Dar viena kovo 8-oji. Diena, kai iš mūsų, feminisčių, lyg ir tikimasi piktų ir kritinių tekstų apie moterų padėtį. Bet šiemet tam man trūksta jėgų. Sunku rašyti apie gimstamumą, reprodukcinę sveikatą ar lygias galimybes Lietuvoje, kai eilinį kartą vakariečiai bombomis ir dronais vaduoja moteris ir mergaites Artimuosiuose Rytuose.
Neišliejau nė vienos ašaros dėl Ajatolos (ačiū, kad klausiate), bet neteisėtai pradėtas JAV ir Izraelio karas garantuoja tik destrukciją, mirtį ir tūkstančius sunaikintų gyvenimų. Mergaičių, moterų, vyrų, senelių – visų iš eilės. Šįkart ne nuo režimo, o nuo gelbėtojų dronų.
Iranas, Libanas, Gaza, Venezuela, Ukraina… Karai ir konfliktai yra patogus įrankis šalių va(l)dovams, nukreipiantys kritikų ir žiniasklaidos dėmesį nuo vidinių politikos krizių, asmeninių fiasko ar sąsajų su įtakingu pedofilu. Iš vienos pusės, viešasis diskursas lyg ir susitaikė su tuo, kad tai yra naujasis pasaulio tvarkos veidas. Kad jame galią turi ne tarptautinė teisė, o akiplėšiškumas, neslepiamas išteklių godumas ir „tyros tautos“ ideologijos.
Ši jėgos ir galios demonstravimo retorika traukia tuos, kuriems melas, moterų sudaiktinimas ir perteklinė jėga yra teigiamos, galią pabrėžiančios savybės. Nors karo ir prievartos retoriką sėkmingai perima ir kai kurios moterys (pažvelkime į Giorgią Meloni ar Kristi Noem), ji išlieka dominuojama vyrų.
Bet tuo pačiu žiniasklaida, apžvalgininkai ir mokslininkai vis dar skambina pavojaus varpais dėl radikalėjančių jaunų vyrų. Visas dėmesys nukreiptas į tai, kaip jauni vyrai sukasi į radikalią dešinę, į prievartos ir tradicionalizmo ideologiją, kur juos traukia tiek politikai, tiek ir influenceriai. Ekspertai ir ekspertės nagrinėja ekonomines, kultūrines ir socialines šio reiškinio priežastis, o radikalesni netgi kaltina feministinį judėjimą, ištraukusį moteris iš tradicinių rėmų ir taip neva nuskriaudusį vyrus.
Tačiau besirūpindami vyrais ir jų prisitaikymu besikeičiančiame pasaulyje, mes praleidžiame esminį faktą: jaunos moterys irgi nestovi vietoje. Kol jauni vyrai linksta į radikaliąją dešinę, tyrimai rodo, kad moterys sukasi į progresyvią kairę. Ir šis judėjimas irgi stiprėja.
Pažvelkime į Jungtinę Karalystę, kur pergalę neeiliniuose rinkimuose ką tik šventė Žaliųjų partijos atstovė, jauna santechnikė Hannah Spencer, nugalėjusi tiek kraštutinės dešinės, tiek leiboristų kandidatus.
Pažvelkime į Slovėnijos aktyvistes, kurios per „My Voice, My Choice“ kampaniją sugebėjo mobilizuoti europietes ir europiečius, surinko virš milijono parašų ir pasiekė, kad ES fondai galėtų būtų naudojami saugaus aborto užtikrinimui visoje Europoje.
Deja, šie sėkmingi, progresyvių moterų vedami judėjimai ir pergalės nesulaukia pakankamai dėmesio. Tylėdami apie šiuos pasiekimus, mes sukuriame iliuziją, kad kairiųjų, žaliųjų ir feminisčių vis dar yra mažuma. Kad mes esame tik visuomenės paraštėse veikiančios idealistės, kurioms neužtektų balso, galios ir sugebėjimo veikti didžiojoje politikoje. Tylėdami apie moteris mes normalizuojame mačizmu ir asmeniniais interesais grįstą pasaulio santvarką kaip naująją normą, prie kurios turime adaptuotis ir priprasti.
Šiandien linkiu nustoti tai daryti. Noriu, kad progresyvus moterų (ir vyrų) balsas, pasisakantis prieš jėgos, cinizmo ir nebaudžiamumo kultą taptų įprasta diskurso dalimi. Tokiu pat svarbiu, kaip ir šimtų pilkais ir mėlynais kostiumais vilkinčių vyrų, pateisinančių besikeičiantį pasaulį. Galbūt taip sugebėsime pasipriešinti atslenkančiai distopijai.
dr. Inga Popovaitė yra sociologė, tyrėja, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkės pavaduotoja
