Vis dažniau atrodo, kad gyvename kolektyvinės psichozės būsenoje. Politinės diskusijos tapo nebe argumentų kova, o emociniais sprogimais, kuriuose vietoje racionalumo girdime tik pyktį. Rodos, kasdien įvyksta dalykų, kuriuos sunkiai pavyksta paaiškinti blaiviu protu: demokratinėse šalyse į dienos šviesą kyla dešimtmečius paraštėse tūnojusios politinės jėgos, o priimami sprendimai kartais prieštarauja net baziniam savisaugos instinktui. Nori nenori kyla klausimas: kodėl pasaulis eina iš proto?
Pasižiūrėjus aplink, atrodo, niekas nepasikeitė: medžiai tebėra žali, paukščiai čiulba, oras toks pat. Tačiau viduje – jausmas, tarsi gyvename iš esmės kitoje realybėje, nei, pavyzdžiui, buvo prieš penkiolika metų.
Žiniasklaidoje beveik visas dėmesys skiriamas aptarti politikų asmenybes, jų veiksmus, politinę virtuvę ar valstybių tarpusavio santykius, tačiau retai bandoma giliai analizuoti, kodėl vyksta tai, ką matome. Tai ypač aktualu turint omenyje, kad politinė radikalizacija stebima visame pasaulyje. Net seniausiose ir labiausiai išsivysčiusiose demokratinėse valstybėse visuomenės atrodo esančios per vieną rinkimų ciklą nuo savo ilgai statytų ir demokratiją bei taiką išlaikiusių institucijų – tokių kaip Europos Sąjunga, Jungtinių Tautų Organizacija ar NATO – sunaikinimo.
Kas vyksta?
Politologai, ekonomistai ir sociologai pateikia daugybę teorijų, bandydami paaiškinti šiandienos visuomenės chaosą. Vis dėlto, visuose jų modeliuose kažko trūksta. Jie pamiršta esminį faktą: kad ir kaip norėtume save laikyti grynai racionaliais, civilizuotais veikėjais, pirmiausia esame biologiniai organizmai. O biologiniai poreikiai nėra tik teorinis rėmas – tai mūsų sistemos pamatas, pagal Maslow piramidę lenkiantis visus kitus interesus.
Šioje hierarchijoje vienas svarbiausių poreikių – ryšys su kitais. Mes esame socialiniai gyvūnai, kuriems evoliucija suformavo griežtą taisyklę: izoliacija prilygsta mirčiai. Būtent todėl vienišumas žmogui sukelia nuolatinį stresą, kuris sveikatai yra pavojingesnis už rūkymą. Milijonus metų išgyvenome tik būdami kartu, todėl esame užprogramuoti klestėti tik glaudžiose, fiziškai apčiuopiamose bendruomenėse, kur santykiai nebuvo „skaitmeninis turinys“, o tikri, gyvybiškai svarbūs ryšiai.
Čia ir išryškėja didžiausia šių laikų problema: dėl interneto, išmaniųjų telefonų ir ypač socialinių tinklų – kurių pagrindinė paskirtis yra kuo ilgiau išlaikyti mus prilipusius prie ekranų ir pasisavinti mūsų dėmesį – mes netenkame gyvybiškai svarbaus ryšio su kitais žmonėmis. Laikas, praleidžiamas su draugais, kolegomis po darbo ar artimaisiais, lyginant su pavyzdžiui 2003-iaisiais, sumažėjo beveik 60 %. Kuo jaunesnė visuomenės grupė, tuo šis nuosmukis ryškesnis. Laikas, praleidžiamas vienumoje prie ekranų, išsivysčiusiose šalyse per pastaruosius dešimtmečius išaugo bent tris kartus. Net ir būdami fiziškai kartu viename kambaryje, žmonės dažnai lieka vieniši – kiekvienas jų dėmesį skiria tik savo ekranui.
Suprantama, ši „skaitmeninė izoliacija“ – nuolatinis prisijungimas prie tinklo – tarsi imituoja intensyvesnį bendravimą, tačiau realybėje nesuteikia jokio tikro biologinio ryšio. Dėl to žmonės jaučiasi vieniši, o psichologai konstatuoja, kad mūsų visuomenė šiuo metu išgyvena vienišumo pandemiją. Trilijonus valdančios socialinių tinklų korporacijos padedamos dirbtinio intelekto (DI) mūsų dėmesį konfiskuoja vis efektyviau, nuolat maitindamos mus dopamino dozėmis („laimės hormonu“), laikas atimamas ne tik iš draugų, bet ir iš miego, šeimos, intymumo ar kitų gyvybiškai svarbių veiklų. Todėl vienišumo sukeliamos ir sveikatos problemos dėl to vis didėja.
„Surogatinis ryšys“ ir radikalizacija
Suprantama, kad skaitmeninių technologijų sukurta izoliacija palieka gilų biologinį ryšio trūkumą. Šis poreikis negali likti neužpildytas, nes žmogui ryšys yra toks pat gyvybiškai svarbus išgyvenimo elementas kaip vanduo ar oras. Evoliucijos eigoje, gyvenant mažomis bendruomenėmis, socialinis ryšys buvo kuriamas per bendrą darbą, fizinį buvimą šalia, betarpišką vienas kito pažinimą ir… bendrų priešų turėjimą. Kiekvienai grupei buvo gyvybiškai svarbu atpažinti išorinius pavojus, todėl priešo akivaizdoje grupės nariai automatiškai suartėdavo – tai evoliuciškai užprogramuotas mechanizmas bendruomeniškumo jausmui stiprinti.
Šiuo biologiniu mechanizmu šiandien sumaniai naudojasi kraštutinės politinės jėgos. Jos iš esmės nepateikia sprendimų realioms problemoms, tačiau parduoda prekę, kurios visuomenei stinga labiausiai – bendruomenės ryšio jausmą, aiškią tapatybę ir tikslą tiems, kurie jaučiasi vieniši. Priešo (pvz., pabėgėlių) radimas čia tampa psichologiniu įrankiu, leidžiančiu greitai pasiekti „katarsį“ (išsikrovimą) ir sukurti stiprų, nors ir dirbtinį, bendrumo jausmą.
Problemą didina patys socialinių tinklų algoritmai, kurie sukurti maksimaliam įsitraukimui. Jie „šeria“ vienišą žmogų pykčiu ir priešiškumu, nes tai yra efektyviausia „klijavimo“ medžiaga, neleidžianti vartotojui atsitraukti nuo ekrano. Taip užsidaro ydingas radikalizacijos ratas: vienatvė gena žmogų ieškoti bendruomenės, o technologijos jį nukreipia ten, kur bendrystė kuriama tik per neapykantą.
Racionalumo krizė politikoje
Štai atsakymas, kodėl centristinės ar progresyvios politinės jėgos šiandien atrodo pralaiminčios. „Tolerancija“ ir „intelektuali diskusija“ yra abstrakčios sąvokos, reikalaujančios daug kognityvinių pastangų. Dėmesio ekonomikoje, kurioje patys turtingiausi pasaulio technologijų gigantai investuoja trilijonus, kad kiekviename žingsnyje privatizuotų mūsų dėmesį, reikalauti iš žmogaus rasti dėmesio abstraktiems dalykams gana utopiška.
Tuo tarpu kraštutinumai siūlo emocinį dopaminą, kuris veikia „čia ir dabar“. Centristai ar žalieji dažnai kreipiasi į žmogų kaip į „racionalų agentą“, apipildami jį faktais ir statistika, tačiau galbūt pametą esminį faktą: žmogus visų pirma yra biologinė būtybė, kuriai gyvybiškai svarbus ryšys ir priklausymo jausmas. Net pati logiškiausia politika, virsdama sausų duomenų rinkiniu, tampa bejėgė prieš primityvius, bet galingus mūsų prigimties impulsus.
Todėl šiandien politikoje stebime tiek daug absurdo: dėmesys sistemingai nukreipiamas kurstant neapykantą pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms. Tuo pat metu beveik jokio dėmesio neskiriama realioms problemoms: kodėl didelė dalis žmonių gyvena vis blogiau, kaip milijardierių (o dabar jau ir trilijonierių) naudai „tobulinamos“ mokestinės sistemos, kodėl degraduoja socialinės, švietimo bei medicinos paslaugos. Matome nykstančią viduriniąją klasę ir kartą, kurios ateities perspektyvos tik prastėja.
Tačiau visą neapykantos energiją pasirenkama nukreipti ne į turtingųjų vykdomą sistemos iškraipymą, o į kitokios spalvos pabėgėlius, žmones, kurie visuomenės hierarchijoje atsidūrę žemiausiame sluoksnyje ir dažniausiai atlieka darbus, kurių niekas dirbti nenori. Šis neracionalumas atrodo dabar visur dominuoja. Kraštutinės dešinės jėgos šiandien yra pasirengusios aukoti net gyvybiškai svarbius šalies saugumo interesus vien tam, kad turėtų matomą priešą. Ryškus to pavyzdys – nepagrįsti Lenkijos prezidento Karolio Nawrockio išpuoliai prieš ukrainiečius, nors visiems akivaizdu, kad nuo Ukrainos kovos tiesiogiai priklauso ir pačios Lenkijos saugumas bei išlikimas. Tokius veiksmus suprantama labiausiai sveikina Rusijos režimas, kurį tokie politiniai pokyčiai tik motyvuoja tęsti genocidinį karą prieš Ukrainą ir visą Europą.
Šias tendencijas stebime ir Lietuvoje. Keletas politinių jėgų neapykantos kurstymą yra pavertusios savo veiklos pagrindu. Pavyzdžiui, „Nacionalinis susivienijimas“ savo retorikoje nuolat taikosi į mažumas ir kursto neapykantą kitokios odos spalvos ar religijos žmonėms, baltarusiams, o pastaruoju metu ir ukrainiečiams (nors dar atsargiai). Neapykantos kurstymas yra esminis šios partijos veiklos elementas, todėl Vytauto Sinicos (šio partijos pirmininko) bandymas inicijuoti įstatymo pakeitimus, kuriais būtų dekriminalizuotas neapykantos kurstymas, nėra atsitiktinis. Tai akivaizdus prieštaravimas Konstitucijai, kuri aiškiai apibrėžia tokią veiklą kaip nusikalstamą.
Neapykantos kurstymo strategiją siekia perimti ir konservatorių partijos dešinysis sparnas, vadovaujamas Lauryno Kasčiūno, kurio politinė karjera prasidėjo neonacistinėje Lietuvos nacionaldemokratų partijoje (gyvavusioje iki 2009 m.). Šiam veikėjui įsitvirtinus įtakingoje pirmininko pozicijoje pagrindinės Lietuvos centro dešinės partijos, vis dažniau iškeliamos iniciatyvos, kuriose nesunkiai įžvelgiamos neapykantos kurstymo kampanijos. Tai akivaizdu tiek Vilniaus mero (priklausančio tai pačiai partijai) kurstomose akcijose prieš musulmonų bendruomenę, tiek parašų rinkimo vajuje dėl privalomo kalbos mokymosi užsieniečiams – klausimuose, kurie tiesiogiai nesusiję nei su mero kompetencijomis, nei su realiomis miesto problemomis.
„Nemuno aušra“ yra dar viena jėga, auginanti populiarumą per priešiškumo ir nepasitikėjimo sklaidą: šiuo atveju neigiamos emocijos nukreipiamos ne tik į mažumas, bet ir į politinius oponentus ar liberalesnės pasaulėžiūros žmones. Panašūs mechanizmai veikia ir antivakserių grupėse, prorusiškuose judėjimuose, ultranacionalistų organizacijose ar kraštutinės kairės bendruomenėse. Nors jų ideologijos dažnai smarkiai skiriasi, visoms šioms grupėms būdingas stiprus pasaulio skirstymas į „savus“ ir „svetimus“, o bendruomeniškumo jausmas neretai kuriamas per bendro priešo paiešką. Dėl šios priežasties viešojoje erdvėje susidaro įspūdis, kad jų argumentavimas, emocinė retorika ir mobilizacijos metodai yra stebėtinai panašūs.
Realioji alternatyva
Natūralu, kad kyla klausimas: ką galime padaryti? Neapykantos varomas „bendrumas“ ir racionalumo stoka technologijų pasaulyje gali nuvesti žmoniją iki radioaktyvių pelenų nuklotos planetos. Galbūt todėl milijardieriai ir trilijonieriai, kurie yra tiesiogiai atsakingi už šį pasaulinį chaosą, taip skuba statyti raketas ir svajoja apie Marso kolonizaciją?
Vienintelis būdas įveikti vienišumo pandemiją ir kolektyvinę psichozę – realaus žmogiško ryšio atkūrimas. Pirmas žingsnis yra priklausomybę sukeliančių technologijų ribojimas. Tai jau tampa globalia praktika: Australija įgyvendino socialinių tinklų draudimą asmenims iki 16 metų, Didžioji Britanija planuoja panašius ribojimus, Norvegija mokyklose uždraudžia DI įrankius, o Švedija, Suomija bei Latvija įgyvendina mobiliųjų telefonų draudimus švietimo įstaigose. Lietuvoje šie sprendimai kol kas palikti pačių mokyklų nuožiūrai. Tai tik pradžia, pradedant nuo jauniausių, tačiau privalome ieškoti būdų, kaip padėti ir suaugusiesiems, įklimpusiems į šias skaitmenines priklausomybes.
Kitas esminis žingsnis – stiprios socialinės infrastruktūros ir realių bendruomenių kūrimas. Tai apima fizines erdves, tokias kaip parkai ar žaliosios zonos, ir bendras veiklas – nuo sporto bei savanorystės organizacijų iki vietos bendruomenių švenčių. Veikla realiame pasaulyje ir bendras darbas sukuria tikrą, pasitikėjimu ir empatija grįstą ryšį, kurio negali atstoti ekranai ar mus skaldantys socialinių tinklų algoritmai. Tyrimai patvirtina: gyvų socialinių ryšių stiprinimas ir įvairias visuomenės grupes jungiančios iniciatyvos yra viena svarbiausių strategijų, padedančių įveikti destruktyvų „mes prieš juos“ mąstymą bei užkertančių kelią visuomenės poliarizacijai ir radikalizacijai. Mes turime fiziškai grįžti vieni pas kitus ir vėl skirti laiko gyvam bendravimui, kol dar turime į ką grįžti.
Suprantama šis kelias nelengvas, korporacijos investuoja trilijonus, kad išlaikytų mus šioje „šiltoje vonioje“ ir augintų savo pelnus. Pažangiausios technologijos ir dirbtinis intelektas nulaužia mūsų psichiką, kurdami gilias priklausomybes ir piršdami „surogatinį pakaitalą“ tam, ko mūsų biologija desperatiškai trokšta. Mūsų laikas konfiskuojamas, o esminiai poreikiai paliekami nepatenkinti.
Visgi, kad ir koks komfortiškas atrodytų tas surogatas, braukant socialinius tinklus ar „bendraujant“ su padlaižišku dirbtiniu intelektu, viduje jaučiame didėjančią tuštumą. Ją užpildyti gali tik tikra bendrystė ir gyvas bendravimas su kitu žmogumi – santykis, kuris neišvengiamai pilnas nesusipratimų, iššūkių ir tikrų emocijų.
Visi jaučiame, kad „šilta vonia” vis labiau kaista. Skirtingai nuo išvirusios varlės, mes turime tai, ko ji neturėjo – sąmoningumą. Klausimas tik vienas: ar jį panaudosime laiku?
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
