Kada paskutinį kartą kalbėjotės su pakeleiviu ar tiesiog pažvelgėte jam į akis? Apsidairykite – dauguma žmonių arba spokso į savo telefonus, arba laiko juos rankose. Kuo jaunesnis žmogus, tuo didesnę gyvenimo dalį jis aukoja tuščiam spoksojimui į ekraną. Šis virsmas įvyko per pastarąjį dešimtmetį. Akivaizdu, kad tai sudaro sąlygas visiškai kitokio tipo politikai klestėti. Tad, kokia tai politika?
Pradėkime nuo keleto skaičių. Du trečdaliai pasaulio gyventojų (apie 90 % visų interneto vartotojų) naudojasi socialiniais tinklais ir vidutiniškai praleidžia apie 7 valandas per dieną prie ekranų. Iš šio laiko maždaug 2 valandos 28 minutės skiriamos socialiniams tinklams.
Tuo tarpu Z karta (12–27 metų amžiaus) socialiniuose tinkluose praleidžia vidutiniškai net 3 valandas 42 minutes per dieną. Kai kuriose šalyse socialiniams tinklams skiriamas laikas viršija 4 valandas per dieną – tai jau ketvirtadalis viso laiko, kurį žmogus praleidžia nemiegodamas.
Kodėl tiek daug laiko savanoriškai atiduodame socialiniams tinklams, kurie dažnai duoda mažai, bet pasiima daug – mūsų dėmesį, ramybę, miegą ir net kritinį mąstymą?
Kaip veikia socialinių tinklų verslas?
Atsakyti į šį klausimą galima supratus, kaip veikia socialinių tinklų verslo modelis. Jis gana paprastas: algoritmai siekia kuo ilgiau išlaikyti mūsų dėmesį ekrane, nes tai tiesiogiai susiję su jų pajamomis. Šios pajamos gaunamos iš reklamos bei mūsų duomenų surinkimo ir pardavimo. Kuo daugiau laiko praleidžiame žiūrėdami į ekranus, tuo daugiau reklamų mums parodoma, tuo daugiau asmeninių duomenų surenkama, kad būtų galima kurti dar efektyvesnes, individualiai pritaikytas reklamas – ir tuo lengviau paveikti mūsų pasirinkimus. Prie to dirba geriausi pasaulio protai ir pažangiausias dirbtinis intelektas.
Algoritmai senokai išmoko, kad prie ekranų mus labiausiai prikausto ne ramus ar neutralus turinys, o tas, kuris sukelia pasipiktinimą, priešiškumą, susipriešinimą – tai emociškai įkrautas turinys. Kuo daugiau tai, ką matote, sukelia pykčio ar stiprių emocijų, tuo ilgiau liekate prie ekrano.
Žmones taip pat labiau įtraukia kontraversiškas, melagingas ar dezinformacinis turinys – jis yra net 4–6 kartus populiaresnis, priklausomai nuo platformos, nei patikima, informatyvi informacija. Būtent todėl melagienos ir įtūžį keliantis turinys dažniausiai pirmiausia jums ir pateikiamas algoritmų socialinėse platformose.
Kokį poveikį tai turi politikai?
Tai daro didelį poveikį politikai, nes pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės lankosi socialiniuose tinkluose, yra noras sekti naujienas ir sužinoti apie aktualius įvykius. Net 68 % socialinių tinklų vartotojų visame pasaulyje 2025 m. teigė, kad būtent tai yra svarbiausia jų buvimo šiose platformose priežastis.
Tačiau tikslios, išsamios ir objektyvios informacijos pateikimas dažnai nesutampa su socialinių tinklų verslo modeliu – lygiai taip pat kaip ir įrodymais grįsta, strateginė, subalansuota politika. Visiškai kas kita – pykčiu, susipriešinimu, provokacijomis ir dezinformacija paremta politika. Būtent tokia pritraukia mūsų dėmesį ir prilipina prie ekranų. Puikus to pavyzdys – Donaldas Trumpas.
Nuoskaudų ir chamizmo politika
Socialinių tinklų verslo modeliui itin palanki nuoskaudų (angl. grievance) ir chamizmo (angl. slob) politika. Atrodo, kad ši politinė strategija tarsi feniksas atgimsta iš Antrojo pasaulinio karo pelenų. Hitlerio skriaudos politika buvo vienas pagrindinių nacių partijos sėkmės variklių.
Šiandien, socialinių tinklų sukurtoje informacinėje aplinkoje, geriausiai sugeba įsitvirtinti būtent kraštutinės dešinės politinės jėgos, nes jų turinys puikiai dera su nuoskaudų, chamizmo ir „mes prieš juos” politine retorika.
Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šiandien matome tokius reiškinius kaip Donaldas Trumpas JAV, „AfD” Vokietijoje, Marine Le Pen ir „Rassemblement National” Prancūzijoje, „Reform UK” Jungtinėje Karalystėje, Călin Georgescu pasirodymas Rumunijos prezidento rinkimuose, Karolio Nawrockio pergalė Lenkijoje ir pan.
Lietuvoje taip pat netrūksta besinaudojančių nuoskaudų ir susipriešinimo strategijomis. Tarp ryškiausių pavyzdžių – R. Žemaitaitis su savo partija „Nemuno aušra”, V. Radžvilas ir V. Sinica su „Nacionaliniu susivienijimu”, P. Gražulis su „Tautos ir teisingumo sąjunga”, E. Vaitkus, o kiek nuosaikesnį, bet panašų modelį taiko ir „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga” su A. Veryga priešakyje. Panašią retoriką pasitelkia ir įvairūs visuomeniniai judėjimai, tokie kaip Šeimų maršas, antivakseriai ar kovotojai prieš NT mokestį.
Tai politinės jėgos, kurios siekia naudos iš pykčio, visuomenės skaldymo ir dezinformacijos – strategijų, kurios ypač veiksmingos socialinių tinklų aplinkoje. Kartu jos palaiko identiteto politiką ir kuria politinio smurto atmosferą, kurios Lietuvoje kol kas dar nėra daug, tačiau žvelgiant į JAV ir kitų šalių pavyzdžius, aiškiai matyti, kur tai veda. Nors tokia strategija laikinai atneša politinę sėkmę, ilgainiui ji daro didelę žalą visuomenei – skatina susipriešinimą, silpnina pasitikėjimą institucijomis ir griauna bendrąjį visuomenės pagrindą.
Problemos ignoruojamos – sprendimai nevyksta
Turbūt didžiausia žala, kurią sukelia tokia situacija, yra tai, kad tikros, visuomenės išlikimui svarbios problemos yra tiesiog ignoruojamos. Reikalaujančios susitelkimo, dėmesio ir nuoseklaus darbo temos lieka nuošalyje, nes socialiniai tinklai mūsų dėmesį nukreipia į tai, kas dažnai yra išgalvota, paremta melagienomis, skatinančiomis pyktį ir susipriešinimą.
Šiandien viena ryškiausių grėsmių – reali karo grėsmė iš Rusijos, kuri be priežasties griauna, žudo, prievartauja ir grobia vaikus kaimyninėje valstybėse, o mums grasina kone kasdien. Kaip R. Žemaitaitis ar Šeimų maršas siūlo spręsti Lietuvos saugumo klausimą? Tiesiog siūlo apsimesti, kad problemos nėra. Taip pat elgiamasi ir kitų grėsmių atžvilgiu – klimato krizė (sausros ir potvyniai), pavojinga tarša cheminėmis medžiagomis, naujų ligų plitimas, demografinės tendencijos užprogramuojančios greitą valstybės nykimą.
Ar girdėjote, kad apie tai būtų kalbama? Kad būtų siūlomi realūs sprendimai? Išskyrus nuoskaudas, kad skaudėjo po skiepų ar žaliųjų suvaržymų – nieko daugiau. Nuoskaudų politika čia neturi ką pasiūlyti, nes, švelniai tariant, tikrų problemų sprendimas nėra jos stiprioji pusė. O išgalvotos grėsmės – tai jau visiškai kas kita.
Užsienio pavyzdžiai
Brazilijoje 2018 m. J. Bolsonaras rinkimų kampanijos metu žadėjo suteikti policijai ir kariuomenei plačius įgaliojimus naudoti smurtą prieš favelų gyventojus – dažnai remiantis rasistiniais stereotipais ir nusikaltėlių įvaizdžiais. Nepaisant to, daugelis favelų gyventojų vis tiek balsavo už jį. Viena iš priežasčių – per „Facebook“ išplitusios melagienos, esą jo oponentas siekia „paversti kūdikius homoseksualais“. Ši dezinformacija stipriai paveikė viešąją nuomonę, ypač tarp religingų ir socialiai pažeidžiamų bendruomenių. Po Bolsonaro išrinkimo favelose įsivyravo baimė, nes virš skurdžių rajonų pradėjo skraidyti kariniai sraigtasparniai, iš kurių policija atidengdavo ugnį net į tankiai apgyvendintas teritorijas be didelių apsiribojimų. Akivaizdu, kad gyventojai balsuodami pasirinko kovoti su įsivaizduojama grėsme, o ne su ta, kuri buvo labai tikra grėsmė jų gyvybėms.
Panašų pavyzdį matome ir D. Trumpo kovoje prieš imigrantus bei LGBT bendruomenę – tai lydima populistinių pažadų, pavyzdžiui, kad kainos sumažės jau pirmąją jo prezidentavimo dieną. Tuo tarpu tikroji darbotvarkė, aiškiai išdėstyta „Projekte 2025“, kaip ir per pirmąją kadenciją, siekia vieno esminio tikslo: perskirstyti išteklius nuo skurdžiausių sluoksnių – atimant sveikatos apsaugą, socialinę paramą ir maisto pagalbą – turtingiausiųjų naudai, per mokesčių lengvatas. Ironiška, bet labiausiai nuo šios politikos jau nukentėjo ir dar labiau nukentės būtent tos valstijos, kuriose Trumpas sulaukė didžiausio palaikymo. Jau dabar matyti, kad dėl imigrantų persekiojimo žemės ūkis šiose vietovėse susiduria su rimtais sunkumais, o darbo jėgos trūkumas ir muitų politika tik dar labiau skatins kainų augimą.
Lietuvos pavyzdžiai
Lietuvoje situacija – labai panaši. Gyvename tarsi ant parako statinės: grėsmė iš Rusijos yra reali ir nuolatinė. Prieš JAV prezidento rinkimus buvo visiškai aišku, kad D. Trumpas neketina remti Ukrainos, o kartu ir tai, kad JAV gali atsitraukti iš NATO arba padaryti šią organizaciją neveiksnia – ypač kalbant apie Rusijos atgrasymą. Būtent taip ir nutiko. Tai – labai pavojinga situacija Lietuvai. Ji dar nėra kritinė tik todėl, kad Ukraina vis dar kovoja, neleisdama Rusijai pradėti naujų konfliktų kitur.
Tačiau tuo metu mūsų Seimo nariai, pristatantys save didžiausiais patriotais, L. Kasčiūnas ar V. Sinica – jau dešimtmetį nešioja Trumpo palaikymo plakatus, organizuoja šiam asmeniui skirtas akcijas ir laukia jo žadėto „aukso amžiaus“. Tai, kad Trumpas sustabdė paramą Ukrainai pusei metų dar net netapęs prezidentu, kad ne kartą norėjo JAV išvesti iš NATO, o Putiną nuosekliai gyrė – visa tai šiems veikėjams ir jų rėmėjams kažkaip „netyčia“ praslydo pro ausis ir akis. Mat jiems svarbiausia net ne savo pačių ar savo šeimų saugumas, ar šalies padėtis, o tai, kad Trumpas terorizuoja imigrantų ir LGBT bendruomenes.
Sinica netgi parašė knygą – „Kolonizacija“, kurioje kalbama apie tariamą imigrantų keliamą grėsmę. Tačiau per pastaruosius penkerius metus, kai į Lietuvą atvyko šimtai tūkstančių imigrantų ir pabėgėlių, jis nesugebėjo pateikti nė vieno realaus pavyzdžio, kad kuris nors būtų padaręs ką nors išskirtinai blogo. Bet tai nė kiek nesumažino jo entuziazmo ieškoti priekabių prie užsieniečių ar steigti Seimo narių grupę „Prieš masinę imigraciją“ – kaip ir meilės Trumpui.
Lygiai taip pat tai nesutrukdė ir kitam aistringam Trumpo gerbėjui, P. Gražuliui, toliau uoliai kabinėtis prie LGBT bendruomenės ir naudotis savo mandatu „Suverenių tautų Europos“ frakcijoje Europos Parlamente tam, kad ją viešai niekintų.
Nei Sinicos, nei Kasčiūno, nei Gražulio joks imigrantas, pabėgėlis ar LGBT bendruomenės narys nėra nuskriaudęs. Šios grupės iki šiol nekėlė ir nekelia Lietuvai jokios grėsmės – skirtingai nei Rusija ar Trumpo tarptautinė politika.
Pabaigai
Tad, kodėl mes nuolat diskutuojame ir kovojame su įsivaizduotomis grėsmėmis, užmiršdami apie visiškai realias ir net labai mirtinas? Paprasčiausiai todėl, kad gyvename pasaulyje, kuriame informacinį lauką aplink mus formuoja algoritmai. O jiems reikia dezinformacijos, pykčio, „mes prieš juos“ naratyvų ir kitų emocinių užtaisų, nes tai padeda išlaikyti mus nuolatinėje įtampoje ir prilipusius prie ekranų, net kai visa tai yra išgalvota.
Nors tai puikus verslas technologijų milžinėms, visuomenei kelia rimtų grėsmių: tikros problemos lieka nematomos ir nesprendžiamos, o išsamios, duomenimis pagrįstos ekspertų diskusijos tampa nebereikalingos. Tokią duobę sau išsikasėme per pastarąjį dešimtmetį. Kaip iš jos išlipti – klausimas sudėtingas, bet laiko laukti nėra, nes realios problemos, kol braukome ekranus, niekur nedingsta – tik gilėja.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
