Išgyvename jau antrąjį iškastinio kuro šoką per kelerius metus. Pirmasis sudrebino pasaulį 2022 m., Rusijai užpuolus Ukrainą. Tuomet Maskva bandė užšaldyti Europą nutraukdama dujų tiekimą, o Lietuva, siekdama energetinės nepriklausomybės, atsisakė rusiškų išteklių, kuriems importuoti iki 2022-ųjų kasmet išleisdavome apie 3 mlrd. eurų.
Šiandien stebime antrąjį šoką. Artimuosiuose Rytuose kunkuliuoja konfliktas tarp D. Trumpo administracijos, Izraelio ir Irano ajatolų, o pasaulio ekonomika dusinama blokuojant gyvybiškai svarbius Hormūzo (Persijos įlanka) ir, tikėtina, netrukus Bab el Mandebo (Raudonoji jūra) sąsiaurius.
Milijardai „iš malūnsparnio“
Kaip į tai reaguoja mūsų valdžia? 2022–2023 m. Vyriausybė skolinosi milijardus, kad dirbtinai numalšintų iškastinio kuro kainų kilimą. Užuot šie pinigai pasiekę tuos, kuriems pagalbos reikėjo labiausiai, arba būtų investuoti į vartojimo mažinimą, jie buvo tiesiog „išbarstyti iš malūnsparnio“ visiems iš eilės.
Pirmadienį iš finansų ministro išgirdome seną naują „gelbėjimo planą“ 2026-iesiems: Vyriausybė ketina mūsų bendrus pinigus naudoti akcizo dyzelinui mažinimui 6 centais už litrą. Ką tai reiškia realybėje? Pradžioje (kol dar neatsirado kitų priemonių) – tai 60 mln. eurų skylė biudžete. Pinigų, kurie galėjo tekti mokykloms, ligoninėms ar pensijoms, tiesiog atsisakoma vardan tų, kurie degina kurą. Nesvarbu, ar tai prabangus visureigis, ar įmonės pasenęs sunkvežimis – valstybė vėl subsidijuoja iškastinio kuro vartojimą, o ne transformaciją. Tuo pačiu sakydama, kad žalioji transformacija, kuri sukurtų darbo vietas Lietuvoje, mums yra per brangi, bet kišti valstybės milijardus iškastinio kuro importo subsidijavimui mums yra labai logiškas sprendimas.
Subsidijuojame savo pačių skurdą
Visi šie „gelbėjimo paketai“ iš esmės yra iškastinio kuro vartojimo skatinimas visų mūsų sąskaita. Tie, kurie investavo į saulės elektrines, vairuoja elektromobilius, mina dviračius ar dirba iš namų, savo mokesčiais dabar remia tuos, kurie nieko nekeičia. Taigi – nieko nekeisk, ir mūsų Vyriausybė tave apdovanos.
Nemažėjant naftos importui ir kylant jos kainoms, vis daugiau mūsų sunkiai uždirbtų pinigų iškeliauja į Rusijos ar Irano kišenes. Ar negirdėjote, kad JAV „laikinai“ panaikino sankcijas? Mes nuskurstame, o teroristinės šalys lobsta. Normaliomis sąlygomis Lietuva energetiniam importui išleidžia apie 5 % BVP, o kriziniais 2022 m. šis skaičius buvo beveik padvigubėjęs. Tai milžiniška kraujuojanti žaizda mūsų ekonomikoje – krizės metu ši suma prilygo net dviem gynybos biudžetams.
Kinijos dilema ir mūsų „šūviai į kojas“
Turime pripažinti ir kitą realybę: Kinija tapo energetikos supergalia, nes ji dominuoja atsinaujinančių išteklių technologijų, elektromobilių ir kaupiklių gamyboje. Be Kinijos energetinė transformacija šiandien praktiškai neįmanoma.
Tačiau mes šiandien sėdime patys sau persišovę kojas. Dėl lentelės su Taivano užrašu neturime ambasadoriaus, neturime normalių diplomatinių santykių, nors importas iš Kinijos tik auga – tik dabar svarbios technologijos mus pasiekia per tarpininkus, kuriems permokame. Šioje situacijoje logiškiau yra vieną kartą nusipirkti kiniškas saulės paneles ar vėjo jėgaines, nei kasdien pirkti naftą iš Irano ar Rusijos, tiesiogiai maitinant terorizmą. Tokia paprasta tiesa.
Išeitis: ne mauti kelnes valstybei, o mažinti paklausą
Prieš politikams puolant mauti valstybei kelnes prieš naftos pramonę, gal reikėtų pagalvoti, kaip sumažinti naftos paklausą. Jei pasiūla dėl uždarytų sąsiaurių sumažėja 10 %, kaina nebūtinai turi šokti į viršų, jei mes sugebėsime 10 % sumažinti vartojimą.
Tikroji reakcija į krizę turėtų būti, pavyzdžiui:
- Perėjimas prie mažesnio iškastinio kuro vartojimo;
- Nemokamas viešasis transportas;
- Greičio ribojimai magistralėse;
- Papildoma nuotolinio darbo diena;
- Trumpųjų grandinių skatinimas ir tiesioginis pirkimas iš ūkininkų;
- Pakuočių radikalus mažinimas;
- Dalijimosi ekonomikos skatinimas;
- Energetinis efektyvumas.
Biudžeto pinigai turi būti skiriami tikslingai: skurstantiems ir tiems, kurie realiai keičia savo namus ar verslą, kad jiems nebereikėtų iškastinio kuro. Tik taip mūsų pinigai augins mūsų pačių ekonomiką, o ne priešų kariuomenes.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
