Žiema Lietuvoje šiemet rodo savo galią. Nors žmogui ji gali sietis su nostalgija ar romantizmu, speigas, sniegas ir užšalę vandens telkiniai kelia realią grėsmę laukiniams gyvūnams. Viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodo vaizdai su nugaišusiais paukščiais ar ant ledo sustingusiais vandens telkinių pakrančių gyventojais.
Kartu kyla ir sena, kasmet atsinaujinanti dilema: ar padėdami – šerdami – mes iš tiesų gelbstime, ar darome gamtai meškos paslaugą? Šis klausimas per dažnai paliekamas emocijų ir asmeninės nuomonės lygmenyje. Tačiau iš tiesų jis reikalauja aiškaus, išmanymu pagrįsto ir atsakingo atsakymo.
Žiema nėra vasara: kada žmogaus pagalba būtina
Svarbu atskirti sezonus. Kaip pabrėžia ornitologas Laurynas Okockis, šiltuoju metų laiku laukinių paukščių lesinimas neturėtų būti toleruojamas. Pripratinti prie nuolatinio maitinimo paukščiai ima sieti žmogų su maisto šaltiniu, keičiasi jų natūrali elgsena, o tai gali turėti neigiamų pasekmių. Vienas iš pavyzdžių – gulbės, kurios dėl reguliaraus lesinimo ir švelnėjančių žiemų vis dažniau pasilieka žiemoti vietoje, užuot migravusios į šiltesnius kraštus.
Tačiau žiemą situacija kardinaliai keičiasi. Užšalus seklumoms, pakrantėms ir vandens telkiniams, vandens paukščiai – gulbės, didžiosios antys – netenka galimybės pasiekti natūralių maisto šaltinių. Tokiais atvejais žmogaus pagalba gali būti lemiama jų išlikimui. Tai nėra kišimasis į gamtos procesus – tai reakcija į ekstremalias sąlygas.
Vis dėlto pagalba negali būti atsitiktinė. Pradėjus lesinti paukščius, prisiimamas įsipareigojimas tai daryti nuosekliai, kol sąlygos pagerėja. Nereguliarus maitinimas ar netinkamas lesalas gali pakenkti labiau nei visiškas nemaitinimas.
Nepaisant nuolatinių specialistų perspėjimų, vis dar paplitęs mitas, kad paukščiams tinka duona ar batonas. Tai klaida – tokie produktai kenkia paukščių virškinimo sistemai. Atsakingas lesinimas reiškia ir atsakingą pasirinkimą: vandens paukščiams tinkami kviečiai, miežiai, avižos, javų pelai su piktžolių sėklomis ar specialūs kombinuoti pašarai.
Ne vien piliečių rūpestis: kur dingsta savivaldybės?
Šiame kontekste ypač ryški institucijų atsakomybės spraga. Šiuo metu reali pagalba dažniausiai gula ant pavienių piliečių ar savanorių pečių, nors tai turėtų būti koordinuotas viešasis veiksmas.
Savivaldybės galėtų ir turėtų:
– identifikuoti pagrindines žiemojančių paukščių susitelkimo vietas;
– įrengti informacinius stendus apie tinkamą lesinimą;
– koordinuoti savanorių veiklą, kad maitinimas būtų nuoseklus;
– ekstremaliomis žiemomis skirti lėšų specialiems lesalams ar palaikyti neužšalusias vandens properšas, kur tai pagrįsta.
Tai nėra smulkmena ar perteklinės priemonės. Pasak L. Okockio, žieminis lesinimas padeda paukščiams ne tik išgyventi, bet ir sėkmingiau pasirengti perėjimo sezonui – dedama daugiau kiaušinių, jaunikliai būna stipresni.
Natūralias gamtines sąlygas, deja, žmogus pakeitė jau seniai: urbanizacija, vandens telkinių reguliavimas, klimato kaita tiesiogiai keičia aplinkybes, prie kurių gyvūnai spėja prisitaikyti, arba ne. Ignoruoti šį faktą ir kalbėti apie „gryną natūralią atranką“ tampa vis mažiau įtikinama.
Kai šėrimas tampa pavojingas: lapių pavyzdys
Visai kita situacija susiklosto kalbant apie netinkamą laukinių gyvūnų šėrimą – ypač lapių ir kitų žinduolių pakelėse ar turistinėse vietose. Reguliariai žmonių maitinamos lapės ir kiti gyvūnai greitai praranda natūralią baimę, pradeda sieti žmogų ir transporto priemones su maistu, keičiasi jų judėjimo ir buvimo teritorijos.
Tokie elgsenos pokyčiai turi tiesioginių pasekmių – gyvūnai vis dažniau pasirodo keliuose, ilgiau užsibūna pavojingose vietose ir taip kelia realią grėsmę eismo saugumui. Staigus stabdymas dėl gyvūno kelyje gali baigtis avarija, ypač šiltuoju sezonu, kai lankytojų srautai dideli, o vairuotojai dažniau nesitiki netikėtų kliūčių.
Ši problema atsispindi ir statistikoje: nuo 2017 iki 2023 metų susidūrimų su gyvūnais skaičius Lietuvoje išaugo daugiau nei tris kartus – nuo 2422 iki 6351 atvejo. Tai rodo ne pavienius incidentus, o sisteminę žmogaus ir laukinės faunos sąveikos problemą.
Ypač ryškus pavyzdys – nuolat pasirodančios lapės prie Naglių gamtinio rezervato mokomojo tako Kuršių Nerijos nacionalinio parko teritorijoje. Nepaisant to, kad parko darbuotojai, kopų prižiūrėtojai ir net smulkių vietos parduotuvių kasininkai nuolat įspėja lankytojus lapių nešerti, o vasaros sezonu buvo įrengti informaciniai ženklai, situacija išlieka nepakitusi. Vis dar atsiranda žmonių mėtančių maistą lapėms per automobilio langą… Tai rodo, kad vien informacinės priemonės šiuo atveju nėra pakankamos.
Žmonės, norintys iš tiesų padėti laukiniams gyvūnams, pirmiausia turėtų nepalikti atvirų maisto atliekų ir jas surinkti, ypač pakelėse ir kitose gyvūnams pavojingose vietose. Tačiau atsakomybė negali būti palikta vien lankytojų sąmoningumui.
Reikalingi aiškūs ir nuoseklūs sprendimai: griežtesnė laukinių gyvūnų šėrimo kontrolė, administracinė atsakomybė už netinkamą maitinimą, savivaldybių ir nacionalinių parkų bendra prevencinė strategija, apimanti ne tik švietimą, bet ir eismo saugumo priemones, fizinius barjerus ar kitus infrastruktūrinius sprendimus pavojingose vietose.
Gyvūnų gerovė – ne asmeninis pasirinkimas, o valstybės laikysena
Laukinių gyvūnų maitinimas neturėtų tapti visuomenės supriešinimo ar individualios sąžinės klausimu. Tai – politinės valios išraiška. Klausimas paprastas: ar valstybė pripažįsta, kad gyvename bendroje ekosistemoje, kurioje žmogaus atsakomybė turi būti įtvirtinta sprendimais, o ne palikta savieigai?
Žiema kasmet šį klausimą sugrąžina. Skirtumas tik tas, ar mes kasmet apsiribosime tomis pačiomis diskusijomis, ar pagaliau priimsime sprendimus, atitinkančius realias gamtos ir visuomenės sąlygas.
Vaiva Stankevičiūtė yra Lietuvos žaliųjų partijos narė, Gyvūnų gerovės darbo grupės pirmininkė
