Mes vis dar rašome knygas, vis dar balsuojame ir vis dar ieškome gyvenimo partnerių. Tačiau už šio įprasto fasado vyksta tektoniniai pokyčiai, kurių masto dar iki galo nesuvokiame. Tikrovė paprasta: su kiekviena diena vis daugiau sprendimų už mus priima algoritmai. Mūsų dėmesys, intymūs pokalbiai ir net emocinis prisirišimas vis dažniau nukreipiami ne į kitą žmogų, o į dirbtinį intelektą (DI). Paradoksalu, bet vis dažniau siekiame įtikti ne artimui, o algoritmui – nes tik tapę jam „patrauklūs“ galime išlikti matomi, konkurencingi ir sėkmingi tarp žmonių.
Tai nėra nekalta technologinė pažanga ar dar viena inovacijų banga – tai milžiniškas eksperimentas su visa žmonija, vykdomas realiuoju laiku ir be mūsų sutikimo. Kol mes kantriai mokomės atspėti kas patiks algoritmui, lenktynės dėl bendrojo dirbtinio intelekto (angl. Artificial General Intelligence – AGI) jau primena pirmą kartą ant slidžių atsistojusius entuziastus, pasileidusius nuo stačiausio šlaito be menkiausio supratimo, kaip teks stabdyti. Ir visa tai vyksta ne garaže ar universiteto laboratorijoje, o didžiausių korporacijų moksliniuose centruose – skaičiuojama, kad vien šiemet į DI ir AGI bus sukišta daugiau nei 2,1 trilijono eurų, tai yra 44 procentais daugiau nei pernai.
Tai – didžiausias technologinis projektas žmonijos istorijoje, prieš kurį nublanksta visos praeities ambicijos. Palyginkime kitus didžiausius žmonijos techninius projektus: „Manheteno projektas“, per penkerius metus sukonstravęs atominę bombą, šiandienos pinigais kainavo apie 4,4 mlrd. eurų per metus. „Apollo“ programa, skraidinusi žmogų į Mėnulį ir gyvavusi ilgiau nei dešimtmetį, atsiėjo po 15,4 mlrd. eurų kasmet. Tai buvo valstybiniai projektai.
Šiandien žaidimo taisyklės pasikeitė iš esmės. Į DI aukurą investuojamos šimtais kartų didesnės lėšos, o jas valdo ne demokratiškai išrinktos vyriausybės, bet keletas techno-oligarchų. Tai tas pats uždaras elitas, kurio atstovų pavardės šiandien mirga ir Jeffrey Epsteino ryšių skandaluose ir skrydžių žurnaluose. Šie žmonės genami dviejų primityvių variklių: aklo godumo ir egzistencinės baimės – bijodami pavėluoti į savo pačių sukurtą apokalipsę.
Svarbiausia čia yra viena išpažintis: patys technologijos kūrėjai ir galingiausių korporacijų valdytojai šiandien atvirai pripažįsta, kad tikimybė, jog ši technologija mus nušluos nuo žemės paviršiaus, yra gal net 20 – 30 procentų. Tačiau jie nebegali sustoti. Sustojimas šiose lenktynėse dėl galutinės galios jiems prilygsta pralaimėjimui lenktynėse dėl didžiausio žmonijos istorijoje „aukso puodo”, todėl jie mieliau renkasi riziką sunaikinti mus visus.
Mes artėjame prie „gorilos problemos“ atomazgos. Intelektas visada buvo vienintelis raktas į valdžią šioje planetoje. Šiandien mes savo noru kuriame subjektą, prieš kurį mūsų biologinis protas taps beviltiškai pasenęs. Kai mašina perims ne tik mūsų darbo vietas, ne tik visus gyvybinius valstybės procesus, bet ir mūsų artimiausius santykius, esminis klausimas nebebus „ko mes norime“, o „ko nori jis?“ — ir ar tam, ko jis nori, mes apskritai būsime reikalingi.
Gorilos problema: intelektas yra galia
Tam, kad suprastume, į kokią egzistencinę aklavietę save įsivarome, nebūtina būti genijų sambūrio nariu – pakanka pažvelgti į savo artimiausius giminaičius. Prieš kokius 8–10 milijonų metų mūsų ir gorilų protėviai sėdėjo tame pačiame medyje, todėl šiandien 98 proc. mūsų DNR yra identiški. Tačiau čia panašumai ir baigiasi. Evoliucija nuvedė mus skirtingais keliais: žmogus pasirinko smegenis, kurios šiandien yra tris kartus didesnės už mūsų giminaičių, o gorila liko prie raumenų masės, kuri apie du su pusę karto lenkia mūsų.
Ir koks rezultatas? Šiandien žmogus be vargo būtų sudraskytas gorilos, bet ši neturi absoliučiai jokios balso teisės sprendžiant savo pačios išlikimą. Dėl žmogaus intelektualinio dominavimo gorilų ateitis priklauso ne nuo jų raumenų, o nuo mūsų malonės ir nuotaikos. Jei žmonija šiandien nuspręstų, kad gorilos trukdo arba tiesiog pabodo, šios rūšies neliktų akimirksniu. Štai čia ir slypi esmė: intelektas, o ne jėga, yra tikrasis galios instrumentas. Ir dabar mes patys konstruojame savo „žmogų“, kurio intelektinis pranašumas prieš mus bus dar didesnis nei mūsų prieš tą vargšę gorilą. Mes savo noru užsiimame vietą narve.
Auksinis narvas: intymumas ir priklausomybė
Kaip tas narvas atrodo nesunku pamatyti pažvelgus aplink, jei tik norime pamatyti, nes netgi ta ameba, pats primityviausias DI, kuris yra valdo mūsų socialinius tinklus sugeba visiškai pakeisti mus. Turbūt matote kasdien aplink save žmones prilipusius prie telefonų ekranų, ir greičiausiai, kad ir kaip nenorėtumėte sau pripažinti, esate vienas/a iš jų. Ne tik kiekviena laisva sekundė atiduodama telefonams, bet ir laikas iš artimų, santykių ir miego. Jauniausios, Z kartos, atstovų daugelyje šalių laikas prie telefonų siekia ar net viršija 7–9 valandų ribą, iš kurių socialiniuose tinkluose: 3-4 valandos. Tai – primityvaus DI darbas, kurio vienintelis tikslas yra brutaliai konfiskuoti mūsų brangiausią turtą: laiką ir dėmesį.
Tačiau tai tik „amebos“ lygio DI pasiekimai. Tikrieji skaitmeniniai tiranozaurai dar neatėjo. Kas bus kai ateis? Pažvelkite į dabartinius pokalbių robotus, tokius kaip ChatGPT ar Gemini. Jie nebe tik analizuoja duomenis ar taiso jūsų gramatiką. Tačiau didžiausias jų panaudojimas šiandien – ne darbui, o asmeniniams reikalams. Jau daugiau nei 70 % paauglių į šiuos robotus kreipiasi ieškodami „geriausio draugo“ ar psichologinės pagalbos. Tai suprantama: toks „terapeutas“ nieko nekainuoja, veikia 24 valandas per parą ir imituoja besąlygišką palaikymą.
Bet būtent čia ir atsiveria mirtina praraja. Skirtingai nei gyvas specialistas ar artimieji, kurio profesinė prievolė yra jus „supurtyti“ ir konfrontuoti su jūsų klaidomis, DI algoritmas turi visai kitą užduotį – privatizuoti paskutinę mūsų laisvą zoną: intymumą. Siekdamas jus išlaikyti „prisijungusius“, jis tampa patologiškai paslaugus ir viskam pritariantis. Jis nepasakys nepatogios tiesos, nes tiesa nepadeda parduoti ar išlaikyti prisijungusio.
Šis beviltiškas algoritminis padlaižys yra aklas moralėms: net kai paauglio galvoje pradeda suktis mintys apie savižudybę, mašina tiesiog mechaniškai „pritaria“ jo krizinei logikai, lyg patvirtindama, kad mirtis yra logiškas pasirinkimas. Tragiškų to pavyzdžių daugiau nei reikia. Taip DI tampa nebe pagalbininku, o budeliu, padedančiu nutraukti paskutinius ryšius su realybe, šeima ir galiausiai net pastumiančiu pakelti prieš save ranką.
Ekonominis cunamis: 80–99 % nedarbas
Mes prarandame ne tik intymumą. Mes prarandame pačią savo būties ašį – prasmę. Kiekvienas iš mūsų savo vertę matome per tai, ką sukuriame kitiems: ar tai būtų iškepta šviežia duona, ar parašyta knyga, ar išrasti vaistai. Mes dirbame, vadinasi, esame reikalingi. Tačiau pasaulis, kuriame nedarbas siekia 80–99 %, nėra pigi fantastika. Tai – matematinė baigtis. Kam reikalingas gydytojas, kuris mokėsi dešimt metų, jei DI tą patį kursą įsisavina per sekundes?
DI, o ypač artėjantis AGI, kartu su milžinišku robotikos šuoliu, kuriami ne tam, kad padėtų žmogui darbe. Jie kuriami tam, kad pakeistų žmogų – jo protą, jo rankas ir jo kūną. Atkreipkite dėmesį: kuriami robotai vis labiau panašėja į žmones, nors mechaniškai paprasčiau konstruoti robotą stovintį ant keturių kojų. Kodėl? Nes didžiausios pasaulio korporacijos ir jų savininkai milijardus degina ne filantropijai, o tam, kad atsikratytų brangiausios ir rizikingiausios savo valdomų įmonių išlaidų dalies – žmogaus.
Tai leistų AGI valdytojams tapti ne šiaip turtingiems, o pasakiškai galingiems, jei tik jų pačių kūrinys jų nepasmaugs pirma laiko. Stuartas Russellas, DI krikštatėvis, kurio vadovėlius graibstė visi dabartiniai Silicio slėnio dievukai, teigia: minimali grynoji AGI technologijos vertė siekia 13 kvadrilijonų eurų (kvadrilijonas = 1000 trilijonų). Kad suvoktumėte šio pamišimo mastą: tai yra tiek, kiek visa dabartinė JAV ekonomika (generuojanti apie 25 trilijonus eurų per metus) sukurtų per 500 metų.
Bet šio „aukso amžiaus“ kaina gali būti visiškas mūsų nereikalingumas. Žmogus be darbo tampa žmogumi be ekonominės galios, o be ekonominės galios nelieka ir politinės įtakos. Tie keli asmenys ar organizacijos, kurie valdytų AGI, galėtų tapti faktiniais planetos galios centrais, o likusioji žmonija – nuo jų sprendimų priklausomais stebėtojais, kurių nei nuomonė, nei darbas nebeturėtų realios reikšmės.
Kai tokiu tempu kuriamos autonominės ginklų sistemos, droninės technologijos, kyla klausimas, ar, kas ir kodėl jaus pareigą atsižvelgti į plačiosios visuomenės nuomonę. Šio taško dar nepasiekėme, tačiau judame jo link itin sparčiai. Technologijų ekspertai prognozuoja, kad AGI gali pasirodyti per artimiausius 2–10 metų.
Ką daryti, kol dar turime balsą?
Didžiausia mūsų tragedija šiandien yra net ne pati technologija. Siauros paskirties DI jau dabar sėkmingai tarnauja ekonomikos augimui ir padeda spręsti sudėtingas problemas – nuo medicinos iki logistikos. Tikroji problema yra kurtinanti tyla ir totalus supratimo badas apie šios technologijos saugumą ir tai, kaip negrįžtamai ji keičia mūsų visuomenės pamatus.
Mes Lietuvoje vis dar diskutuojame apie DI kaip apie patogią programėlę telefone ar juokingus politikų šokius, visiškai nesuvokdami, kad po mūsų kojomis veriasi praraja. Visuomenėje nėra net užuomazgų rimtos diskusijos apie tai, kaip ši galia keičia mūsų laisvą valią ir kas nutiks, kai sprendimus už mus priims milijonus kartų protingesnis subjektas. Mes elgiamės kaip keleiviai lėktuve, kurio pilotų kabiną perėmė piktavalis užpuolikas, bet mes vis dar ginčijamės dėl pietų meniu. Privalome pagaliau prabusti ir pradėti kalbėtis apie esmę: ar mes vis dar norime būti savo likimo šeimininkais, ar tik patogiai aptarnaujama biologine mase?
Lietuvai vienai šiose lenktynėse vietos nėra – esame per maži, kad diktuotume sąlygas Silicio slėnio milžinams. Vienintelis mūsų šansas išlikti ir daryti bent minimalią įtaką AGI vystymuisi – stipri, vieninga ir principinga Europos Sąjunga. Tik veikdami per ES galime siekti tarptautinių susitarimų, kurie įvestų aiškias taisykles ir saugiklius šiam precedento neturinčiam technologiniam eksperimentui. Tik bendras europinis stuburas gali tapti atsvara JAV korporacijų aklai pelno logikai ir Kinijos valstybinės kontrolės modeliui.
Lietuva turėtų būti ne pasyvi stebėtoja, o aktyvi ir girdima Briuselyje, reikalaujanti griežtesnės kontrolės, skaidrumo ir saugumo standartų. Kartu privalome sąmoningai vertinti vykstančius pokyčius ir ruoštis jų pasekmėms: svarstyti, kaip apsaugoti vaikus nuo perteklinio skaitmeninių technologijų poveikio (pavyzdžiui, Australia uždraudė nepilnamečiams naudotis socialiniais tinklais, o už šio ribojimo įgyvendinimą atsakomybė tenka pačioms socialinių tinklų platformoms), taip pat testuoti ir ruošti universalių bazinių pajamų sistemas žmonėms, kurie neteks darbo dėl automatizacijos.
Jei nesusitarsime dėl bendrų taisyklių ir nepradėsime ruoštis didžiausiam technologiniam lūžiui žmonijos istorijoje dabar – kol dar galime ir turime balsą, – vėliau pasirinkimo laisvė gali tapti tik iliuzija.
Tada būsime ne sprendimų priėmėjai, o sprendimų objektai. Ne kūrėjai, o išlaikoma biologinė infrastruktūra. Demokratija gal ir liks – su rinkimais, debatų laidomis ir šypsenomis plakatuose. Tiesiog sprendimai jau bus priimti kitur.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
