Blogiausias scenarijus, kuris galėjo įvykti, neįvyko – išankstinių Seimo rinkimų nebus. Kas leidžia manyti, kad išankstiniai Seimo rinkimai būtų buvęs blogiausias galimas sprendimas? Atsakymas paprastas – net jeigu kam nors ir keistai atrodytų, būtent Seime koncentruojasi Lietuvos politinės sistemos ir valstybinės valdžios centras. Nuo Seimo priklauso, kokia bus Vyriausybė, koks bus valstybės biudžetas, kai kuriais klausimais net ir Prezidentas neturi teisės veikti be Seimo pritarimo.
2004 m. gegužės 13 dienos nutarime, apibūdindamas Seimo funkcijas, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog „iš Konstitucijos nuostatų, kuriose nustatyti Seimo įgaliojimai, matyti, kad Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: Seimas leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija), ir kt”.
Taigi pagrindiniai, strateginiai valstybės gyvenimo klausimai sutelkti būtent Seimo rankose, nes ši institucija yra ne kas kitas, o Tautos atstovybė. Atsižvelgiant į esamą geopolitinę situaciją ir Lietuvos žmonių interesus, šiuo metu labiausiai reikalinga politinio stabilumo būsena, kurioje nėra vietos sumaiščiai ir chaosui. Šią sąlygą garantuoja stabilus Seimo darbas, kuris ir bus užtikrintas, atsisakius lengvabūdiškos idėjos rengti išankstinius Seimo rinkimus. Juk argumentas, kad kažkas savivaldoje nesąžiningai naudojosi kanceliarinėmis išlaidomis, tikrai neįtikina ir yra nebrandus.
Natūraliai kyla klausimas, ko tikėtis ir kokių staigmenų dabar galime sulaukti? Kadangi parlamentas toliau vykdo savo įgaliojimus, jeigu atvirai, visi kiti galimi scenarijai nėra tokie bauginantys. Vis dėlto, analizuojant visą situaciją, galime įžvelgti du galimus scenarijus.
Be jokios abejonės į pirmą planą iškyla premjerės prisipažinimas pasikarščiavus, dėl to tampa visiškai realu, kad Vyriausybė neatsistatydina, o tęsia darbus toliau. Daugiausia, kas šiuo atveju gali įvykti, tai dar dviejų ministrų atsistatydinimas ir politinių konkurentų pasijuokimas iš pažadų atsistatydinti, jeigu Seimas nepasileis. Šis variantas reikštų švelniausią valdančiųjų išėjimą iš pačių susikurtos krizės ir patį greičiausią grįžimą prie normalaus valstybės gyvenimo.
Vis dėlto, Premjerei nusprendus atsistatydinti, valstybėje kiltų nemenka sumaištis, tačiau esant stabiliai politinei daugumai Seime, jokios tragedijos taip pat neįvyktų. Lietuva pergyveno ne vieną Vyriausybės pasikeitimą, o Vyriausybių, kurios išbuvo visą Seimo kadenciją, yra tikrai žymiai mažiau nei tų, kurios sugebėjo išbūti tik dalį kadencijos. Tai reiškia, kad tol, kol Seimo dauguma gali susitarti dėl Ministro Pirmininko kandidatūros, jokios esminės problemos Vyriausybių kaitoje negalėtume įžvelgti. Taigi, jeigu Ministrė Pirmininkė atsistatydintų, tai natūraliai reikštų ir visos Vyriausybės atsistatydinimą.
Šis scenarijus apsaugotų valtstybę nuo chaoso jau vien todėl, kad priėmęs Vyriausybės atsistatydinimą, Prezidentas savo dekretu paveda tai pačiai Vyriausybei toliau vykdyti savo pareigas iki kol bus suformuota nauja Vyriausybė. Šiuo atveju Ministro Pirmininko pareigas Prezidentas gali pavesti vykdyti atsistatydinusiam Ministrui Pirmininkui arba vienam iš ministrų. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal Konstitucijos 84 straipsnio 8 punktą, Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo Vyriausybės atsistatydinimo privalo teikti Seimui svarstyti naujo Ministro Pirmininko kandidatūrą. Taigi, esant stabiliai Seimo daugumai (besivadovaujančiai atsakingo valdymo principu), Vyriausybės kaita nėra joks ypatingas iššūkis, o visuomenės kasdieniam gyvenimui tai neturi jokios didesnės įtakos.
Žinoma, įvairūs politinio chuliganizmo ar net sabotažo atvejai tikrai įmanomi, kai, pavyzdžiui, Prezidentas teikia Ministro Pirmininko kandidatūrą Seimui tvirtinti, žinodamas, kad teikiamas kandidatas neturi palaikymo Seime ar panašūs atvejai. Tačiau tiek mūsų Konstitucija, tiek ir Konstitucinis Teismas savo suformuotoje doktrinoje yra sudėliojęs pakankamai nemažai saugiklių, kad panašių situacijų būtų galima išvengti arba jas įveikti. Jeigu esama Seimo dauguma subyrėtų, jokios tragedijos taip pat neįvyktų, kadangi formuotųsi nauja dauguma, kuri sugebėtų susitarti dėl Ministro Pirmininko kandidatūros, taip pat būtų įmanomas ir mažumos Vyriausybės variantas. Visos šios galimybės sutelpa normalaus politinio proceso ribose, todėl yra įprastos valstybės gyvenime.
Tad belieka pasikartoti, kad Seimui atmetus išankstinių rinkimų idėją, buvo išvengta politinio nestabilumo ir sumaišties grėsmės ir, laimei, buvo užtikrintas stabilus tolesnis valstybės funkcionavimas. Visi kiti scenarijai nėra kažkuo išskirtiniai ir dažnu atveju kadencijų metu, galintys ištikti.
Prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius yra teisės profesorius, Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
