaip tariant, pasirinktas neteisingas kelias krizę spręsti gamtos niokojimo sąskaita.
„Matau, kad strategijos, modeliai, kaip mes išnaudojame gamtą, nesikeičia. Tuo yra pagrįstas ir mano iškeltas klausimas, kad krizė yra sprendžiama gamtos niokojimo sąskaita“, – aiškino U. Brandas. Jo teigimu, pagrindinis pasaulio atsakas į krizės sukeltus padarinius – tęsti veiklas taip, kaip ir iki šiol. „JAV iki šiol plečia savo pramonę, vykdydama dujų bei naftos gavybą. Didžiausia Austrijos naftos kompanija, kuri gamina 8 proc. šalies BVP, investuoja didžiausius pinigus į JAV, nes ten dujų gavyba ketvirtadaliu pigesnė nei Austrijoje. Tokiu būdu siekiama išlaikyti konkurencingumą gamtos sąskaita. Hidraulinio plėšymo metodas, naudojamas gamtinių dujų gavybai, turi katastrofinius padarinius gamtai, laimei, neseniai Vokietijoje buvo išspausdinta ekspertų komisijos ataskaita, kurioje pasisakoma prieš hidraulinį plėšymą, nes tai nėra ekonomiškai ir ekologiškai saugus gavybos būdas“.
Žalia ekonomika nori perkonstruoti kapitalistinę santvarką
Vienos akademikas sako, kad kaip alternatyvus atsakas ieškant krizės sprendimo būdų turėtų būti paminėta žaliojo kapitalizmo strategija.
„Europos žalieji propaguoja žaliojo susitarimo, arba žaliosios ekonomikos strategiją. Nors žaliosios ekonomikos modelis turi trūkumų, toliau jį tobulinant ir plėtojant jis galėtų tapti sprendimo būdu krizei. Debatai dėl šio modelio turinio prasidėjo 2009 m., diskusijas paskatino ir krizė. Žaliosios ekonomikos esmė, kad sprendžiant krizę, kuri nėra vien ekonominė, bet ir politinė bei ekologinė, šalių vyriausybės turėtų sukurti gaires energetikos, klimato kaitos ir kitose srityse, kaip turėtų veikti rinkos dalyviai – privačios kompanijos ir šalies gyventojai, kad būtų kuriama žalesnė ekonomika: t. y. žalesnės investicijos, žalesnis vartojimas. Šalia to svarbus aspektas yra tai, kad žalioji ekonomika neneigia kapitalizmo, jo nekritikuoja, o nori jį panaudoti kuriant naują modelį funkcionuoti žaliajai ekonomikai“, – dėsto U. Brandas.
Akademikas pabrėžia, kad norint kontroliuoti senkančius gamtos išteklius, reikia išmokti juos planuoti – t. y. reikia iš naujo permąstyti gerovės termino apibrėžimą.
„Tarptautinė socialinių mokslų taryba, kuri priklauso UNESCO, pernai išleido dokumentą apie socialinę visuomenės transformaciją. Jo esmė – pakeisti mūsų požiūrį į energiją ir išteklius. Jame kalbama apie energijos sistemų integralumą, esmė ne gaminti tokį patį kiekį energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, bet surasti būdus, kaip galima sumažinti energijos vartojimą“, – pasakoja U. Brandas.
Plačiau skaitykite: http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/vienos-profesorius-turime-permastyti-kiek-yra-gana-zmogaus-gerovei.d?id=61557812#ixzz2VQqzAqtN
