Norvegija, viena turtingiausių pasaulio šalių, dažnai laikoma pavyzdžiu aplinkosaugos ir tvarumo srityje. Vis dėlto, pastaruoju metu šalis sulaukia kritikos dėl savo eksportuojamų atliekų tvarkymo politikos. Naujausi Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto (NTNU) duomenys atskleidžia, kad net ir tokioje pavyzdingoje šalyje ne viskas, kas atrodo žaliai yra iš tiesų žalia. Neskaidrumo problema, nepatikimi duomenys bei Lietuvos Skaidiškių gyvenvietės kvapų istorija rodo, kad šioje srityje yra daug iššūkių, kuriuos būtina spręsti neatidėliojant.
Skaidrumo trūkumas ir pervertinti perdirbimo rodikliai
Norvegų mokslininkai atliko išsamų tyrimą sekdami atliekų kelią nuo surinkimo, transportavimo ir apdorojimo iki galutinės jų paskirties. Tyrimas atskleidė, kad gyventojams, politikams ir sprendimų priėmėjams pateikiami pernelyg optimistiniai duomenys apie atliekų perdirbimo rodiklius.
Norvegijos centrinė statistikos agentūra (SSB) skelbia, kad perdirbama apie 40 % šalies namų ūkių atliekų, tačiau atlikti NTNU tyrimai rodo, kad tikrasis rodiklis gali siekti tik apie 28–29 %.
2009 m. buvo sudeginta 49 % komunalinių kietųjų atliekų, o 2019 m. šis rodiklis padidėjo iki 65 %, taigi per pastaruosius penkerius metus stebimas gana ženklus deginimo augimas. Kyla klausimas, kodėl? Juk Norvegija viena iš lyderių deklaruojančių žiediškumo sprendimus.
Atliekų deginimas, nors ir sumažina sąvartynų taršą, į aplinka išskiria anglies dvideginį (CO₂) ir kitas šiltnamio efektą skatinančias dujas. Taip pat deginimas sunaikina žaliavas, kurios galėtų būti panaudotos dar kartą, perdirbtos arba paverstos kompostu. Tai trukdo žiedinės ekonomikos principams, kuriais siekiama atliekas naudoti kaip antrines žaliavas ir taip tausoti gamtos išteklius.
Kaip nusprendžiama, atliekas deginti ar ne? Teoriškai, ten turėtų keliauti atliekos, kurių nepavyksta perdirbti arba pakartotinai panaudoti. Praktiškai, beveik 70 procentų į deginimą nukreipiamų likutinių atliekų sudaro medžiagos, kurios galėjo būti rūšiuojamos ir perdirbamos aplinkai draugiškesniu būdu. Taip iš dalies nutinka dėl to, kad žmonės dažnai netinkamai rūšiuoja atliekas. Taip pat dėl to, kad kai kurių plastiko ar kito tipo atliekų perdirbti technologiškai neįmanoma. Tačiau svarbesnė priežastis – perdirbimo galimybės yra sudėtingos ir brangios, taigi deginimas tampa lengviausiu ir pigiausiu sprendimu.
Šiuo metu Norvegijos įstatymai leidžia eksportuoti atliekas. Taigi, kai Norvegijos centrinė statistikos agentūra (SSB) skelbia, kad perdirbama 40 % plastiko atliekų, tai nėra galutinis faktiškai perdirbto kiekio rodiklis. Tai tik rodo, jog 40 % plastiko buvo išsiųsta perdirbimui.
Deja, ne visuomet žinoma, kas atliekoms nutinka tolimesnėje perdirbimo grandinėje. NTNU analizės duomenimis, perdirbimo įmonės nėra labai skaidrios: „Negalime būti tikri, kad viskas, kas išrūšiuojama perdirbti, iš tikrųjų yra perdirbama. Informacijos, kas iš tikrųjų atsitinka su Norvegijoje rūšiuojamomis atliekomis, kurios siunčiamos perdirbti kitur, trūksta’’, teigia Norvegijos mokslininkai. O atsakymus į jų nuogąstavimus, panašu, pateiks dėl Skaidiškių gyventojų skundų pradėtas tyrimas.
Skaidiškių gyventojai dūsta nuo norvegiškas atliekas „perdirbančių” įmonių
Vilniaus rajone esančių Skaidiškių gyventojai ne pirmus metus skundžiasi dėl juos kamuojančių itin nemalonių kvapų. Gyventojai pastebi, kad iš gyvenvietėje veikiančių atliekų perdirbimo įmonių sklinda aštrus, degėsius primenantis kvapas, o kai kurie praneša ir apie kvėpavimo sunkumus, galvos skausmus ir kitus sveikatos sutrikimus.
Reaguojant į bendruomenės pranešimus, nuo š.m. spalio 3 d. Skaidiškėse pradėjo veikti mobili Aplinkos apsaugos agentūros oro kokybės tyrimų stotis. Ji matuoja amoniako, sieros vandenilio ir lakiųjų organinių teršalų koncentracijas.
Įtarimų keliančiose įmonėse, UAB „EKO Perdirbimas“ ir UAB „RetroPlast“, Aplinkos apsaugos departamentas atliko veiklos patikrinimus ir nustatė aibę pažeidimų. Nustatyta, kad „EKO perdirbimas“ vykdė Taršos leidime nenumatytas veiklas, įskaitant gamybinių nuotekų ir dumblo laikymą ir apdorojimą bei plastiko dribsnių granuliavimą. Įmonėms įteikti šeši privalomieji nurodymai dėl nustatytų pažeidimų, sustabdyta dalis „EKO Perdirbimas“ veiklos. Abiems įmonėms pradėta administracinio nusižengimo teisena.
Kuo šioje istorijoje dėta Norvegija?
Įmonių „Eko Perdirbimas“ ir „RetroPlast“ valdyme dalyvauja Norvegijos verslininkas Peras Jacobas Haakonsenas. LRT atliktas tyrimas atskleidė, kad kita jam priklausanti įmonė, „PolymerTrade“, veža plastiko atliekas į Skaidiškėse dešimtmetį veikiančias „Eko Perdirbimas“ ir „RetroPlast“.
2016–2023 m. į Lietuvą norvego įmonė eksportavo apie 61 tūkst. tonų plastiko atliekų. Ir nors P. J. Haakonseno įmonės „PolymerTrade“ tinklalapyje skelbiama, kad nuo deginimo gelbėjamos atliekos siunčiamos į Lietuvą tvarkymui, panašu, kad jų likimas čia – tas pats:jos keliauja į deginimo gamyklas arba sąvartynus.
LRT Tyrimų skyrius duomenimis, 2021 m. „EKO perdirbimas“ į Vilniaus kogeneracinę jėgainę pristatė 3 067 tonas, o 2022 m. – 445 tonas po rūšiavimo likusių atliekų. Taip pat šiais metais abi įmonės į Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) sąvartyną atgabeno beveik 2 tūkst. tonų plastiko atliekų – už jų priėmimą sumokėjo beveik 187 tūkst. eurų.
Kaip pats Haakonsenas reagavo į Skaidiškių gyventojų skundus? „Žinau, kad kai kurie vietiniai gyventojai skundėsi, tarp jų ir tie, kurie gyvena neleistinai arti gamyklos“.
Na taip, juk gyventojai kalti, nes nežinojo, kad jų gyvenamiesiems namams jau esant, panosėje įsikurs taršios įmonės. Verta paminėti, kad per 300 metrų nuo įmonės tvoros veikia Skaidiškių mokykla-darželis, kurio darbuotojai priversti riboti vaikų buvimą lauke, kai jaučiamas nemalonus kvapas bei negali atidaryti langų. Ko gero nei vienas nenorėtume, kad tokiomis sąlygomis ugdymo įstaigoje dienas leistų mūsų vaikai.
Keista, jog norvegų verslininkui neaišku, kad gyventojai nenori taršių įmonių panosėje. „EKO Perdirbimas“ ir „Retroplast“ teigia, kad iš Skaidiškių planuoja persikelti kitur. Anksčiau atliekų apdorojimo, plastiko dribsnių, granulių bei mišinių gamybos veiklą planavę vystyti Širvintų pašonėje, verslininkai sulaukė pasipriešinimo iš vietos bendruomenės. Dabar įmonės planuoja persikelti į Ignalinos atominės elektrinės apsaugos zoną, kur tarša gyventojams, tikimasi, nebekels nepatogumų.
Kaip priartėti prie žiedinės ekonomikos?
Akivaizdu, kad tai, kas deklaruojama popieriuje ir tai, kas vyksta realybėje, ne visada sutampa. Tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje trūksta griežtesnių kontrolės mechanizmų, užtikrinančių, kad importuojamos atliekos būtų ne fiktyviai, o realiai ir efektyviai perdirbtos, nesukeliant žalos visuomenės sveikatai ir aplinkai.
Mano nuomone, nemažiau svarbu, kad plastiko atliekas perdirbantys verslai prisiimtų atsakomybę už savo veiklą ir užtikrintų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Taip pat griežtesni reikalavimai turėtų būti taikomi ir gamintojams, kad jų gaminiai būtų tinkami perdirbimui. Reikalingos ir nacionalinės strategijos, apimančios efektyvesnį šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimą ir atliekų perdirbimą.
Tam, kad visa tai vyktų, reikia, kad piliečiai nebūtų akli ir spaustų nacionalinę valdžią skirti daugiau dėmesio žiediškumui. Tai vienodai galioja ir norvegams, ir mums. Ne mažiau svarbu ir kiekvienam iš mūsų pergalvoti savo vartojimo įpročius. Siekdami optimizuoti atliekų perdirbimą, pirmiausia turėtume stengtis išvengti atliekų susidarymo. Juk tikrai nėra būtina dėti bananų kekės į plastikinį maišelį ar rinktis supakuotas daržoves, kai šalia lentynoje yra ne mažiau kokybiški sveriami produktai bei pirkti tai ko nesuvartosime.
Karolina Kukliauskaitė yra neetatinė aplinkos apsaugos inspektorė, Lietuvos žaliųjų partijos Vilniaus skyriaus l.e.p. pirmininkė
